Ar reikėtų eiliniams piliečiams išgyvenamumo pamokų?

– Informacijos galima gauti ir internete, bet tik vienetai žmonių specialiai ieško, domisi. Geriau būtų organizuotos pamokos – kad bent primintų, ką susidėti į lagaminus, kuriuos pasiimtume bėgdami iš namų. Karas gali įvykti ir rytoj – mes juk negalime žinoti. Kur reikėtų slėptis? Namo rūsyje? Bet jeigu rūsys užgrius ir po griuvėsiais niekas mūsų neras? Turbūt saugiau slėptuvėse, kurios numatytos ugdymo įstaigose, Kultūros centre?

– Žinoma, kad išgyvenamumo pamokų reikia ir jau seniai, bet šios kadencijos Lietuvos valdžiai labiau rūpi, kaip įteisinti įvairias baudas, o ne kad gresia karas. Ar daug kas iš mūsų žinom, ką darytume tokiu atveju? Net slėptuvių pakankamai nėra... Informacijos tikrai labai trūksta. Jeigu šiandien reikėtų, ar daugelis žinotumėm, iš kur gauti jodo tabletę, kaip ją vartoti? Labai abejoju...

– Valdžia patvirtino Valstybės gynybos planą, kuriame siekiama apibrėžti ir įmonių, visuomeninių organizacijų, kiekvieno piliečio funkcijas, jei prasidėtų karas. Aš pagalvojau – o kas apgins ištuštėjusius regionus, kur belikę vieni pensininkai, neįgalieji, na, dar mokyklinio amžiaus vaikai? Paštai daug kur panaikinti, ligoninės, ambulatorijos mažinamos...

– Ką tos pamokos padės? Bet gal jų ir reikėtų? Net to išgyvenimo krepšio aš nesu susikrovęs. Anksčiau apie tuos krepšius tiek daug girdėdavom šnekant, bet dabar – niekas nieko... Pakalbėjo ir pamiršo. Kažin, ar išvis bus tas karas? Jeigu taip, turiu rūsį – ten ir įlįsčiau. O ką galiu daugiau? Ne nuo manęs priklauso.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ