|
|
|
Atmintis liudija, dabartis kalba
Ketvirtadienį Kretingos muziejuje atidaryta krašto kūrėjų paroda „Atmintis liudija, dabartis kalba“. Visose trijose parodų salėse 22 tautodailės meistrai eksponuoja 145 tapybos, juvelyrikos, veltinio, odos, kryždirbystės, kalvystės darbus. Lankytojai laukiami trijose salėse Kai kuriems autoriams, kaip kalviui Ryčiui Zenkevičiui, tapytojai Aušrai Kasparavičienei, juvelyrei Salomėjai Lubytei-Skurdauskienei, veltinio meistrei Rasai Balsevičienei ši paroda yra viena pirmųjų arba apskritai pirmoji. Smagius skulptūros, tapybos ir keramikos darbus šiemet pristato Rasa ir Gediminas Staškauskai. Lankytojai taip pat gali pasidžiaugti seniai parodose matyto drožėjo Raimundo Puškoriaus skulptūra, originalių kitų menininkų – Virgilijaus Vaičiūno, Edvardo Stalmoko, Gražvydo Kasparavičiaus, Antano Sungailos, Adolfo Viluckio, Liudo Šopausko, Ramunės Martinėnienės, Augustino Zaleckio, Tautvydo Rudžio, Žydrūno Einars, Laimutės Kasparavičienės, Janinos Budrienės, Alioyzo Pociaus, Antano Lubio, Alekso Kulviečio darbais, asociacijos „Tekstilės kelias“ surinkta ir saugoma mūsų krašto tekstile. Pasak muziejininkės Danutės Šorienės, idėja surengti didžiulę parodą kilo dėl to, kad nuo 2008-ųjų nieko panašaus Kretingoje nėra buvę – tik organizuojamos regioninės konkurso „Aukso vainikas“ parodos. „Aukso vainikas“ šį penktadienį taip pat organizuojamas – Dovilų etnokultūros centre. „Į šią parodą vežu keletą mūsiškių darbų – Augustino Zaleckio skulptūrą, Adolfo Viluckio skulptūrą, kaukes ir lazdas, Antano Sungailos tapybą, trijų kryždirbių – Alekso Kulviečio, Alioyzo Pociaus ir Antano Lubio kūrinius. Kas bus atrinkti į respublikinę parodą, savo žodį turės tarti Nacionalinis kultūros centras“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė D. Šorienė.
Apie tautodailės ištakas Muziejininkė apibūdino pačią tautodailės sampratą – tai savamokslių lietuvių liaudies meistrų sukurti vaizduojamosios ir taikomosios dailės dirbiniai, kryždirbystė ir paprotinė dailė. Pasak D. Šorienės, nedrąsios meno ir amatų sąjūdžio apraiškos Lietuvą apėmė XIX a. II pusėje: pradėtos steigti amatų mokyklos, aktyviau organizuoti piešimo ir sekmadieniniai dailės kursai amatininkams. Imta organizuoti amatininkų muges, kuriose buvo rengiamos meistrų darbų parodos, veikė prekybos sandėliai. Juose amatininkai galėjo įsigyti įrankių ir žaliavų. Miestuose ir miesteliuose veikė nedidelės privačios baldų dirbtuvėlės. Amatininkai mėgo puošti verpstes, kultuves, kočėlus, šaudykles, riešutų spaustukus. Kaimuose gyveno meistrai amatininkai – staliai, dailidės, kubiliai, račiai, ratelninkai, klumpdirbiai, kalviai, – kurie gamino vienos ar kitos paskirties daiktus. „Kartais tas pats stalius, dailidė ar kuris kitas medžio apdirbimo meistras išdroždavo šventojo statulėlę, bet tuo retai užsiimdavo, nes dažnai pritrūkdavo laiko“, – teigė D. Šorienė. Atskira grupė buvo dievdirbiai – šventųjų, koplytėlių, kryžių, paveikslų meistrai. Jie kūrė pasikliaudami savo vaizduote, grožio supratimu, siužetų ieškojo bažnyčiose, Šv. Rašte. Dievdirbiai amato išmokdavo vieni iš kitų. Dažniausiai – sūnus iš tėvo, o kartais gabesnį vaiką leisdavo pas gerai žinomą meistrą pasimokyti meistrystės. Pas Kretingos krašto garsų dievdirbį Antaną Klanių-Klanevičų (1830–1920), gyvenusį Grūšlaukės apylinkėse, mokėsi Juozapas Paulauskas (1860–1945), Pranas Simutis (1878–1938). „Anot daktarės Alės Počiulpaitės, manoma, kad kryždirbystė suklestėjo XIX–XX a. pradžioje nes tuo metu pradedama juos fiksuoti: piešti, fotografuoti“, – pasakojo muziejininkė. Kryžių meistrai paprastai skulptūrėlių nedarė. Jie dekoruodavo kryžius, o šventuosius droždavo dievdirbiai. Kryždirbiai ir dievdirbiai – tai daugiau nei medžio meistrai. Jie – išskirtinės asmenybės, išradėjai, konstruktoriai, menininkai, kaimo keistuoliai. Jie dažniausiai neturėjo nei žemės, nei namų, keliaudavo su savo įrankiais, apsistodami ten, kur jų reikėjo. Pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje buvo eksponuoti liaudies meistrų darbai, įvyko 1907 metais sausio 9 dieną Vilniuje. Iš viso dalyvavo 23 profesionalūs dailininkai bei architektai, 68 kaimo meistrai. Eksponuota 242 aliejumi ir akvarele tapyti kūriniai, piešiniai, architektūros projektai, skulptūros darbai ir 206 tautodailės dirbiniai. Liaudies amatų dirbinius provincijų inteligentai ir dvasininkai surinko ir pristatė į parodą. Nepriklausomybės metais liaudies meno dirbiniai dažnai buvo eksponuojami įvairiose žemės ūkio parodose. Jomis rūpinosi 1926 metais įkurti Žemės ūkio rūmai. 1928 m. pirmą kartą Aniceto Puškoriaus ir Petro Kalendos medžio drožiniai eksponuoti žemės ūkio parodoje Kretingoje. „Pirmus darbelius nunešiau į parodą, organizuotą Kretingoje. Jie buvo įvertinti trečio laipsnio pagyrimo lakštu ir trisdešimt litų“ – yra pasakojęs A. Puškorius. Apie 1929 metus Kretingoje Juozas Lukauskas įkūrė portretų dirbtuvę, apie 1930 metus – baldų dirbtuvę. Joje pagamintus baldus liaudies meistras Juozas Lukauskas puošdavo savo drožiniais. Drožė ir medinius portretus, kūrė, naudojant inkrustaciją. 1930 m. Kaune buvo įsteigta liaudies menui ir namų pramonei remti bendrovė „Marginiai“, kuri subūrė amatininkus, rėmė juos, aprūpindavo medžiagomis, per savo parduotuvių tinklą parduodavo jų dirbinius. Joje dirbo A. Puškorius (1937–1940) ir Petras Kalenda (1930–1940?). Gintaro dirbtuvėse tarpukariu buvo kuriami papuošalai, rankogalių segtukai, kandikliai, plunksnakočiai, rašalinės, juo inkrustuodavo metalinius papuošalus, medines dėžutes, baldus ir kitokius dirbinius. O 1932–1939 metais gintaro dirbtuvės veikė ne tik labiausiai šią dirbinių sritį plėtojusioje Palangoje, bet ir Klaipėdoje bei Kretingoje. O 1937 metais liaudies tapytojas ir skulptorius Alfonsas Girdžiūnas už medžio skulptūrėles tarptautinėje meno ir pramonės parodoje Paryžiuje buvo apdovanotas sidabro medaliu. „Diplomą jis gavo, tačiau sidabro medalį reikėjo pirkti. Taip ir liko medalis Paryžiuje. Keletą Alfonso Girdžiūno kūrinių yra įsigijęs Kretingos muziejus“, – sakė D. Šorienė. „Marginių“ bendrovė 1941-aisiais buvo performuota į naujai įsteigtą „Dailės“ kooperatyvą, kuris subūrė tapytojus, grafikus, skulptorius ir taikomosios dailės kūrėjus. Antrojo pasaulinio karo metais ir pirmaisiais pokario metais liaudies menas buvo tarsi užmirštas. Tradicinių verslų meistrai buvo apkrauti mokesčiais ir buvo varžoma jų veikla. Klaipėdoje 1946 metais įsikūrė kombinatas „Dailė“. Čia palaipsniui pradėjo dirbti daugelis Kretingos krašto meistrų. Pirmoji liaudies dailės paroda Kretingoje įvyko 1951 metais. Savo kūrybos darbus eksponavo medžio drožėjai J. Lukauskas ir I. Volskienė. Tais pačiais metais Salantuose, miesto meno saviveiklos apžiūros parodoje, eksponuota Antano Drungilo skulptūrėlė „Ragana“. Pirmoji respublikinė liaudies meno paroda buvo surengta 1953 metais. D. Šorienės žodžiais, susidomėjimas tautodaile tarsi atgijo po 1956-ųjų. Liaudies meno parodoms ruošėsi vis daugiau žmonių. 1960 metais Kretingos rajono liaudies dailės parodoje buvo eksponuota 190 kūrybos darbų, dalyvavo 52 meistrai. Parodą aplankė 3 tūkst. 532 žmonės. Į respublikinę parodą išvežta 46 kūrybos darbai. Iš Vilniaus į parodą Maskvoje išvežti 15 Kretingos krašto meistrų kūrinių. 1958 metais birželio 25 d. tuometiniame Dailės institute (dabar Lietuvos dailės akademija) buvo surengtas liaudies meistrų neakivaizdinių kursų pirmasis seminaras, į kurį susirinko 40 liaudies meistrų. Seminaras tęsėsi dvi savaites. Paskaitas skaitė ir seminarus vedė Vilniaus dailės instituto dėstytojai. Baigiamasis V seminaras įvyko 1962 metais balandžio 17–19 d., 57 meistrams įteikti baigimo pažymėjimai. Į 1962 metų seminarą buvo pakviesti: Aniceta Andriuškaitė, Juozas Lukauskas, Petras Kalenda, Adomas Kvasas, Anicetas Puškorius, Bronislovas Žymantas ir Petrėnaitė. Liaudies meno rūmai apmokėjo kelionės išlaidas, dienpinigius ir davė nemokamai nakvynę. Liaudies meno rūmai, įkurti 1960 metais, išduoda pirmuosius liaudies dailės meistro pažymėjimus. Kretingiškio medžio drožėjo Juozo Lukausko liaudies dailės meistro pažymėjimo numeris 101, išduotas 1964 metais. Šis pažymėjimas galiojo iki pat 1970 m. gruodžio 31 d. Pažymėjime sužymėtos parodos iki 1969 metų, kuriose savo kūrinius eksponavo medžio drožėjas J. Lukauskas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Medžio drožėjui Adolfui Viluckiui toks pažymėjimas buvo išduotas 1965 m. Pažymėjimų išdavimo, pratęsimo ir atskirų grafų užpildymo taisyklėse nurodoma, kad kandidatai pažymėjimams gauti numatomi respublikinių, zoninių ir rajoninių parodų metu. „Manau, kad Liaudies dailės meistro vardai buvo suteikti Anicetui Puškoriui, Petrui Kalendai, Adomui Kvasui“, – sakė D. Šorienė.
|
|
