– Šuo yra prieraišus gyvūnas, senyvo amžiaus vienišam žmogui dažnai ir vienintelis namiškis. Viskas priklauso nuo šeimininko būdo – jei jis tvarkingas, sąžiningai surenka kakučius, tai kodėl drausti su augintiniu valandą kitą praleisti gryname ore parke?
Viktoras ŠULCOVAS:
– Šunys yra šunys, ant kaktos neparašyta, kokio jie charakterio. Manau, ten, kur vaikšto žmonės, juolab žaidžia vaikai, – keturkojams ne vieta. Pats taip pat turiu šunį, bet jis pririštas kieme, prie būdos. Kad pasilakstytų, pailginu grandinę – ir visai gerai.
Daiva BUTKUTĖ:
– Blogiausia, ne kad šunys vedžiojami po parką, bet kad gyventojai nepaiso gyvūnų laikymo taisyklių. Pavyzdžiui, aš šunų bijau, išsigąsta ir vaikai. Tačiau, jeigu šeimininkai savo keturkojus, ypač piktus ir didelius, vedžiotų, kaip reikalaujama, su antsnukiais ir už pavadėlio, tai tegu vedžioja, kur nori.
Reda ANDRIEKIENĖ:
– Niekas į tuos draudžiamuosius ženklus ir dabar dėmesio nekreipia, šunis po parką vedžioja, kada nori ir kiek nori, visų pažeidėjų pareigūnams neįmanoma būtų ir sugaudyti. Problema yra pačių žmonių sąžinėje – vieni ekskrementus surenka, o kiti apsimeta nematantys, ką pridirbo gyvūnas, ir ramiausiai nueina.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
