|
|
|
Antano Mončio „Šv. Pranciškus“: žaizdos užgydytos
Kai praėjusių metų rugsėjį Pranciškonų gimnazijos direktoriaus Alvydo Virbalio ir kraštiečio Vilniuje gyvenančio Romualdo Beniušio rūpesčiu iš gimnazijos į Vilniaus dailės akademiją (VDA) buvo išvežta sudužusi Antano Mončio skulptūra „Šv. Pranciškus“, dar niekas nežinojo, nei kiek laiko truks jos restauravimas, nei kas imsis šio darbo. Šiandien gi jau yra gerų žinių – A. Mončio „Šv. Pranciškaus“ žaizdos užgydytos, ir skulptūra neilgai trukus sugrįš namo, į gimnaziją. Imtis darbo įkvėpė autoriaus biografija Darbo restauruoti A. Mončio skulptūrą „Šv. Pranciškus“ ėmėsi VDA magistrantės pirmakursės Raimonda Žukauskaitė ir Erika Vilkinytė, darbui vadovavo aukščiausios kvalifikacinės kategorijos lipdybos, natūralaus ir dirbtinio akmens skulptūros restauratorė nuolat polichromijos ir sienų tapybos tyrimus vykdanti, dailės kūrinių tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbų programas rengianti Ramunė Balandžiūnienė, kurią mūsų kraštietis R. Beniušis įvardino šio projekto siela. R. Balandžiūnienė neslėpė – skulptūros restauravimo imtis įkvėpė autoriaus biografija ir skulptūros istorija: „Taip pat, žinoma, ir sudužusios skulptūros nuotrauka.“ Skulptūra buvo smarkai nukentėjusi: sudužusi į keturias stambias dalis ir daug smulkių, skulptūros dalių paviršius buvo subraižytas, birus, jį dengė dulkės, nešvarumai, klijavimo medžiaga, arba epoksidinė derva. „Konservuojant ir restauruojant skulptūrą reikėjo apdoroti ir nuvalyti paviršių, pašalinti dervą, sutvirtinti birų akmens paviršių, suklijuoti skulptūrą ir atkurti netektis, padengti apsaugine danga“, – atliktus darbus išvardino darbų vadovė. Jos pastebėjimu, teoriškai restauruotos skulptūros medžiaga – „Šv. Pranciškus“ yra iškaltas iš alebastro – merginoms buvo žinoma, bet praktikoje nė vienai studenčių nebuvo tekę restauruoti kūrinių, sukurtų iš šio akmens. „Kadangi studentės jau yra atestuotos restauratorės, dirbo labai metodiškai, atidžiai ir kruopščiai, rengdamos konservavimo ir restauravimo darbų metodiką, akademijos restauravimo laboratorijoje atliko nemažai bandymų, tad galutinis rezultatas – puikus“, – tvirtino R. Balandžiūnienė. Kad darbas pavyktų, iš pradžių buvo renkamos žinios apie autorių, atliekami tyrimai, rengiama konservavimo ir restauravimo darbų metodika. Skulptūrą studentės pradėjo restauruoti kovą ir baigė rugpjūčio viduryje.
Didžiausias iššūkis alebastras Skulptūrą „Šv. Pranciškus“ restauravusios magistrantės R. Žukauskaitė ir E. Vilkinytė tvirtino, kad didžiausias iššūkis buvo alebastras, su kuriuo jos susidūrusios pirmąkart. „Reikėjo nemažai pasidomėti, kokia tai medžiaga, ir, tai padarius, pritaikyti tokias restauravimo medžiagas, kurios nebūtų kietesnės už alebastrą. Kadangi jis yra gipso atmaina, skulptūrai restauruoti ir pasitelkėme gipsą“, – Erika prisipažino, kad darbas jai kėlė ir vidinio jaudulio, kadangi pats A. Mončys šį kūrinį laikė geriausiu savo darbu. Raimondos požiūriu, sprendimas skulptūros restauravimui pasitelkti gipsą pasiteisino: gimininga alebastrui medžiaga nerėžia akies, o kad trapi skulptūra būtų kuo mažiau pažeidžiama, ji dar buvo sutvirtinta strypais. „Skulptūra dar kartą galėjo skilti nuo kiekvieno neatsargaus judesio, ir apskritai, alebastras nebuvo pačios geriausios kokybės: trapus, korėtas, – R. Žukauskaitė pripažino, kad restauruojant „Šv. Pranciškų“ įtampos tikrai netrūko, tačiau darbas buvęs įdomus. – Vien ko verta skulptūros atsiradimo istorija.“
Skulptūros istorija: Paryžius–Amerika A. Mončio skulptūros ištakas, jo susirašinėjimą su broliais pranciškonais – skulptūros užsakovais, 2017 m. gegužės 19 d. „Pajūrio naujienų“ numeryje aprašė mūsų bendraautorius R. Beniušis. A. Mončio skulptūra „Šv. Pranciškus“ užgimė, kai Kenebunkporto vienuolyno Jungtinėse Amerikos Valstijose provincijolas Leonardas Andriekus kartu su išeiviais broliais pranciškonais 1964 m. užsakė Šv. Pranciškaus skulptūrą naujai bažnyčiai. L. Andriekus laiške A. Mončiui rašė: „Kaip buvusiam mūsų gimnazijos mokiniui noriu išreikšti džiaugsmą Jūsų pasisekimais... Būtų įdomu matyti Jūsų sukurtą šv. Pranciškų Asyžietį ne pagal užsakymą, bet laisvai, moderniai, net abstrakčiai arba geriausiai taip, kaip Jūs vidiniai jaučiate.“ Po kiek laiko A. Mončys atsakė: „...esu labai patenkintas, kad kreipiatės į mane dėl šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūros... Nebegaliu šv. Pranciškaus vaizduoti paveiksliniu būdu ar rodyti iškarpas iš jo gyvenimo. Manau, kad šv. Pranciškus sujungia visus elementus į kosmosą, kuriame žmogus yra dulkė, kaip ir vilkas, gėlė ar akmuo...“ Skulptorius su L. Andriekumi susirašinėjo apie pusantrų metų ir tvirtino: „kad šv. Pranciškaus su barzdele, su paukščiuku ant rankos nedarysiu.“ Ir „kai iškaliau skulptūrą šv. Pranciškaus garbei, pranciškonai man parašė: „Tave apšvietė Šv. Dvasia.“ Alebastro skulptūrai A. Mončys surado Pietų Prancūzijoje, ir, nusprendęs jo nevežti į Paryžių, darbą atliko vietoje, triūsė apie mėnesį. Skulptūra sėkmingai pasiekė JAV ir užėmė garbingą vietą pranciškonų bažnyčios Kenebunkporte vestibiulyje. L. Andriekus – JAV gyvenęs pranciškonas, kultūros ir meno puoselėtojas, žinovas, kolekcininkas ir mecenatas, per savo gyvenimą sukaupė daugybę knygų, paveikslų, skulptūrų ir savo sukauptą kolekciją paliko Lietuvos pranciškonams, kurių rūpesčiu ji 2005–2006 m. pasiekė Lietuvą. Būtent pervežant šią kolekciją „Šv. Pranciškaus“ skulptūra ir nukentėjo.
|
|
