Kretingiškių kuriamus papuošalus įvertino ir Vilniaus ponios

Nors kretingiškės Ramunė Martinėnienė su aštuoniolikmete dukra Neringa - dar tik naujokės didmiesčių amatų mugėse, tačiau jų prekystalis buvo ne kartą tiesiog „nušluotas“ – reta moteris galėjo atsispirti miniatiūriniais paveikslais ištapytų papuošalų grožiui.

Išskirtinius papuošalus pradėjusios kurti sau, dabar Ramunė Martinėnienė ir jos dukra Neringa apipiltos meno galerijų ir kūrybos gerbėjų prašymais.

Meno galerijų, kūrybos gerbėjų prašymais ir pasiūlymais apipiltos kretingiškės šypsosi – tokio įvertinimo nesitikėjo. „Vis dėlto nesinori pereiti prie masinės gamybos – taip mes prarastume kūrybos malonumą, o papuošalai taptų pernelyg panašūs vienas į kitą. Juk žmones ir žavi tai, kad mūsų papuošalai yra išskirtiniai, vieninteliai ir įdomūs“,- įsitikinusi R.Martinėnienė.

Tarsi miniatiūriniai paveikslai

R.Martinėnienei pirmajai ir šovė į galvą mintis auskarams panaudoti likusią, paveikslams tapyti jau netinkamą, drobę. Ją išmarginusi gamtos raštais R.Martinėnienė netrukus pasinėrė į naują sritį – papuošalų gamybą. Dėl naujojo pomėgio moteris kol kas į šalį atidėjo ir tapybą, kuriai reikia ir daugiau laiko, ir tam tikrų sąlygų.

„O auskarą pasiimi į delną ir gali jį piešti, nors ir sėdėdamas ant sofos“, - savo motinai pritarė ir Neringa Martinėnaitė.

Dabar R.Martinėnienė ir Neringa auskarus, pakabukus, seges gamina ne tik iš keliasluoksnės kietintos drobės, bet ir modelino, medžio, kuriuos išmargina akriliniais dažais. Trapumo įspūdį sukuria iš ryžinio popieriaus pagaminti ir nespalvotu pieštuku išpiešti auskarai.

„Norėjosi natūralumo – drobės, lino, lietuviškų raštų“,- sakė R.Martinėnienė.

Auskaruose apsigyveno katės

Tačiau Neringos Martinėnaitės rankose gimsta visai kitokio stiliaus papuošalai – ryškiaspalviai ir žaismingi, o dažniausiai juose susirango ir charakteringas katinas.

„Kiek atsimenu, jau nuo mažens mėgau piešti katinus,- pasakojo N.Martinėnaitė, kurios namuose taip pat murkia dvi katės. – Mane keri katiniškas žvilgsnis, o pažvelgęs į katės kailį, jame pamatysi visą spalvų gamą“.

Charizmatiški katinai N. Martinėnaitės papuošaluose yra įvairiausių nuotaikų ir išsirango įvairiomis pozomis. Jei netelpa ant vieno auskaro – katino uodega šmėkšteli kitame.

N.Martinėnaitė pastebi, kad pirkėjai mėgsta skirtingų auskarų poras: ant vieno katinas – priekiu, ant kito – nugara, vienur – sėdi, kitur – guli ir pan. Lyg to būtų maža, moterys dar užsigeidė, kad skirtingais katinais būtų išpieštos abi to paties auskaro pusės.

Nustebina ir pirkėjai

„Kuriu tokius auskarus, kurie patiktų ir man, ir mano draugams. Bet kai pirkėja išsirenka mano pačios mėgstamiausius auskarus, būna ir džiugu, ir šiek tiek liūdna,“- sakė N.Martinėnaitė, kuri pastebi pavasarėjančias žmonių nuotaikas – vis labiau populiarėja patys ryškiausi papuošalai.

Paklaustos, ar įmanoma nuspėti pirkėjų skonį, papuošalų kūrėjos papurtė galvas – pasirodo, kartais žmonių pasirinkimas nustebina ir jas.

Iš drobės, modelino, medžio, net – ryžinio popieriaus pagaminti ir ranka išpiešti papuošalai – lyg miniatiūriniai, pasakas savyje talpinantys paveikslai.

„Pavyzdžiui, kartą iš pilkos minios neišsiskirianti mergina išsirinko ryškius raudonus auskarus. Kita vertus, mano auskarus perka net solidžios ponios ar vyrai“,- šypsojosi Neringa.

Spalvoti ir išskirtiniai auskarai tarsi magnetas traukia ir mažas mergaites. Kadangi jų smulkiems veideliams auskarai yra per dideli ir per sunkūs, Neringa su mama Ramune planuoja specialiai mažosioms damoms pagaminti seriją papuošalų – jie turėtų būti ne tik mažesni, bet ir žaismingesni.

„Bara“ už saldumą

Motina ir dukra pasakojo papuošalus kuriančios atskirai, tačiau vėliau abi apžiūri naujai pagamintas kolekcijas.

„Aš nepriimu kritikos, bet mamai išsakau pastabų. Dažniausiai dėl to, kad man jos papuošalai atrodo per saldūs,- prisipažino Neringa Martinėnaitė. Ir čia pat pridūrė. – Bet tokius labiausiai ir perka“. Neretai į dukros ir žmonos diskusijas įsitraukia ir didžiausias savo šeimos moterų kūrybos gerbėjas Sigitas Martinėnas.

Kūrėjos tikino, kad auskarus piešia improvizuodamos ir neturi iš anksto numatyto piešinio plano: tiesiog leidžia fantazijai vedžioti ranką.

Papuošalais susidomėjo ir jaunesnioji Neringos sesuo dvylikametė Gintarė, kuri lanko Kretingos meno mokyklos Dailės skyrių. Tačiau kol kas jaunėlė vis dar puošiasi sesės ir mamos sukurtais gražumynais.

Meno pajauta – iš kartos į kartą

Ramunė Martinėnienė mano, kad ji potraukį menui paveldėjo iš savo tėvo Aleksandro Varno, kuris dirbo Kretingos kino teatro dailininku – piešdavo afišas, plakatus demonstracijoms, dekoracijas renginiams. Nors Ramunei neteko mokytis profesionaliosios dailės, tačiau ji savo gyvenimą susiejo su tapyba.

„Vaikystėje man didžiausia dovana būdavo nauji flomesteriai. Mamai kažkokiais keliais jų pavykdavo gauti ir kasmet padovanodavo per naujuosius metus, – prisiminimais pasidalijo R.Martinėnienė. – Tuomet piešdavau ir piešdavau“.

Savo ateities be meno neįsivaizduoja ir abiturientė Neringa Martinėnaitė, kuri, jau baigusi Kretingos meno mokyklą, svajoja apie vizualinio dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Jau dabar ji kompiuterio ekrane kuria montažus iš skirtingų nuotraukų, piešinių ir kt. Tokia technika sukurtų jos bei Dovydo Vyšniausko, Gedimino Venckaus darbų paroda buvo surengta bažnyčios galerijoje.

Neringa dalyvauja ir meniniame projekte „Kad būtų linksmiau...“ – dalis jaunimo sukurtų paveikslų iškeliavo į užsienį, kad pradžiugintų onkologinėmis ligomis sergančius vaikus.

• Rašyti komentarą (5)