Pajūrio naujienos
Help
2017 Lapkritis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną3°C debesuotumas 1 %
Naktį-2°C debesuotumas 4 %
Apklausa

Ar pritartumėte progresinių mokesčių įvedimui?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Nelik basas...

  • Mums rašo
  • 2017-10-17

Nėra kito kelio į ateitį, kaip tik per praeitį. Joje prasideda tautos savitumas. Daiktuose gyvena žmonių gyvenimo istorijos, prisiminimai. Kiek ilgai saugome mums brangius daiktus, tiek ilgai mes išsaugome ir su jais susijusius prisiminimus.

Jau 7-ąjį rudenį rūdaitiškiai pasitinka su etnokultūriniais renginiais, tarsi, tęsdami ekspediciją po savo krašto, regiono tradicijas. Kretingos rajono kultūros centro Rūdaičių skyriuje atidarytas 3-asis arbatvakarių sezonas,– tokie arbatvakariai Lietuvoje pradėti rengti jau daugiau kaip prieš šimtmetį.

Istorija vis sukasi ratu, kartojasi. Kaip prieš gerą šimtmetį arbatvakarių metu buvo dainuojamos lietuviškos dainos, šokami tautiniai šokiai, vyko susipažinimai be tautos ir padėties visuomenėje skirtumo, taip ir Rūdaičiuose, nuo 2015-ųjų, rengiamų arbatvakarių esmė – prasmingas žmonių bendravimas, diskusijos, pokalbiai prie arbatos puodelio apie tradicijas, pasidalijimas prisiminimais, patirtimi. Kaskart pasirinkus arbatvakario temą dalyviai ruošiasi iš anksto, atsineša įdomių knygų, dokumentų, eksponatų. Čia – aktyviausi arbatvakarių dalyviai apdovanojami darbščių žemaičių moterų megztais bateliais, kurie simbolizuoja kelionę į arbatvakarį. Tad šįkart ir neatsitiktinai pasirinkta tema apie avalynę „Nelik basas...“.

Batai – mūsų kasdienybės dalis. Jie žino, kur ir kodėl mes ėjome, kada sustojome, nuo ko bėgome, kokie buvo mūsų gyvenimo žingsniai ir vingiai. Batuose gyvena žmonių gyvenimo istorijos. Tik retas, kuris susimąsto, kiek daug gali atskleisti kiekviena batų pora. O avalynės istorija – tarsi geras romanas. Keičiantis epochoms būta visko: nelegalios prekybos, reikšmingų avalynės skirtumų tarp kilmingų ir paprastų žmonių. Tačiau nepakito jos paskirtis – saugoti kojas nuo drėgmės, purvo, temperatūros, mechaninių pakenkimų. „Anais laikais nebuvo dar ištobulinti įrankiai, tad ir odos susiuvimas nebuvo labai subtilus, patikimas. Gamybos technologija – labai paprasta: kuo mažiau siūlių, tuo sausesnės kojos. O dauguma apavo buvo gaminama iš odos. Naginės - seniausias Lietuvos gyventojų apavas. Juo teko ir man pačiai vaikystėje mėgautis. O mūsų šeimyną jomis aprūpindavo dėdė, iš kurio ir išmokau raukti nagines“, - pasakojo arbatvakario metu naginių raukimo patirtimi pasidalinusi Tėvynės pažinimo draugijos narė, Regina Mažeikienė iš Panevėžio.

Iš susirinkusių arbatvakarin senjorų nemaža dalis prisiminė jiems tekus nešioti nagines. Tęsdama mintį viešnia kalbėjo: „Naginės ir man ne svetimos. Skirtumas tik tas, kad tai buvo ne kasdienė mano avalynė. Jomis pasipuošdavau ypatingomis progomis – prie tautinio kostiumo. Branginu ir saugau jas, kaip didelį prisiminimą, kurį pagamino mano prosenelis, Valerijonas Milaševičius.“

Rūdaitiškiai, paklausti, kokį žino labiausiai paplitusį Lietuvoje šokį su batais, nedvejodami vienbalsiai atsakė, jog tai – klumpakojis. Tad stabtelta ir prie kito senovės lietuvių apavo, klumpių, patikimai saugojusių kojas ne tik nuo drėgmės, purvo, bet ir nuo šalčio. Manoma, jog olandai žemaičius išmokė, kaip gaminti klumpes. Informaciniuose šaltiniuose teigiama, kad klumpių meistrus iš Olandijos pasikvietė plungiškis kunigaikštis Irenijus Oginskis.

„Klumpėms dirbti medis imamas lengvas, neskylantis. Tėtis sakydavo, kad mano kojos nestandartinės – neatitinka keltis, todėl ir klumpių negalėjau avėti. Tačiau medpadžių – nesuskaičiuočiau, kiek porų esu sunešiojusi. Nuvažiavusi į turgų ir dabar einu jų ieškoti. Bet gi retas, kuris juos begamina. Patinka medpadžių storas padas, dailus jų išlenkimas pagal pėdos formą. Paskutinius medpadžius pirkau Alytuje prieš 15 metų, gamintus alytiškio. Teko avėti man ir nagines. Prisimenu, kaip lakstėm su jomis po sniegą (buvo patogu, kadangi priešingai nei medpadžiai – nekrisdavo nuo kojos). Jei tik nereikėtų jų varstytis ir dabar mielai nagines apsiaučiau. O štai medpadžiai – praktiški, nes lengvai padas nusivalo. Būdavo, kad jų padus pakaldavo su vinutėmis ne tik kad žiemą neslystų, bet ir kad sulėtintų nusidėvėjimo procesą“,- prisiminimais dalijosi Tado Daugirdo premijos laureatė, tautotyrininkė Elena Mažeikienė, kuri pristatė ir Telšių rajone Tučių kaime, jos įkurtame giminės muziejuje, saugomus daugiau kaip prieš šimtmetį avėtas klumpes, nagines, medpadžius bei paveikslus bylojančius apie avalynę nešiotą didikų daugiau nei prieš 200 metų.

Šventės kodas – batai. Tad į arbatvakarį, prieš 40 metų dėvėtus tūbus – veilokus (veltinius), atsinešusi rūdaitiškė Stasė Kalnienė pasakojo, jog jais apsiavus ir žiema ne tokia baisi būdavo, nes kojos nešaldavo. Priminė, jog veilokai buvę minkšti ir juos nesunkiai įsprausdavo į guminius kaliošus, kad šie nesušlaptų. Gediminas Stonys papildė, kad tokius tūbus dar ir dabar šaltuoju metų laiku žvejai nešioja. O panevėžietė R. Mažeikienė prisiminė dėdės buvusio Sibire pasakojimą: „Ten esant dideliems šalčiams, apie -40, veltinius apliedavo vandeniu, o kai šie sustingdavo, su vilnone kojine juose buvę šilčiau.“

Šiais laikais batsiuvystė – nykstanti amatų rūšis, kurią nusopino masinė batų gamyba. Rūdaičiuose gyvenančio profesionalaus batsiuvio Gedimino Mineikos žmona Dalija arbatvakario dalyviams pristatė batsiuvio darbo įrankius, priemones. Supažindino su jų paskirtimi. Prisiminė, kokiems asmenims kolūkio laikotarpiu jam teko siūti batus pagal specialius užsakymus.

Rūdaitiškė Ona Mažeikienė į šventę atsinešusi visą glėbį batų iš Amerikos, šmaikščiai dalijosi įdomiomis jų įsigijimo istorijomis. O 10 metų Vesta Petreikytė ekspozicijon pateikusi molinius bei porceliano batelius, nepatingėjusi minklių apie juos paieškoti dalyviams surengė viktoriną.

Kelia šypseną išgirdus, jog pirmuosius aukštakulnius pradėjo avėti vyrai. Skirtingais laikotarpiais kulno aukštis padėdavo atskirti gerą aktorių, nuo prasto. Platformos aukštis išduodavo kilmingumą, socialinį statusą. O kai kurių aukštis siekė net pusę metro, tad avinčioms tokius batus, prireikdavo ir tarnų pagalbos keliaujant iš taško A į tašką B.

Apžvelgti ir šventės ekspozicijoje esantys aukštakulniai, batai su platformomis, kurių avėjimo istorijos nukėlė į sidabrinių vestuvių sukaktį, tarptautinius konkursus, filmavimąsi televizijos laidose, keliones po svečias šalis, pasimatymus, šokius, koncertus, susitikimus su ryškiomis asmenybėmis.

Kretingos rajono kultūros skyriaus C Rūdaičių skyriaus vaikų folkloro ansamblis „Bitinukai“ (vadovė Sigita Šimkutė) specialiai šiam vakarui parengė programą apie batus: lietuvių liaudies šokiai, dainos, patarlės, minklės, priežodžiai, eilėraščiai. Skaitovė Greta Mačiūkaitė pristatė savo kūrybos eiles apie batus.

Rūdaičių mokyklos pradinių klasių mokytoja Elena Šimkuvienė pasekė pasakojimą pagal Mykolą Sluckį „Senelio klumpės nuotykiai“. Senjorai Stasė ir Steponas Navickai visus pralinksmino dalyvaujami žaidime su batais. Pasakojimus apie ekspozicijoje esamus raudonus batelius papildė ir KC Rūdaičių skyriaus vyrų dueto – Stasio Lukausko ir Gedimino Stonio atliekama daina „Aš nupirksiu batukus tau, bus raudoni labai gražūs“. Visi choru deklamavo dar vaikystėje išmoktas eiles apie batus.

Užteko čia žaidimų, šokių, dainų su batais ir apie juos - tiek senjorams, tiek jaunimui. Arbatvakarių tradicija tęsiasi ir čia susijungia mažiausiai 3-jų kartų patirtis – perduodama iš kartos į kartą.

Sigita Šimkutė

Arbatvakarių organizatorė


    Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas