Dešimtmečiais nelankomi artimųjų

Kone dvi dešimtys Padvarių pensionate gyvenančių vienišų žmonių jaučiasi esą niekam nereikalingi – jie nebeturi savo artimųjų, jų nelanko nei giminės, nei buvę kaimynai ar draugai. Pastaruosius jiems pakeičia tik pensionato darbuotojos.

Nepažįsta savo tėvų

Pnsionato senbuviu laikomas 57-erių Henrikas Jelizarovas čia gyvena nuo jaunumės – 38 metus. Būdamas jaunuoliu į Padvarius jis atvyko iš Laugalių pensionato. Plačiai besišypsantis žemaūgis vyras vaikštinėjo įsikirtęs į socialinės darbuotojos Sonatos Grigalytės parankę – taip jam saugu ir gera.

Socialinė darbuotoja Sonata Grigalytė Henrikui Jelizarovui pakeičia seserį ar dukterį, kurių jis niekada neturėjo.

„Henriko byloje įrašyta, jog jis buvo paliktas kūdikių namuose. Užaugo internate. Nežinoma, kas yra jo tėvai, neatsirado nė giminių, - kalbėjo S. Grigalytė. – Henrikas turi intelekto negalią ir serga epilepsija. Kalba labai sunkiai, o atvykęs čia išvis mažai tekalbėjo. Tačiau palaipsniui išlaisvėjo: įsitraukė į meninę veiklą – dabar mėgsta šokti bei vaidinti. O labiausiai – keliauti. Nebūna išvykų, kad jo nepasiimtume. Jis jau iš anksto jų laukia, nerimauja, vis žvilgčioja į laikrodį, kad tik nepražiopsotų“.

Nors nemoka nei skaityti, nei rašyti, tačiau laikrodį H.Jelizarovas pažįsta. Pensionate pamažėle pradėjo kalbėti, ir dabar Sonatai išsipasakoja savo sapnus, netgi bando sakyti eilėraščius.

Jis nesuvokia, kad neturi artimųjų. Tačiau prie socialinės darbuotojos vis besiglaustantis gero veido žmogus yra labai prieraišus. „Kasdien ateina aplankyti į kabinetą. O jeigu su kolege išeiname atostogų, jis mūsų gedauja ir labai ilgisi. Visas pensionatas žino, kad esame „meilės trikampis“, - juokavo S.Grigalytė.

Henrikas – labai darbštus: ir sniegą aplink pensionatą nukasa, ir aplinką prižiūri. Mėgsta smulkius medžio darbus, piešti.

Tarnavo Lietuviškoje 16-ojoje divizijoje

Iš Platelių kilęs 85-erių Kostas Arlauskas pensionate gyvena septintus metus. Į pensionatą atvyko kaip asmuo be nuolatinės gyvenamosios vietos.

Kostas Arlauskas į pensionatą atvyko, nes neturėjo kur gyventi. O apie vienturtį sūnų jis nieko nežino jau 50 metų.

„Likau našlys, ir sugriuvo gyvenimas. Viską padarė Vagnorius ir Landsbergis: kas galėjo žinoti, kad taip nuvertės santaupos. Po žmonos mirties palikau namus jos dukteriai, nes buvau vedęs mergą su vaiku. Išėjau gyventi į miestą. Pats turiu sūnų Romą, nežinau, gyvas jis ar miręs. Po kariuomenės Murmanske nebesugrįžo namo. Dabar jam turėtų būti apie 60 metų“, - atviravo guvus ir energingas vyras.

Jis pasakojo II pasaulinio karo pabaigoje tarnavęs sovietų kariuomenėje. „Supakavo mus, šešis jaunus vyrus iš Platelių miestelio. Patekau į Lietuviškąją 16-ąją diviziją. Bet į frontą mūsų nesiuntė, ėmė tik patyrusius senius. Tarnavau konvojuotoju ruože Vilnius–Pabradė. Užsitarnavau jaunesniojo leitenanto laipsnį. Turėjau krūvą medalių, bet užgėręs juos išdalinau“, - praeities įvykius atgamino K.Arlauskas.

Jo stalas ir šiandien nukrautas knygomis karo tema. Saulėtą dieną, sakė, dar skaitąs ir be akinių. Domisi politika, jo kambaryje kabo Viktoro Uspaskicho portretas. „Visą gyvenimą buvau darbininkas, o darbo žmogaus interesus gina tik jis“, - ranka rodydamas nuotrauką patikino Kostas.

Garbaus amžiaus vyras – ir aistringas šaškininkas, nesyk tapęs pensionato šaškių turnyro nugalėtoju. Pavasarį mėgstąs traukti į žvejybą, o rudenį – grybauti. Ir dabar dar teigė turįs iš rudens prisiruošęs grybų.

Tačiau Kostas, kaip tvirtino darbuotojos, esąs ir dažnas pensionato triukšmadarys. „Niekada nebuvau tampomas po policiją, o dabar - pasitaiko, - pats prisipažino. Jis turįs tvirtą nusistatymą ir dėl pagalbos pensionatui. - Jei ir galėčiau, specialiai neinu - tegul jauni dirba. Atsidirbau per gyvenimą, dabar: noriu – dirbu, noriu – švilpauju“.

Savų vaikų neturėjo

Skruostais iš ryškiai žydrų akių besiritančios skaidrios ašaros lydėjo 89-erių Stanislavos Šiaulytės gyvenimo prisiminimus.

Senatvėje nebuvo kam pasirūpinti bevaike našle Stanislava Šiaulyte.

Moteris pasakojo kilusi iš Kartenos, ištekėjusi už našlio Juozo iš Abakų, ką tik sugrįžusio iš Sibiro. Kartu pragyveno 40 metų, bet savų vaikų nesusilaukė. Juozas turėjo dukterį Agotą, bet ši aplankyti jos tebuvo atvažiavusi tik sykį per 5 metus, - tiek laiko ji jau gyvena pensionate.

„Ką padarysi - nebeturiu nieko, nors šeimoje augome penkiese: 3 broliai ir 2 seserys. Aš buvau pati mažiausia, - graudenosi maža smulkaus sudėjimo Stanislava. – Tarnavau kolchoze, taip ir prabėgo gyvenimas. Dabar niekur nebeinu, nes galvoje – sukinys, bijau nugriūti“.

Pensionato darbuotojos apie Stanislavą kalbėjo su ypatinga šiluma: „Tai – labai taikus ir mielas žmogus. Ji nėra užsisklendusi, ateina į muzikinius užsiėmimus. Pati dar nori būti naudinga ir savarankiška: su adata bando ir sagą įsisiūti, ir užvalkalą susisiūti. Jos senatvė – labai graži: kada protas - šviesus, o vidinė būsena – rami.“

• Rašyti komentarą (7)