Pajūrio naujienos
Help
2017 Kovas
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną7°C debesuotumas 34 %
Naktį4°C debesuotumas 27 %
Apklausa

Ar bus daugiau skaidrumo, jeigu valstybine žeme disponuos savivaldybės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Prieš netrukus prasidėsiančią Seimo pavasario sesiją Kretingos, Klaipėdos rajonų bei Palangos ugdymo įstaigų vadovus, savivaldybių administracijų, profesinių sąjungų atstovus, tarybų ir švietimo komitetų narius diskusijai apie švietimo pertvarką Kretingoje pakvietė pirmąkart į rajoną atvykusi naujoji švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė bei jos kolegos.

Forumo svečius (iš dešinės) – akademiką Eugenijų Jovaišą, Seimo narę Levutę Staniuvienę, švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę, Prezidentės patarėją Saulę Mačiukaitę-Žvinienę, Seimo narį Antaną Vinkų pasveikino Kretingos rajono meras Juozas Mažeika.

Pagrindinius švietimo pertvarkos momentus pristatė Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas Eugenijus Jovaiša, apie lyderystės svarbą ugdymo įstaigų valdyme kalbėjo LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja Saulė Mačiukaitė-Žvinienė. Švietimo ir mokslo ministrė J. Petrauskienė aptarė poįstatyminių teisės aktų gaires ir jų įgyvendinimo perspektyvas. Forume taip pat dalyvavo jo moderatorė LR Seimo narė Švietimo ir mokslo komiteto narė Levutė Staniuvienė, Seimo narys Kretingos rajono Garbės pilietis Antanas Vinkus, Kretingos rajono meras Juozas Mažeika, Savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas ir kiti.

„Pokyčius kuriate jūs“

Švietimo ministrės J. Petrauskienės įsitikinimu, 25 metus besitęsianti švietimo reforma nuvargino visus, todėl norisi ne revoliucijos, o evoliucijos. Tam, anot jos, reikalingas dialogas: „Ne mes darome pokyčius, o jūs. Problemų tikrai yra ir jūs geriausiai jas matote. Kaip turi pasikeisti politika ir sąlygos – tai yra mūsų darbas. Mes nekuriame švietimo kokybės, o tik prielaidas tam. Ir nors turime labai skirtingas ugdymo įstaigas, norime parengti dokumentą, kuris tiktų joms visoms.“

Ministrė išvardijo svarbiausius Vyriausybės darbus švietimo srityje: pakeisti švietimo finansavimą, pereinant nuo mokinio krepšelio iki klasės komplekto, pereiti prie etatinio mokytojų apmokėjimo, kaip jau yra padarę daugelis kaimyninių šalių, pertvarkyti pedagogų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą. Keičiamas turi būti ir ikimokyklinio bei bendrojo ugdymo turinys, kuris dažnai nebūna suderintas su vadovėliais, o šie – su egzaminais.

„Labai daug tikimės iš mokyklos. Pasaulis ir vaikai labai greitai keičiasi, mokykla to nesugeba. Turime kalbėti apie tai, kaip padėti mokytojui, kad jis turėtų visus įgūdžius ir žinias, kaip padėti vadovui, kad jis galėtų patenkinti mūsų lūkesčius, keliamus mokyklai“, – teigė J. Petrauskienė.

Ministrės žodžiais, ekspertai kalba apie tai, kad Lietuva netaps ekonomiškai stipresnė, jeigu nepertvarkys viešojo sektoriaus, kurio dalis yra ir švietimas. Jos teigimu, švietimo sistema yra išplėtota infrastruktūros prasme, o tai verčia išleisti daug pinigų sistemai išlaikyti, o ne sistemos kokybei, investuoti į infrastruktūrą, o ne į mokytoją. „Sprendimai, kuriuos siūlome, yra skaudūs, nes kai kur verčia uždaryti pustuštes mokyklas, nors jos mažesniuose miesteliuose yra pagrindinis darbdavys. Tačiau nekokybiško švietimo negalime toleruoti. Negalime sakyti „tegu būna bet kaip, kad tik būtų“. Kai kalbame apie pradinį ugdymą, taip, jis turėtų likti arti namų ir dėl 4-6 vaikų, kas kita – dalykų mokymasis. Jungtinių mokyklų tinklas yra vienas iš sprendinių“, – sakė ministrė.

Dėmesys profesiniam orientavimui

Anot akademiko E. Jovaišos, viena didžiausių problemų švietimo sistemoje – jos defragmentavimas.

Kiekvienas jaunuolis turi turėti galimybę iš vienos studijų pakopos pereiti į kitą be trikdžių – išlyginamųjų studijų. Kita problema – neturime aukštųjų profesinių studijų. Akademiko nuomone, kolegijose turėtų atsirasti profesinis magistras.

„Su viena sąlyga – be universitetų pagalbos tai negali būti realizuota. Kolegijos turėtų vadovauti visam profesiniam rengimui, jos kartu su geriausiais šalies universitetais turėtų sudaryti vieną tinklą, kad studijos taptų kokybiškesnės“, – kalbėjo E. Jovaiša.

Anot pirmininko, Lietuvoje neveikia ir profesinio orientavimo sistema. Neturėdami ankstyvo – bent jau nuo V klasės – profesinio orientavimo, patyrimo, įsivertinimo ir įvertinimo, kas jie iš tikrųjų gali būti šioje žemėje, vaikai gelbstint tėvams siekia aukštojo mokslo valstybės išlaikomose vietose, dėl ko per visus Lietuvos universitetus kasmet nubyra apie 2 tūkst. pirmakursių, pajautusių, kad pasirinko neteisingai.

„Tuomet iš tokių juokiamasi, kad po aukštosios mokyklos jie nueina į profesinę, o tai yra visai ne juokas. Ir ne aukštosios mokyklos bėda. Tai yra profesinio orientavimo bėda“, – įsitikinęs E. Jovaiša.

Jo teigimu, Lietuvoje turėtų atsirasti ir profesinė doktorantūra, kuri pirmiausia būtų skirta mokytojams ir leistų jiems disertacijas gintis savo mokyklose, sprendžiant savo ugdymo įstaigų problemas.

Į suolą – nuo penkerių

Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininko įsitikinimu, tai, kad Lietuvoje egzistuoja daugybė mokyklų tipų, susijusių su konkretaus krašto demografine padėtimi, tradicijomis ir istorija, yra gerai, kaip ir tai, kad bendruomenės gali pačios spręsti, koks įstaigos tipas jiems yra tinkamiausias.

„Tačiau norėtume anksčiau pradėti ankstyvąjį ugdymą ir pradžios mokyklą: parengiamoji klasė būtų privaloma nuo penkerių metų, o pradinis ugdymas – nuo šešerių. Jei tėvai nenorės, kad vaikas lankytų mokyklą nuo šešerių, jie turės tokią teisę. Prievartos čia negali būti“, – sakė E. Jovaiša, primindamas, kad nėra gerai, jog suaugę, 18-19 m. amžiaus žmonės, besinaudojantys visomis suaugusio žmogaus privilegijomis, vis dar turi sėdėti mokyklos suole, kaip dabar dažnai atsitinka.

Akademikas priminė ir tai, jog pasaulinė praktika ir tyrimai rodo, kad vaikai, anksčiau pradėję lankyti mokyklą, pasiekia geresnių rezultatų moksle ir jų nusikalstamumas kur kas mažesnis. Dėmesį verta atkreipti ir į tai, kad tik keturios ES šalys pradeda savo vaikus į mokyklą vesti nuo septynerių metų. Visos likusios – nuo šešerių.

Brandos atestatas – be brandos

Negera tendencija akademikas vadina ir tai, kad XI-XII klasės pavirto korepetitorių metais, o jauni žmonės išlaiko egzaminus, tačiau nepasiekia brandos.

„Mes praradome žmogiškąjį brandos tikrinimą. Egzaminus pavertėme ne dalyko, o visa apimančiais egzaminais. Istorijos egzaminas nėra vien istorijos egzaminas, jame taip pat yra politologija, religijotyra, konstitucinė teisė, meno istorija. Visa tai yra reikalinga, svarbu, bet per šią gausą praslysta elementariausi dalykai“, – kalbėjo daugybę metų universitete pirmakursiams dėstęs akademikas.

Jo nuomone, reikėtų į naują lygį pakelti vidurkį – nuolatinis gerų rezultatų siekimas mokykloje ir vidurkio iškėlimas į prioritetinį vertinimą sudarytų galimybes sistemingai, semestras po semestro auginti motyvaciją mokytis ir tai taptų tolimesnės jaunų žmonių sėkmės garantu.

Tuo pačiu turėtų keistis ir stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka – priimančioji pusė turi matyti, į ką vaikas linkęs, todėl profiliavimas turi būti aiškiai fiksuotas atestato priede.

Sieks sugrąžinti mokytojų motyvaciją

Šiuo metu su profsąjungomis derinamas ir pedagogų etatinio apmokėjimo klausimas. Naujojo modelio esmė: mokytojas per metus turi dirbti 1 tūkst. 404 valandas, arba 39 savaites po 36 darbo valandas.

Tačiau tai nereiškia, kad visos jos privalės būti kontaktinės.

„Dabar mes visi esame labai susikoncentravę į vieną dalyką – ar mokytojas turi kontaktinių valandų. Etatinis apmokėjimas kalba visai ką kita – visą mokytojo veiklą siūlome skirstyti į pamokinę, popamokinę ir bendruomeninę“, – teigė E. Jovaiša.

Privalo keistis ir požiūris į mokytojo darbą bei jo galimybes, o pedagogo kvalifikacija turėtų būti susieta su jo išsilavinimu: mokytojas turėtų būti bakalauras su pedagogo išsilavinimu, vyresnysis mokytojas – magistras, mokytojas metodininkas – edukologijos magistras, o ekspertas – turėti profesinio daktaro laipsnį.

„Naujoji sistema gali veikti tik į priekį. Mes nekalbame apie čia susirinkusius pedagogus. Toje sistemoje, kurioje jūs dirbote, dirbsite ir toliau. Bet ateityje tokių dalykų neturėtų būti, nes dabar mokytojui yra atimta žmogiška motyvacija siekti savo profesijos aukštumų, o ekspertais ne visada tampa puikūs mokytojai. Dar vienas nemotyvuojantis dalykas – mokytojo ir mokytojo eksperto atlyginimus skiria vos 15 proc., o turėtų būti bent 100 proc.“, – įsitikinęs E. Jovaiša.

Kokybė kiekvienam vaikui

Prezidentės patarėja S. Mačiukaitė-Žvinienė pristatė Švietimo įstatymo siūlymus dėl pakeitimų, kuriuos inicijavo LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsižvelgdama į pažangumo rodiklius, kurie mūsų šalyje prastėja.

„Šiai dienai pagal mokinių pažangumą esame XXI vietoje tarp 28 ES šalių. Patyčias Lietuvoje patiria didžiausia dalis vaikų iš visų 42 vertintų valstybių. Šie skaičiai neabejotinai yra susiję“, – kalbėjo Prezidentės patarėja.

Anot jos, viena vertus, švietimui ir mokslui Lietuva skiria daugiausia, lyginant su kitomis politikos sritimis, bet kai pasižiūrime, kiek skiriama vienam vaikui arba studentui, atsiduriame ES šalių sąrašo pabaigoje. Atsakymas paprastas – neracionalus lėšų panaudojimas.

„Dažnai klausiame savęs – iš kur gauti papildomų lėšų. Bet Lietuvos laisvosios rinkos institutas dar prieš gerus metus pristatė tyrimą, kuriame labai aiškiai nurodė, kad racionalizavus lėšų panaudojimą, švietimo sektoriuje būtų galima sutaupyti iki 22 mln. eurų per metus, o kai kurios savivaldybės per metus sutaupytų net iki 3 mln. eurų“, – instituto išvadas pristatė S. Mačiukaitė-Žvinienė, primindama, kad Lietuva kol kas nesiėmė jokių veiksmų ir dėl ES tarybos rekomendacijų racionalizuoti švietimo sistemos struktūrą ir finansavimą.

Jos nuomone, šiandien yra labai svarbu kalbėti apie tai, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo to, kur jis mokosi, turėtų galimybę gauti tas pačias kokybiškas švietimo paslaugas, mat lyginant stebimas didžiulis atotrūkis tarp vaiko pasiekimų bei pažangos kaime ir didmiestyje: vertinant brandos egzaminus, atotrūkis įvairiose savivaldybėse tarp miesto ir kaimo siekia iki 40 proc.

„Svarbus vaidmuo inicijuojant pokyčius, kuriuos stebime Švietimo ir mokslo ministerijoje, Švietimo ir mokslo komitete Seime, tenka tėvams, mokytojams ir švietimo įstaigų vadovams, be kurių nebus padėtas stiprus švietimo pamatas. Vadovų vaidmuo tampa itin svarbus, todėl turime kalbėti apie tai, kaip juos nukreipti tuo keliu, kad mūsų vaikai gautų geriausią kokybę“, – teigė Prezidentės patarėja.

Apie tai, kad Lietuvos mokyklų vadovai turi imtis veiksmų, gerindami mokymą ir jo rezultatus savo mokyklose, aiškiai pasakė ir Lietuvos švietimo sistemą vertinusi Ekonominio bendradarbiavimo ir prekybos organizacija, į kurią Lietuva tikisi įstoti 2018 m. birželį.

Daugiau atsakomybės – daugiau laisvių

S. Mačiukaitės-Žvinienės teigimu, Prezidentė siūlo įvesti vadovų kadencijas ir jų ribojimą, konkursus švietimo įstaigų vadovams. Prezidentės įsitikinimu, valdymas turi būti orientuotas į rezultatą, būtina skaidrinti ir depolitizuoti dabar esamą vadovų atranką bei švietimo įstaigų valdymą.

„Turime kalbėti apie švietimo sistemos tolygumą, didesnę vadovų, steigėjų atsakomybę ir atskaitomybę, tuo pačiu įvedant ir švietimo įstaigų savarankiškumo priemonę – suteikiant vadovams daugiau laisvės, priimant sprendimus, diegiant naujus metodus, ugdymo priemones, pasirenkant mokytojus, komandą“, – kalbėjo S. Mačiukaitė-Žvinienė.

Prezidentės nuomone, švietimo įstaigose turėtų dirbti tik nepriekaištingos reputacijos asmenys. Lygiai tokie pat reikalavimai galiotų ir atrenkant narius į mokyklų tarybas. Dar vienas pasiūlymas – vadovų rezervo atsiradimas, kuris padėtų išspręsti tas situacijas, kai, nors ir skelbiami konkursai, vadovų neatsiranda, taip pat pagelbėtų vykdant Vyriausybės programoje numatytą vieną iš pagalbos švietimo įstaigoms priemonių – mentorystę, kai pagal galimybes vadovai galėtų vykti į atskiras švietimo įstaigas ir dirbti su ten esančia administracija, turėdami labai aiškią užduotį.

„Dažnai girdime, kad jums jūsų švietimo įstaiga yra geriausia ir jūs esate lyderiai savo švietimo įstaigose, tačiau jūsų patirtis yra ne ką mažiau reikalinga ir kitose švietimo įstaigose“, – konstatavo Prezidentės patarėja.

Dar viena problema, kurią įžvelgia Prezidentė – tiek mokytojai, tiek švietimo įstaigų vadovai šiai dienai beveik nebeturi teisių. Galimas sprendimas – pedagogų etikos kodekso patobulinimai.







chat
Visos teisės saugomos. © 2006-2014 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas