|
|
|
Į susitaikymą su liga veda dvasingumas
„Kada neigiame savo silpnumą, negalime pajudėti iš vietos“, - diabeto ligonių klubo „Vilties kelionė“ surengtoje konferencijoje kalbėjo brolis pranciškonas Juozapas Marija. Dvasininkas kartu su gydytojais ragino diabeto ir kitus ligonius, išgirdusius sunkią diagnozę, patikėti, kad nepagydoma liga dar nėra mirties nuosprendis. Pasak brolio pranciškono Juozapo Marijos, labai svarbu į gyvenimą žvelgti su viltimi ir tikėjimu, net jei slegia žinojimas apie nepagydomą ligą. „Liga nėra priežastis nusiminti. Visų pirma pripažinkime savo silpnumą, nes nuo troškimo būti tobulais prasideda nelaimės. O štai savo silpnumu, savo trūkumais turime galimybę būti savimi. Buvimas savimi, būsena, kai nesigėdijame prašyti pagalbos, veda į laisvę. Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti būti tuo, kuo esame. Todėl reikia priimti savo ligą ir su ja susitaikyti“, - sakė brolis pranciškonas. Jis įsitikinęs, kad nereikia stengtis iki galo būti tobulais – tereikia paprasčiausiai stengtis gyventi ir nepamiršti maldos. „Maldoje reikia sakyti viską, kas yra širdyje. Nereikia bijoti žodžiais užgauti Dievo – reikia išdrįsti parodyti savo veidą. Raginu išmokti dėkoti Dievui kasdien, išmokti džiaugtis ir būti dėkingiems vieni kitiems. Tik dėkodami suvoksime, kad esame vieni kitiems dovana, patirsime, ką iš tikrųjų reiškia gyventi“, - kalbėjo Juozapas Marija. Pasak brolio pranciškono, susitaikant su liga, su savo silpnumu, svarbi yra ne tik malda, mokėjimas džiaugtis gyvenimu, bet ir bendrystė su kitais. „Labai džiaugiuosi, kad ligoniai susitinka pabendrauti, kuria juos vienijančias organizacijas. Jos yra labai reikalingos, nes padeda suvokti, kad nors ir esi silpnas, bet gyveni. Nepaisant visų mūsų fizinio ribotumo, esame palaiminti, tik dažnai nesuvokiame, kam visa tai. Todėl ir reikalingas žmonių bendravimas, kad suprastume, jog nesame vieni su savo ligomis bei trūkumais. Bendravimas taip pat gydo“, - įsitikinęs Juozapas Marija. Diabeto ligonių konferencijoje paskaitą skaitęs profesorius Robertas Bunevičius taip pat pritarė broliui pranciškonui, kad visa ko pagrindas yra dvasiniai dalykai. „Jei pažvelgsime į sveikos mitybos – nuo kurios labai daug priklauso, kokia bus mūsų sveikata – piramidės pagrindą, ten visai nepamatysime maisto. Visų pirma yra judėjimas ir dvasinė harmonija, tik po to – vertingi ir tinkami maisto produktai“, - sakė R.Bunevičius. Anot profesoriaus, nutukimas pasaulyje plinta lyg pandemija. O įprotis daug valgyti, vadinamas malonumu, gali baigtis tikrais nemalonumais, kurių neišgydysi net ir medikamentais. „Paradoksalu, tačiau labai dažnai viskas, kas yra skanu, yra nesveika arba amoralu. Persivalgymas veda į nutukimą. O nutukimo pasekmės yra grėsmingos: aplinkinių pašaipos, atstūmimo jausmas, nepasitikėjimas savimi, elgesio problemos, depresija. Viskas gali prasidėti nuo liūdesio. Beje, vyrauja iškreiptas požiūris į liūdesį. Visi mes lekiame per gyvenimą, nenaudojame stabdžių ir vis galvojame, kad tikras žmogus turi būti laimingas. Ir štai liga. Ji priverčia susimąstyti, kur mes visi lekiame“, - kalbėjo R.Bunevičius. Kiekvienas susirgęs žmogus pereina keturias fazes. Pirmoji yra neigimas – ne, aš nesergu. Antroji – pyktis: kodėl susirgau aš, o ne kiti. Trečioji fazė yra liūdesys – visiškai natūrali būsena, kurios nereikia bijoti, tačiau kuriai negalima leisti užsitęsti. „Užsitęsęs liūdesys gali peraugti į depresiją, kuri trukdo bet kokios ligos gydymo procesui. Sėkmingai įveikus trečiąją fazę ateina susitaikymas su savo liga. Liga visuomet atkreipia žmogaus dėmesį į amžinąsias vertybes. Susitaikymas padeda produktyviau galvoti apie ligą. Kol nesergame, paprastai neskiriame laiko sau, nepailsime, nesveikai valgome. Dažnai tik liga padeda atsikratyti visų šių žalingų įpročių“, - sakė R.Bunevičius. Profesorius konferencijoje kalbėjo, kad tiek sveikiems, tiek susirgusiems žmonėms yra labai svarbu valdyti stresą, išsiaiškinti jo priežastis ir stengtis to išvengti. „Nuo streso visuomet gelbsti malda, joga, meditacija. Norint išlikti sveikam arba valdyti ligą, reikia savęs paklausti, ar pakankamai miegu, ar pakankamai judu. Tai – labai svarbūs dalykai. Mankšta padeda organizmui susidoroti su streso pasekmėmis. Visas sukauptas blogas emocijas, pyktį reikia išlieti – mankštinantis, bėgiojant, vaikštant, važinėjant dviračiu. Susirgus reikia būti atviram ir turėti kam išsipasakoti tai, kas slegia širdį. Patarčiau pasidaryti sąrašą tų dalykų, kurie kelia daugiausiai nerimo. Užrašytos problemos nebeatrodo tokios baisios. Visas mūsų blogas emocijas gimdo mūsų mintys. Jas užrašius, tas mintis galima lengviau atrasti, demaskuoti. O tai tikrai sutaupo sveikatos“, - įsitikinęs R.Bunevičius. Gydytojo nuomone, visiškai normalu liūdėti, kai gydytojas pasako nedžiuginančią diagnozę – tik nereikia leisti tam liūdesiui visko užvaldyti.
|
|
