|
|
|
Liga įkalino, knyga – išlaisvino
„Keturiolika metų, kai nedirbu, niekur neišeinu. Kartena teoriškai jau turėjo būti mane pamiršus – juk per tiek metų nauja vaikų karta paaugo. Nuostabu – nepamiršo“, - sakė karteniškė ilgametė gydytoja Dalija Kiliesienė, iki ašarų sujaudinta žinios, kad Kartenos gyventojai už savus pinigus pasiryžo išleisti jos kūrybos rinktinę. Šiandien, savo 70-ojo gimtadienio dieną, D.Kiliesienė naująją knygą pristatys visuomenei – Kartenos vidurinėje mokykloje organizuojamas jos autorinis vakaras.
„Norėjau pilko knygos viršelio, nes man tai – pati gražiausia spalva. Kasdienybės spalva. Pamenu, kaip bendradarbės pirkdavo ryškias, pavyzdžiui, raudonas palaidines. Paklausta nuomonės, visada atsakydavau, kad šios man yra negražios. Nes ne pilkos, - juokėsi prisiminusi D.Kiliesienė. – Bet seniūnė išauklėjo, kad knygos viršelis turėtų būti spalvotas ir parinko tokį su vieniša piene. Sakė: jei labai man nepatiks, viršelį bus galima pakeisti. Juokingas jis man – kas begali būti banaliau? Bet neprotestavau: kas supras, kas yra knygos viduje, tam „praeis“ ir ta pienė“. nyga – kūrybos gerbėjų iniciatyva Eilėraščiai, atsiminimai, esė, dienoraščiai – naujojoje D.Kiliesienės knygoje „Kasdienybė“ telpa plati kūrybos žanrų ir temų gama. „Tik prašau, nevadinkite to knyga! Juk tai tėra 76 puslapių sąsiuvinukas. Juokai!- perspėjo D.Kiliesienė, savikritiškai vertinanti savo kūrybą. – Esu tik savamokslė ir mano rašymas netelpa į jokį stilių. Tai, ką darau, vadinu kalbėjimu. Mano gyvenimo būdas yra skaityti, galvoti, rašyti“. Nors D.Kiliesienė jau seniai buvo raginama išleisti savo kūrybos knygą, bet tokius pasiūlymus ji atremdavo kategorišku prieš. O kai prieš porą savaičių pas ją apsilankiusios Kartenos seniūnė Aistė Ivanovaitė ir seniūnijos specialistė Genovaitė Petrauskienė paprašė atrinkti tekstus knygai, priešatarauti nebedrįso. „Reikia klausyti, jei jau protingi žmonės sako, kad tokią kūrybą galima spausdinti, o leidykla sutinka tai padaryti“,- sunkiai džiaugsmą tramdė D.Kiliesienė. Kūryba atbaidė mirties laukimą D.Kiliesienė pasakojo rašyti pradėjusi prieš 12 metų, kai išėjo į pensiją – įamžinti savo atsiminimus jai pasiūlė vaikai. „Taip ir įklimpau. Nejaugi sėdėsi ir lauksi, kol ateis mirtis,- kalbėjo D.Kiliesienė, kuri įsitikinusi, kad kūryba jai padėjo kovojant su onkologine liga. – Esu daktaras be sveikatos. Susirgau Parkinsono liga – pradėjo drebėti rankos ir nebegalėjau toliau rašyti. Tačiau dukra rado išeitį – atidavė savo seną kompiuterį, o anūkai per dvi dienas išmokino juo naudotis. Dabar ir rašau kompiuteriu, bet virpant rankoms, būna, ir dvigubas raides paspaudžiu. Kaskart turiu grįžti prie teksto ir jį taisinėti“. Polinkis literatūrai – iš tėvo
„Nuo vaikystės sakiau, kad užaugusi būsiu poetė. Visi iš to tik skaniai juokėsi,- sakė D.Kiliesienė. – Visą gyvenimą skaičiau knygas ir ant pirštų galiu suskaičiuoti, kiek dienų praleidau be knygos. Bet mano gyvenime nebuvo pasakų – jų tiesiog nesutikau, iš karto pradėjau skaityti klasikos kūrinius, kurie per karą buvo slepiami namuose po spaliais. O vėliau ir nebesidomėjau smulkme.“
Dešimt metų praleidęs kalėjime, o dar dvejus – tremtyje, į Lietuvą grįžęs V.Jurgutis įsidarbino Nacionalinėje bibliotekoje, kurioje dirbo iki pat mirties – 85 metų amžiaus. Mokėdamas prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų, rusų ir lotynų kalbas, jis vertė ir pats rašė knygas.
„Dviguba“ profesija
D.Kiliesienė pasakojo, visą gyvenimą jautusi tėvo – politinio kalinio - šleifą. Dėl šio fakto ji nesiryžo įgyvendinti svajonės studijuoti filologiją ir pareiškė pageidavimą įstoti bent į bibliotekininkystę. Tačiau jos nepriėmė ir ten.
Durys D.Kiliesienei buvo užtrenktos ir bandant įstoti į medicinos institutą Kaune. Tačiau jai pagelbėjo tėvą pažinojęs profesorius Zigmas Januškevičius.
„Turėjau dvigubą profesiją – ne tik gydytojos, bet ir kunigo. Bet kažin, ar mano išrišimas galioja danguje“,- šmaikštavo D.Kiliesienė, kuriai visą gyvenimą teko dirbti ne tik ambulatorijose, bet ir vaikų gydytoja.
D.Kiliesienė tikino, kad jai išklausyti pacientų pasakojimus nebuvę sunku. „Atvirkščiai. Žmonių išsipasakojimai užvesdavo ant kelio, ieškant ligos. Įsiklausęs į juos supranti, kas tame žmoguje vyksta. Juk viską valdo psichika, - pasakojo D.Kiliesienė, kuriai dabar tenka patirti pacientės dalią. – Dabar atvirkščiai: ateini, o seselė jau neša lapelius, kokius tyrimus reikia pasidaryti, todėl pasišnekučiuoti nebėra kada. Tačiau skųstis gydytojais aš negaliu: ant mano kortelės užrašyta „gydytoja“, todėl mane gaubia kolegų solidarumas“.
Dalijos Kiliesienės biografijos faktai
• „Esu kosmopolitė“, - apie save sakė D.Kiliesienė, kuri gimė Vilniuje, o būdama 4 metų su motina išvyko gyventi į Šilalę. Ten baigusi 9 mokyklos klases, atvyko į Kauną, kur baigė vidurinę mokyklą ir įgijo medikės išsilavinimą.
• D.Kiliesienės pirmoji darbovietė – Viešvilė, kur dirbo medike ambulatorijoje bei vaikų namuose. Negalėdama susitaikyti matydama, kaip yra skriaudžiami vaikai globos namuose, ji 1969 metais atvažiavo dirbti į Darbėnus.
• 1972 metais D.Kiliesienė įsidarbino Kartenos seniūnijoje – čia ją pakvietė gydytojas Petras Okas. „Apie Oką ir jo gerą bičiulį apylinkės tarybos pirmininką Lygutą tuomet sklandė toks anekdotas: „O kas?“ – „ Lygu – tas“, - pasakojo D.Kiliesienė.
• „Aš gydžiau kaimą, o kaimas augino mano vaikus: vienas dukras atgrasė žaisti ant plono ledo, kitas – sriubos pasiūlė. Už tai esu labai dėkinga“. D.Kiliesienė išaugino tris dukras: 47 metų Montana gyvena Kaune, 41 metų Betina yra vilnietė, o lapkritį 33-ąjį gimtadienį švęsianti Alina gyvena Briuselyje.
|
|
