|
|
|
Medžio virtuozas, valdęs žodį ir meškeres
Kretingos Garbės pilietis Juozas Lukauskas gimė prieš daugiau negu šimtmetį – 1906 metais - Vaiteliuose. Ir nors šį pasaulį paliko prieš vienuolika metų, per gimtadienį - sausio 14 dieną - tautodailininko, medžio drožėjo dvasia tebėra gyva ne tik įsimintinuose ir išskirtiniuose meno kūriniuose, bet ir artimųjų prisiminimuose bei storiausioje viso gyvenimo knygoje.
“Gyvenimo knygą senelis pradėjo rašyti jaunystėje, būdamas dvidešimties. Tai nebuvo dienoraštis - senelis rašė apie savo giminę, karą, palietė krašto istoriją. Tai – kelių šimtų puslapių raštingai parašyta knyga, su kurios istorijomis susipažinau dar vaikystėje. Seneliui patikdavo, kai jo skaitymo kas nors klausydavosi”, - pasakojo vyriausia Garbės piliečio anūkė Danutė Šorienė. Jos atmintyje išlikusiame paveiksle J.Lukauskas – santūrus, be galo kuklus, religingas ir sąžiningas žmogus. “Nesu girdėjusi, kad senelis būtų kada nors pakėlęs balsą, nors mudvi su seserimi ir prikrėsdavome išdaigų. Jis buvo geras mums ir mylėjo. O vieni ryškiausių prisiminimų apie senelį yra susiję su žvejyba. Jis buvo užkietėjęs žvejys. Viena pirmųjų dovanų man buvo trijų dalių meškerė. Kai senelis važiuodavo į žvejybą, mašinoje visada būdavo palikta vieta ir man”, - prisiminė D.Šorienė. Žvejojantį J.Lukauską prisimena ir jo proanūkis Tadas Šorys. “Mano atsiminimuose prosenelis – arba drožinėja, arba žvejoja. Šiais užsiėmimais užkrėtė ir mane. Tiesa, žvejoju aš mažiau, daugiau laiko skiriu medžiui. Labiausiai mane stebindavo prosenelio kantrybė – buvau gan įkyrus vaikas, tačiau prosenelis manęs niekada nevydavo šalin, sugalvodavo, kaip mane užimti”, - pasakojo T.Šorys. Jis nesistebi, kad pasuko prosenelio pėdomis – namuose matydavo skaptuojantį senelį Feliksą, o nubėgęs pas prosenelį aptikdavo tą patį. “Per dieną pas prosenelius Juozą ir Petronėlę nubėgdavau po kelis kartus. O ten – dirbantis prosenelis. Kad ir kaip nenorėtum, drožyba vis tiek galvon įlenda. Bet tuo labai džiaugiuosi”, - patikino 31-erių medžio drožėjas. T.Šorys mano, kad prosenelio palikimo jo kūryboje – ne tiek ir daug, nes skiriasi stiliai. Tačiau J.Lukauskas savo proanūkio darbuose gyvas savo patarimais. “Gausybę prosenelio patarimų iki pat šiol naudoju savo darbe. Dirbu jo kurtoje ir puoselėtoje sodyboje - galbūt prosenelio įtakos mano kūrybai yra ir daugiau, tik aš nebejaučiu”, - svarstė T.Šorys. J.Lukauskas dėmesingas buvo ne tik savo artimiesiems – medžio drožėjas svetingai pasitikdavo į jo namus užsukdavusius medžio drožybos gerbėjus. “Pažiūrėti medžio darbų atvykdavo ne tik pavieniai lankytojai, bet ir ekskursijos. Seneliui patikdavo pačiam viską aprodyti, papasakoti. Jis svajojo savo namuose įkurti muziejų. Senelių išpuoselėta sodyba buvo traukos centras ir mums, artimiesiems. Čia būdavo visų kelių galas – susitikdavo visa šeima, būdavo švenčiamos visos svarbiausios šventės”, - sakė D.Šorienė. Ji pasakojo, kad J.Lukauskas labai vertino šeimą ir darbą – gyvenime matęs daug vargo, jis nuolat nepailsdamas dirbo. “Kai seneliui buvo šešeri, jo tėvas išvyko į Ameriką ir dingo. Senelis su savo motina ir dviem broliais liko kampininkais. Bet nežiūrint sunkumų senelis išmoko skaityti, rašyti, visą gyvenimą buvo labai šviesaus proto – Kaune neakivaizdžiai baigė korespondentų kursus, dirbo savaitraščio “Vėliava” visuomeniniu korespondentu, buvo įstojęs studijuoti elektrotechnikos specialybės. Kartais pagalvoju, kad galėjau dar daugiau su juo bendrauti, dar daugiau sužinoti. Bet juk dažniausiai žmones mes įvertiname per vėlai”, - kalbėjo D.Šorienė. Faktai 1927-1928 m. J.Lukauskas tarnavo Lietuvos kariuomenės aviacijos dalinyje. 1931m. staliaus amatą įgijęs ir savo baldų dirbtuvę atidaręs J.Lukauskas vedė Petronėlę Bėrontaitę. 1944-1947 m. J.Lukauskas dirbo Kretingos pramonės kombinato baldų dirbtuvėje, po to – Palangos gintaro dirbtuvėse. Medžio drožėjas taip pat darbavosi Klaipėdos kombinate “Dailė”. J.Lukausko darbai puošia Kretingos bažnyčią, parką. Jo kūriniai yra saugomi Kretingos, Telšių, Lietuvos dailės ir kituose muziejuose.
|
|
