Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Vargonininką žavi Salantų bažnyčios statytojo asmenybė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-10-15
Darbėnų bažnyčios vargonininkas Vaclovas Mikuta, prisiminęs, kad šį spalį Salantų bažnyčiai sukanka 110 metų, panoro nušviesti ir jos statytojo – prelato Prano Urbanavičiaus asmenybę.

Kone pusšimtį metų Darbėnų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vargonininku tarnaujantis 74-erių Vaclovas Mikuta taip pat domisi krašto bažnyčių istorija. Jo dėmesį prikaustė kruopšti naujosios gotikinės Salantų bažnyčios, kuriai spalio 18-ąją sukaks 110 metų, statyba, o ypač – jos statytojo klebono Prano Urbanavičiaus, tarnavusio Salantuose per 20 metų, asmenybė ir jo ryžtas imtis šio galingo darbo.

Žmonės laukė stebuklo

Salantuose gimęs, augęs ir dirbęs V. Mikuta į redakciją atsinešė kaligrafiška savo rašysena perteiktus faktus iš kunigo, teologijos mokslų daktaro ir politinio kalinio Kazimiero Olšausko, pasirašiusio dr. K. Alšėno slapyvardžiu, manoma, 1943-aisiais Telšių vyskupijoje išleistos knygelės „Prelatas Pranas Urbanavičius“.

Buvusį salantiškį, dabar – kretingiškį, ilgus metus dirbusį Elektros tinkluose, ypač sužavėjo, koks krašto šviesulys buvo P. Urbanavičius, kaip jo užsidegimu ir pastangomis per 5-erius metus tokiam mažam miestelyje, kaip Salantai, buvo pastatyta didinga šventovė.

Knygoje rašoma, kad 1906-ųjų Velykų trečiąją dieną iš senosios medinės bažnyčios buvo išnešta monstrancija – liaudyje vadinamasis Švenčiausiasis – ir nešama į Gargždelės kapinių koplyčią už 1,5 km. Ją lydėjo minių minios.

Tą pačią dieną, sugrįžus iš Gargždelės, buvo pradėta griauti senoji bažnyčia: joje pasilikti buvo pavojinga, bet žmonės nesiskirstė, laukdami didžiajame altoriuje garbinamos Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslo stebuklo. Tik stebuklas neįvyko – vietoj jo iš bokšto žemėn tėškėsi nutrūkęs balkis. Rašoma, kad nieko nesužeidęs, tik kiek aimanuodamas darbininkas iš lauko ant jo „atjojęs raitas“ vėl kibęs į darbus.

Klebonas P. Urbanavičius Salantuose tarnavo per 20 metų.

Buvo Lietuvos laisvės šauklys

V. Mikuta taip pat atkreipė dėmesį į faktą, kad po 5-erių metų statybos, prieš nuimant „išorinius griaučius“, klebonas užlipęs į bokštą apžvelgti darbus: 60 m aukštyje jam apsvaigusi galva ir atgal užrištomis akimis laiptais jį parlydėjęs meistras.

1911-ųjų spalio 19-ąją užbaigta, pavadinta ankstesnės vardu – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų – Salantų bažnyčia buvo pašventinta ir joje pradėtos pamaldos. Tačiau pats jos statytojas, V. Mikutos manymu, ilgainiui buvo nepelnytai užmirštas.

Iš Baublių kilęs, baigęs Liepojos vokiečių gimnaziją, o vėliau – Kauno kunigų seminariją, P. Urbanavičius bendradarbiavo tuo metu garsiame naujame lietuviškame laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, buvęs jos redaktorius. „Pasikvietęs talkon kunigą K. Pakalniškį, salantiškį žemaitį, sustiprino ir opozicinį „Apžvalgos“ toną. Tokiu tonu, kokiu kalbėjo „Apžvalga“, rašė V. Biržiška, nebuvo iki tol su rusų valdžia kalbėjęs nė vienas lietuvių laikraštis, ne tik „Aušra“ ar „Šviesa“, bet ir „Varpas“ ar „Ūkininkas“, – knygoje rašo dr. K. Alšėnas. Kaip slaptas knygnešys „Apžvalgą“ ir lietuviškas knygas iš tėviškės, per netoli esančią Prūsijos sieną gabendavo į Gargždų miestelį.

Ryškūs P. Urbanavičiaus nuopelnai, siekiant nepriklausomybės: 1917-ųjų rugsėjo 22-ąją jis dalyvavo Vilniaus lietuvių konferencijoje ir buvo išrinktas į Valstybės tarybą kaip žemaičių atstovas. Tačiau grasinant socialistams, pasirinko vien kunigystę ir iš Tarybos pasitraukė, užleisdamas vietą Stanislovui Narutavičiui iš Alsėdžių.

V. Mikuta (antras iš dešinės) Darbėnų bažnyčioje dirba vargonininku ir chorams vadovauja kone 50 metų.

Subūrė stiprų chorą

Į Salantų parapiją nuo 1905-ųjų paskirtas P. Urbanavičius nuolat rūpinosi parapijiečių, ypač – jaunimo švietimu. Jis subūrė itin stiprų Salantų parapijos chorą, mat buvo didelis muzikos mėgėjas – prieš tai neilgai klebonavęs Klovainiuose, kur, kaip rašoma, subūrė Kauno katedros lygio chorą, jame vargonavo profesoriaus Juozo Naujalio mokinys St. Danilevičius.

Salantų chorui pats surinko giesmininkus iš visos parapijos, ieškojo jaunų balsų. Chore būdavo giedamos ne lenkiškos, o lietuviškos ir lotyniškos giesmės. Šis choras būdavo kviečiamas grafų Tiškevičių, sykį surengė labdaros koncertą Kretingos dvaro parke ir turėjo didelį pasisekimą. „Kai kurie lenkiškai kalbantieji kurorto svečiai kvietę chorą su lenkiška programa atvykti Palangon. Tačiau choristai atsakė pareikšdami, kad užsiimą tik lietuviška daina. Ta proga choristės, kunigo Tilvyčio rūpesčiu, buvo apdovanotos tautiškais rūbais. Iš šio choro iškilo garsi Lietuvos dainininkė Nezabitauskaitė-Galaunienė“, – rašoma knygoje.

Įsikūrus bažnytinei Lietuvos provincijai ir pirmuoju Telšių vyskupu tapus Justinui Staugaičiui, šis, įvertinęs P. Urbanavičiaus nuopelnus, 1926-aisiais jį išsirinko pirmuoju generalvikaru, drauge pakeldamas į Telšių kapitulos prelatus. O šventasis Tėvas Pijus XI 1930-aisiais jį pakėlė į savo rūmų prelatus.

1940-aisiais bolševikams užėmus Telšių vyskupų rūmus, P. Urbanavičius grižo į Salantus: iš pradžių įsikūrė klebonijoj, bet buvo iškraustytas ir iš ten į prie gatvės susmegusią špitolę. Mirė 1941-ųjų pavasarį, palaidotas savo statytos Salantų bažnyčios šventoriuje.

Prieš dešimtmetį Darbėnų bažnyčios skliautuose skambėjo V. Mikutos suburtas jaunimo choras.

Tikisi sugrįžtant senuosius vargonus

„Kol gyvenau Salantuose, nedaugelis beprisiminė bažnyčios statytoją P. Urbanavičių, kažkiek mano tėvas Pranciškus dar atminė, kaip statė bažnyčią. Negaliu atsistebėti, kaip kruopščiai statybai anuomet buvo renkamos aukos, fiksuojamos sumos, datos, žmonės, prisidėję savo darbu. Galvoju, gal šiandien kažkas paskaitęs dar atsektų savo protėvius ar giminaičius. Netgi suskaičiuota, kad statybai iš viso buvo sunaudota kone 2 mln. plytų“, – išlikusia dokumentine medžiaga, kuria pasinaudojo knygos autorius, stebėjosi V. Mikuta.

Pats V. Mikuta dar vaikystėje savarankiškai pažino natas, pramoko muzikuoti, giedojo Salantų bažnyčios chore. O 1973-aisiais bažnyčios bendruomenės ir tuometinio klebono Pranciškaus Šatkaus buvęs pakviestas dirbti vietoj mirusio vargonininko.

Po metų, 1974-aisiais, ėmėsi vargoninkauti Darbėnų bažnyčioje, kur tebetarnauja ligi šiol. Groja elektroniniais vargonais, tačiau jam teko groti ir senaisiais istoriniais Darbėnų bažnyčios vargonais, kurie išmontuoti ir išvežti restauruoti į Antano Šauklio dirbtuves. „Tikiuosi, gal dar teks sugroti tikraisiais vargonais, atsiras lėšų juos atkurti“, – vylėsi V. Mikuta, pats rašantis autorinius kūrinius – šv. Mišias, jų ciklus bei giesmes. Vien pastarųjų yra sukūręs per 300.

---

„Naujai bažnyčiai planą paruošė senasis klebonas Neverdauskas. Prie senojo klebono buvo taip pat suvežta kiek akmenų pamatui, pradėta tašyti cokoliui akmens (...) Plytoms džiovinti daržinės, kadangi buvo pastatytos Oginskio žemėj, turėjo būti nugriautos ir kitur perkeltos. Netoliese prie Kadagyno surasta gana patogi vieta: jos savininkas a.a. Pranciškus Špogis pasirodė gana prieinamas: už 350 rublių užleido apie pusantro ha žemės plytinei įrengti (...) Plytas degė prūseliai Emilis Baumanas su sūnumi Harry. Tiesa, plytos ne per dailiausios, šiek tiek turi savy margelio, bet gana stiprios. Iš viso sunaudota 1.9000.000 plytų ir jas visas į statybos vietą suvežė parapijiečiai.

Bažnyčios statybą vedė statytojas latvis Fricas Tramdachas iš Mintaujos. Buvo imami ir vietos meistrai, pvz.: altorių ir suolų dirbėjas St. Balčiūnas. Statybos komitetą sudarė paprasti žmonelės: Grigaitis Tadas iš Imbarės, Mončys Telesforas iš laivių ir Dreinius Teodoras iš Reketės. Paprasti darbininkai buvo imami iš vietos žmonių, gi mūrininkai daugiausia baltagudžiai ir latviai.

Plano ir sąmatos dirbėjas švedas inžinierius Strandmanas buvo apskaičiavęs, kad bažnyčia apsieisianti 124 tūkst. rublių, bet dirbant „gaspadoriškai“ apsiėjo kartu su altoriais 95,8 tūkst. rublių“ („Prelatas Pranas Urbanavičius, psl. 31–35).


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas