– Žinau, kad ši valgykla vadinasi „Rūpestėliai“ ir daug metų glaudžiasi po pranciškonų vienuolyno stogu. Atrodo, pernai ar užpernai laikraštyje buvau skaičiusi, jog per dieną pamaitina apie 70–80 sunkiai besiverčiančių žmonių, kad neatstumiamas nė vienas, čia užėjęs. Dar žinau, kad toje valgykloje ruošiant maistą talkina ir mano kaimynė.
Vilma ENDRUŽIENĖ su Austėja:
– Girdėjau, kad ten savanore dirbo tokia varguolių mylima Olytė. Olytės jau nebėra, bet, tikiuosi, kad ir kitos šeimininkės čia tokios pat geraširdės. Kaip ir tie gyventojai, kurie labdaros valgyklai paaukoja produktų. Kaime užaugintų daržovių, vaisių dažniausiai atveža ūkininkai.
Simona KONČIŪTĖ:
– Gyvenu Vydmantuose, nežinau, kur Kretingoje yra tokia valgykla, bet, jei yra, labai gerai – vadinasi, ir asocialūs žmonės, kurie taip pat yra Dievo kūriniai, ir socialiai remtinos daugiavaikės padorios šeimos, ir mažas pensijas gaunantys pensininkai, pristigę maisto, nėra paliekami be lėkštės sriubos.
Edvardas KATKUS:
– Gyvenimai yra nenuspėjamai, dėl įvairių priežasčių žmonių likimai keičiasi: tie varguoliai, kurie šiandien lanko labdaros valgyklą, vakar galbūt buvo turtingi? Ar aš pats išdrįsčiau ten maitintis? Tikiuosi, neprireiks, bet juk yra toks posakis: ubago lazdos, terbos ir kalėjimo neišsižadėk!
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
