Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Kretingos grafai Marija ir Aleksandras Tiškevičiai su vaikais Marija, Stanislovu ir Juozapu (kairėje).

Fot. Vladislovas Zatorskis. Kaunas, 1895–1896 m. Kretingos muziejus

Juozapas Tiškevičius (1890–1967) buvo antrasis Kretingos grafų Marijos ir Aleksandro Tiškevičių sūnus. Istorinėje literatūroje nurodoma, kad jis gimė Vilniuje. Tačiau neseniai pavyko rasti įrašą Kretingos bernardinų bažnyčios 1879–1891 m. krikšto metrikų knygoje, liudijantį, kad būsimasis Dunilovo dvarininkas šį pasaulį išvydo Kretingoje, senelio Juozapo Tiškevičiaus dvare.

Krikšto metrika skelbia, kad Kretingos parapinėje katalikų bažnyčioje Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis 1890 m. rugpjūčio 28 d. pakrikštijo Juozapo vardu grafų Marijos Puslovskos ir Aleksandro Tiškevičių sūnų, gimusį sausio 20 d. Kretingos dvare. Krikšto tėvu tapo kūdikio senelis, Rusijos imperijos kavalerijos kariuomenės pulkininkas grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891), kurio garbei berniukas pakrikštytas. Krikštamote buvo artima motinos giminaitė, Švėkšnos dvarininko, visuomenininko, archeologo, Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos, Vilniaus žemės ūkio banko pirmininko grafo Adomo Alfredo Gustavo Pliaterio (1836–1909) žmona grafienė Genovaitė Marija Juozapa Apolonija Ieva Puslovska-Pliaterienė (1852–1936).

Ankstyvosios vaikystės dienas Juozapas su dvejais metais vyresniu broliu Stanislovu ir po metų gimusia seseria Marija leido laikinąja tėvų rezidencija tapusiame Lentvario dvare, taip pat senelės Sofijos Tiškevičienės rūmuose Vilniuje, Trakų gatvėje. Vasarodavo dažniausiai panemunėje stovėjusiame Išlaužo dvare, kurį kraičiui buvo gavusi motina. Vėliau, po senelio Juozapo Tiškevičiaus mirties, šeima persikėlė į pagrindinę šios grafų Tiškevičių giminės atšakos rezidenciją – Kretingos dvarą. Pradžios mokslo žinias Juozapas gavo tėvų dvaruose, mokomas ir ugdomas samdomų mokytojų. Vėliau tėvai išsiuntė jį mokytis į Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją. Tai buvusi sena, XVIII a. įsteigta Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės mokykla, kuri carinės Rusijos laikais 1837 m. pertvarkyta į Kuršo gubernijos administracijos išlaikomą valdinę vyrų gimnaziją. Skirtingai nuo kitų gimnazijų, kuriose mokymas vyko rusų kalba, Mintaujoje buvo mokoma vokiečių kalba. Todėl į šią prestižinę vidurinę mokyklą savo vaikus mokytis siųsdavo ne tik vokiečių kilmės Latvijos ir Estijos baronai ir miestiečiai, bet ir lietuviškų gubernijų aristokratai, valdininkai, turtingi miestiečiai, miestelėnai ir pasiturintys valstiečiai.

Dunilavičių dvaro su Svidno palivarku planas.

Ištrauka iš Lenkijos kariuomenės štabo parengto topografinio žemėlapio. 1937 m.

Besimokant gimnazijoje, Juozapui teko tapti krikštatėviu. Kretingos dvare 1906 m. kovo 9 d. radus pamestinuką, grafų Marijos ir Aleksandro Tiškevičių rūpesčiu kūdikis bernardinų vienuolyno bažnyčioje buvo pakrikštytas Juozapu, o tuo pačiu gavo Juozapaičio (Josepaitis) pavardę. Krikšto tėvais kartu su grafaičiu Juozapu buvo grafaitė Marija Tiškevičiūtė. Baigęs gimnaziją, Juozapas siekė aukštojo išsilavinimo, studijavo Austrijos-Vengrijos imperijoje veikusiame Krokuvos Jogailos universitete. Deja, tikslesnių duomenų apie jo studijų laikus, studijuotas disciplinas ir įgytą profesinį išsilavinimą duomenų rasti kol kas nepavyko.

Pradėjęs savarankišką gyvenimą, iš tėvo Juozapas gavo Vilniaus gubernijos Vileikos apskrityje (dabar – Pastovių rajonas, Vitebsko sritis, Baltoji Rusia) buvusį Dunilovo dvarą.

Dunilovas (kitaip – Dunilavičiai, Dunilovičiai, Danilevičiai) įsikūręs vaizdingoje vietovėje tarp Svidno ir Bliados ežerų, abipus svarbaus kelio, jungusio Vilnių su Polocku. Rašytiniuose šaltiniuose vietovė pirmąkart paminėta 1473 m. Iš pradžių ji priklausė kunigaikščiams Alsėniškiams, vėliau – didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, didikams Radviloms, Dolmat-Isaikovskiams, Belozorams, Bžostovskiams ir Janiševskiams.

Dvaro sodyba stovėjo rytiniame Bliados ežero krante. Joje XVIII a. buvo pastatyti vienaukščiai, U raidės plano, tinkuoto mūro rūmai, kuriuos iš rytų ir pietų pusių juosė XIX a. suformuotas parkas su vaismedžių sodu. Į kairę nuo rūmų stovėjo medinis, dviaukštis svirnas su puošniu portiku. Už parko, ūkinėje zonoje būta medinių ir mūrinių pastatų: kumetynai, tvartai, daržinės, arklidės ir pan.

Juozapo Tiškevičiaus rekonstruoti Dunilavičių dvaro rūmai. Fot. Vladimiras Skrabatūnas, 1916 02 07.

Sankt Peterburgo centrinis valstybinis kino, foto ir fono dokumentų archyvas

Į šiaurę nuo Bliados ežero, abipus kelio išaugo Dunilovo miestelis. Jame apie 1500 m. buvusi pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, vietoje kurios XVII a. iškilo mūrinė, o šalia – dominikonų vienuolynas. Miestelyje gyveno gausi žydų bendruomenė, turėjusi net tris sinagogas ir beit midrašą. Po 1863 m. sukilimo rusai dominikonų vienuolyną uždarė, o bažnyčioje įrengė stačiatikių cerkvę. Iš skolose paskendusio dvarininko Ignoto Janiševskio dvarą po 1880 m. įsigijo Juozapo senelis, Rusijos kariuomenės karininkas grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Naujasis savininkas nusigyvenusio žemvaldžio atžvilgiu buvo tolerantiškas: paskutinį pragyvenimo šaltinį praradusį dvarininką jis paskyrė dvaro valdytoju, o penkis jo mažamečius vaikus išleido į mokslus ir suteikė finansinę paramą gyvenimo pradžiai.

Tik už 78 km nuo Švenčionių ir 150 km nuo Vilniaus esantis Dunilovo dvaras tapo Kretingos grafų Tiškevičių pagrindine valda gudiškose žemėse. Šioje vaizdingoje vietovėje jie retsykiais apsistodavo atvykę vasaroti arba lankydami už 150 km buvusiame pagrindiniame giminės lizde – Lahoisko dvare – rezidavusius giminaičius. Poilsiui ir medžioklei Juozapas Tiškevičius prie Svidno ežero įrengė Svidno palivarką, kuriam priklausė per 111 ha žemės. Čia, ežero šiaurės rytinėje pakrantėje, buvusi pastatyta palivarko sodyba, kurioje stovėjo puošni medinė vila, o aplinkui ją, didelio kiemo pakraščiuose – pagalbiniai ūkiniai statiniai. Į vakarus ir pietus nuo sodybos driekėsi daržai ir dirbami laukai, o didžiąją dalį palivarko žemės sudarė šienaujamos pievos, kurių centrinėje ir rytinėje dalyje augo miškai.

Aldona Kristina Daugirdaitė-Tiškevičienė (1902–1989).

Nežinomas fotografas

Pulkininkas Juozapas Tiškevičius pasirūpino be maldos namų likusia Dunilovo katalikų bendruomene, kuriai 1888 m. suteikė žemės sklypą ir padėjo 1890 m. pasistatyti medinę Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir šv. arkangelo Mykolo bažnyčią. Dvarą paveldėjęs jo sūnus Aleksandras katalikų bažnyčiai prie užmiesčio kryžkelės, esančios į rytus nuo miestelio ir dvaro, 1895 m. perleido žemės sklypą naujoms konfesinėms kapinėms įsirengti. Bažnyčia sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, o kapinės po Antrojo pasaulinio karo buvo apleistos.

Po pobaudžiavinės žemės reformos Dunilovo dvarui 1891 m. buvo belikę 1 tūkst. 438 ha žemės ir jau minėtas per 111 ha dydžio Svidno palivarkas. Perėmęs iš tėvo Aleksandro dvarą, jaunasis jo savininkas Juozapas Tiškevičius į savo valdą 1914 m. parsivežė iš Krokuvos kilusią žmoną grafaitę Mariją Teresę Potocką (1891–1918). Jos tėvas buvo grafas Andrius Kazimieras Potockis (1861–1908), o motina – Kristina Tiškevičiūtė (1866–1952), t. y. Juozapo senelio brolio, Valažino ir Trakų Vokės dvarininko Jono Vitoldo Emanuelio Tiškevičiaus (1831–1892) dukra. Jaunieji netrukus susilaukė dukters Kristinos, o dvarą nutarė paversti jaukia šeimos rezidencija.

Jau tais pačiais 1914 m. pagal vilniečių architekto Tadeušo Rostvorovskio ir techniko Kazimiero Cimermano projektą Juozapas pradėjo rekonstruoti senuosius dvaro rūmus. Pirmiausia pertvarkė portalą – pagrindinį įėjimą. Jame įrengė gilų portiką, kurį sudarė ant dviejų masyvių kolonų paremtas erdvus, ažūrinės ketaus baliustrados juosiamas balkonas, o pagrindiniu akcentu tapo masyvus mezoninas su puslankio formos frontonu, kurį puošė augalinio ornamento fone įkomponuoti naujųjų dvaro savininkų herbai: kairėje – Tiškevičių „Leliva“, o dešinėje – Potockių „Pilava“. Frontono viršūnėje kilo kartušas su herbiniu riterio šalmu ir povo plunksnomis.

Juozapas Tiškevičius (1890–1967).

Nežinomas fotografas. XX a. 4 deš.

Artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, dvaro rekonstrukcijos darbai nutruko. Savininkams pasitraukus į Palenkę, dvare įsikūrė Rusijos imperijos 1-osios Sibiro šaulių divizijos štabas. Jame 1916 m. vasario 7 d. lankėsi pafrontėje karinius dalinius vizitavęs vyriausiasis rusų kariuomenės vadas caras Nikolajus II. Mūšių tarp Rusijos ir Vokietijos kariuomenių metu dvaro rūmai sudegė. Nuo ugnies nukentėjo ir keletas pagalbinių pastatų.

Karui artėjant prie pabaigos Juozapas neteko žmonos Marijos Teresės, kuri 1918 m. lapkričio 7 d., po trumpos ligos, mirė Sterdyno dvare, palikdama vyrą našliu, o dukrelę – našlaite. Po dvi dienas trukusių šermenų mirusiąją vyras su artimaisiais amžinam poilsiui palaidojo Sterdyno Šv. Onos bažnyčios rūsyje.

Po karo sugrįžęs į Dunilovo dvarą, esantį Lenkijai atitekusioje Vilniaus gubernijos dalyje, Juozapas Tiškevičius valdė 1 tūkst. 162,5 ha žemės. Stokodamas lėšų, net nesiėmė atstatyti rūmų, o apsigyveno viename iš išlikusių medinių gyvenamųjų dvaro pastatų. Jis dalyvavo katalikų bendruomenės, kuriai buvo grąžinta Švč. Trejybės bažnyčia, visuomeniniame gyvenime, buvo karo su bolševikine Rusija žuvusių ir Dunilovo miestelyje palaidotų Lenkijos armijos karių atminimo įamžinimo ir kapinių sutvarkymo 1930 m. garbės rėmėjas.

Marijos ir Aleksandro Tiškevičių auksinių vestuvių dalyviai prie Kretingos dvaro rūmų. Ant laiptų priešpaskutinėje eilėje su lazdomis rankose sėdi abu jubiliatai. Priešais juos – Aleksandro seserys: kairėje Elena Klotilda Ostrovska, dešinėje – Sofija Dembinska. Ant kairiojo laiptų krašto viršuje atsisėdęs jubiliatų sūnus Kazimieras, ant dešiniojo krašto – sūnūs (iš viršaus į apačią) Stanislovas, Juozapas ir Jurgis. Priekyje, antros eilės dešinėje, ant laiptų sėdi marti Aldona Kristina Daugirdaitė-Tiškevičienė.

Fot. Ignas Stropus, 1937 m. Kretingos muziejus

Užauginęs dukrą, praėjus beveik penkiolikai metų nuo žmonos mirties, Juozapas pabandė kurti naują šeimą, 1933 m. balandžio 1 d. Vilniaus šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje vesdamas Aldoną Kristiną Daugirdaitę. Nuotakos tėvas, iš bajorų giminės kilęs žemvaldys Jonas Juozapas Vincentas Daugirdas kurį laiką ūkininkavo Antanavos dvarelyje (Mažeikių r.). Palaidojęs pirmąją žmoną, vedė Viekšnių geležinkelio stoties viršininko Stanislovo Paulavičiaus dukterį Stanislavą Klarą ir netrukus, pardavęs dvarą, su žmona ir dviem dukromis iš pirmosios santuokos išvyko į Vilnių. Ten įsidarbino degtinės monopolio įstaigoje, 1900 m. susilaukė dukters Stanislavos Aleksandros, o 1902 m. – Aldonos Kristinos. Pasak Palangos grafo Alfredo Tiškevičiaus, dėl antrosios Juozapo santuokos tėvas Aleksandras Tiškevičius ant sūnaus buvo labai supykęs, nes nuotaka buvo kilusi ne iš grafų, o iš nusigyvenusių ir miestelėnais tapusių bajorų šeimos.

Savo tėvus Mariją ir Aleksandrą Tiškevičius bei gimtąją Kretingą Juozapas paskutinįkart aplankė 1937 m. liepos mėnesį, kartu su žmona Aldona Kristina dalyvaudamas tėvų auksinių vestuvių iškilmėse. Rusams 1939 m. rugsėjo 17 d. okupavus lenkų valdytas rytines žemes, Juozapas su žmona pasitraukė į centrinę Lenkiją, apsigyveno Lodzėje. Vienintelė jo duktė iš pirmosios santuokos Kristina, pasak grafo Alfredo Tiškevičiaus, mirė Vakarų Europoje dar iki Antrojo pasaulinio karo.

Lodzėje Juozapas Tiškevičius išgyveno beveik trisdešimt metų, o amžinybėn iškeliavo 1967 m. gruodžio 24 d., šv. Kalėdų išvakarėse. Žmona Aldona Kristina greta vyro amžinam poilsiui atgulė 1989 metais.

Šiandien grafus Tiškevičius Dunilove mena sovietmečiu sunaikinto dvaro vieta, kurią žymi pora pokariu perstatytų ūkinių pastatų ir iškirsto parko fragmentas. Vakarine dvarvietės dalimi praeina Jankos Kupalos gatvė su joje sovietmečiu iškilusiais gyvenamaisiais namais. Prie kelio į Noricą senojoje kryžkelėje tebestūkso apleistos ir mišku apaugusios Tiškevičių žemėje įkurtos katalikų kapinės. Nebeliko ir Svidno palivarko: jo teritorijoje plyti dirvos ir miškas.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas