|
Lėlių karalystėje žaidžia vaikystė
Kretingiškės Vidos Saudargienės namuose apie 10 metų renkama lėlių kolekcija jau užpildė visą kambarį. Jį drąsiai būtų galima pavadinti lėlių karalyste, kurioje žaidžia vaikystė. O kolekcijos eksponatų gausa, ko gero, būtų rožinė ne vienos mergaitės svajonė... Lėlių kolekcijos pradžia – dvi lėlytės-graikės, kurios patraukė V. Saudargienės dėmesį sendaikčių turguje. „Jos pasirodė tokios gražios, naujos, negalėjau praeiti pro šalį“, – prisiminė moteris. Ji prisipažino – kiek kolekcijoje eksponatų, neskaičiavusi, tačiau laikas kolekcijos „revizijai“ jau atėjęs. „Manau, kad dviese su dukra Laura tą ir padarysime – pačioms bus įdomu patirti, kiek per kelerius metus tų eksponatų pavyko sukaupti“, – sakė V. Saudargienė. Savo lėlių kolekciją ji pildo pačiais įvairiausiais būdais: lėlę dovanų jai dovanoja šeimos nariai – vyras, sūnūs, duktė, draugai ir pažįstami parveža iš įvairių kelionių po kitas šalis, o ji pati eksponatų ieško sendaikčių parduotuvėse ir turguose. „Kartais randu tokias murzinas ir apiplyšusias, kad, atrodo, į rankas baisu paimti. Bet aš jas išprausiu, išplaunu ir išlyginu rūbus, jei reikia – juos pataisau, atnaujinu lėlių šukuosenas, ir jos – kaip naujos. Tiesa, darbo reikia įdėti nemažai, bet tai man – relaksacija, nusiraminimas ir savotiška kūryba“, – kalbėjo lėlių kolekcininkė. Kolekcijos lėlės – nuo miniatiūrinių, suimamų dviem pirštais, iki gero pusmetrio ir daugiau, pagamintos jos iš pačių įvairiausių medžiagų – medžio, siūlų, molio, plastiko, porceliano. Mieliausios ir įdomiausios V. Saudargienei – kolekcinės rankų darbo porcelianinės lėlės ir iš įvairių šalių į kolekciją atkeliavusios nacionalinį įvairių tautų savitumą atspindinčios lėlės. „Jos daug pasako, paskatina pasidomėti šalimis, įdomu panagrinėti jų nacionalinius kostiumus, – pripažino moteris. – O kolekcinės porceliano lėlės yra tiesiog labai gražios, puošnios, kokybiškai padarytos, jas malonu liesti ir tiesiog paprasčiausiai pasidžiaugti.“
Beje, porcelianinių lėlių originalumą įrodo žymos, kurias įspaudžia lėles pagaminusios dirbtuvės, o tai, kad lėlės pamažu dėliojasi į atskirus segmentus pagal tematiką ar medžiagas, iš kurių lėlės pagamintos, kolekcija tiesiog prašyte prašosi ją susisteminti. Lėlių kolekcija V. Saudargienei leidžia sugrįžti į vaikystę, kai ji labai mėgo jomis žaisti: „Turėjau 10 lėlių, visas, būdavo, išrikiuodavau pagal ūgį, ir galėdavau žaisti ištisomis dienomis. Su lėlėmis žaidžiau gal iki kokių 12-os metų, vėliau jau kažkaip ir sarmata būdavo.“ Vaikystės lėles moteris rengdavo įvairiomis skiautėmis – jų parūpindavo mama siuvėja, o kartą vienai lėlei iš kaučiuko Vida nukando nosį – supyko, kad niekaip nepavyko užrišti skarelės. „Vieną sykį rišu, antrą, trečią – vis nesiseka. Aš tai lėlei ir pagrasinau – jeigu nepasiseks dar kartą, aš ką nors jai padarysiu. Taip ir nutiko“, – juokėsi ji. V. Saudargienė apgailestavo, kas jai nepavyko išsaugoti vaikystės lėlių – jos būtų papildžiusios kolekciją ir jau tapusios šeimos istorija. O štai duktė Laura, kuri studijuoja medicinos mokslus ir pusmečiui atvažiuoja atlikti praktikos į Kretingos ligoninę, savo vaikystės lėlių neišmėtė ir pasiliko kaip gražų vaikystės prisiminimą. „Dabar puikiai matau, kokios buvo lėlės mano vaikystėje, ir kokios – dabar. Skirtumas – didžiulis, to, ką turi dabartiniai vaikai, mums buvo nepasiekiama“, – V. Saudargienė prisipažino, kad pomėgis kolekcionuoti lėles ją taip įtraukęs, kad sustoti, ko gero, nebepavyks.
--- FAKTAI1. Lėlės-žaislai gali skirtis vieni nuo kitų pagal išorę, sudėtingumą, kilmę, medžiagas, iš kurių pagaminti, ir funkcionalumą. Tokios lėlės gali būti ir teatro, apeiginės, eitynių, utilitarinės. 2. Lėlėmis-modeliais paprastai nežaidžiama, jos gali būti naudojamos interjerui-eksterjerui puošti. Šiai grupei priklauso vitrinų manekenai, suvenyrinės, kolekcinės, muziejinės lėlės. 3. Lėlės kolekcionuojamos pagal keletą principų: lėlių meistrų vardus, lėlių dirbtuvių tradiciją, (tarkim, prancūzų, vokiečių, anglų ir pan.), tipą, anatomiją, netgi – pagal akių tipą, veido mimiką ir pan. 4. XIX a. lėlės buvo laikomos didele ir vertybe, todėl jas saugodavo spintose, o vaikai jomis tiesiog gėrėdavosi. Kai buvo sukurta papjė-mašė technika, lėlės tapo prieinamos platesnėms masėms. Nors lėlės įvairiems tikslams buvo naudojamos labai seniai, sudėtingos, meniškos ir kokybiškos lėlės atsirado palyginti vėlai, o jų brangumą lėmė medžiagos joms gaminti – porcelianas, medis, netgi brangieji metalai. Išsivysčius chemijos pramonei, lėlės pradėtos gaminti iš polimerų, tad jų asortimentas gerokai prasiplėtė, prasidėjo masinė jų gamyba.
|