|
|
|
Pajūrio krašto tyrinėtojas Ignas Jablonskis
Gegužės 26 dieną sukanka 110 metų, kai gimė žymus Lietuvos pajūrio krašto tyrinėtojas, Lietuvos garbės kraštotyrininkas, Kretingos rajono garbės pilietis, inžinierius Ignas Jablonskis (1911–1991). Tai buvo universalus tyrinėtojas, besidomėjęs daugeliu paveldo sričių. Archeologijos puoselėtojas Didžiausią dėmesį Ignas Jablonskis skyrė archeologiniam paveldui. „Susidomėti archeologine savo gimtojo krašto senove paskatino mano tėvas, ėmęs pasakoti senų žmonių padavimus apie piliakalnį, apie protėvių kovas su kryžiuočiais, – prisiminė jis viename savo interviu. – Šešiolikos metų būdamas, ariamame lauke radau akmeninį kirvelį. Tai buvo konkretus susidūrimas su gilia praeitimi“. Šiuos praeities paminklus jam tyrinėti padėjo inžinerinis išsilavinimas, įgytas Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Pirmuosius archeologinių objektų tyrimus atliko 1938 m., atostogų metu apmatavęs šalia gimtinės esančius Puodkalių piliakalnį ir Tauzų akmenų krūsnis, o aprašymus ir planus išsiuntęs Vytauto Didžiojo kultūros muziejui. 1939 m. apsigyvenęs Kretingoje, I. Jablonskis darbo metu ir laisvalaikiu rinko duomenis apie plėšininėse žemėse aptinkamus archeologijos paminklus. Jo pranešimai paskatino Vytauto Didžiojo kultūros muziejų komandiruoti į apskritį savo darbuotoją Praną Baleniūną, kuris ėmėsi tyrinėti naujai aptiktus objektus. Archeologija sudominti bandė ir šeimos narius. Ruošdamasis išvykai, anot sūnaus Vaidoto, „atsikeldavo anksti, nusiprausdavo, išeidavo į kiemą pasižiūrėti, koks bus oras, parėjęs paklausdavo, ar bus norinčių kartu važiuoti. Jei norinčių neatsirasdavo, vykdavo vienas“. Vyresniesiems sūnums užaugus, vėliau kasinėti dažniausiai važiuodavo su žmona Brone, dukromis Milda ir Žibute, sūnumi Aiškūnu. Platesnio masto tyrimams susitardavo su kolūkio vadovybe ar artimiausia mokykla, kad atsiųstų pagalbininkų. Tačiau lankantis jo kasinėjimuose man teko įsitikinti, kad dažniausiai dirbo vienas: pats kasdavo, fotografuodavo, braižydavo. Pasak sūnaus Vaidoto, po išvykų „tėvas užsidarydavo savo kambary ir visą dieną braižydavo brėžinius.“ Remdamasis savo tyrinėjimais ir rašytiniais šaltiniais, ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio jis 1972 m. lokalizavo XIII amžiaus Kretingos pilį. Žvalgydamas Tenžės pakrantes, ties Kvecių kaimu rado seniausią Kretingos rajone archeologijos dirbinį – strėlės antgalį, datuojamą mezolitu. I. Jablonskis pirmasis iš Lietuvos archeologų susidomėjo akmenų krūsnimis ir pylimais bei gruntinėmis užtvankomis. Iš pradžių akmenų krūsnis jis laikė akmeniniais pilkapių sampilais, tačiau tyrinėdamas priėjo išvados, kad jos ženklina senovės žemdirbystės laukus.
Nuopelnai muziejininkystei Pokariu I. Jablonskis ėmėsi atgaivinti karo pradžioje uždarytą Kretingos muziejų, 1945 m. sutikdamas tapti jo vadovu. Tai buvo šalutinės pareigos, nes pagrindine darboviete liko Kretingos apskrities vietinės pramonės kombinatas. Todėl naujajai veiklai jis skyrė visą laisvalaikį. Pirmaisiais darbo metais renovavo pastatą. Vėliau ėmėsi tvarkyti saugyklą ir katalogavo išlikusius 2 tūkst. 523 eksponatus. Be to, suregistravo apie 500 iš nacionalizuotų dvarų suvežtų senų knygų, taip pat sutvarkė kelis šimtus nuotraukų ir atvirukų, prieškariu patekusių iš Kretingos dvaro. 1946 m. rugpjūtį atidarė ekspoziciją, kuriai panaudojo 1,5 tūkst. eksponatų. Naujiems eksponatams rinkti kasmet rengė išvykas, 1947–1948 m. fondus papildydamas 578 eksponatais. 1948 m. pradėjo formuoti mokslinį archyvą, kuriam pradžią davė iš dvarų patekę 157 seni dokumentai. Muziejų ir kraštotyrą bandė populiarinti apskrities laikraštyje „Žemaičių tiesa“, tačiau vienoje ataskaitų pažymėjo, kad „tam reikalui vietos laikraštyje nėra vietos.“ Pradėjęs vadovauti muziejui, ėmėsi galvoti apie naujo pastato statybą ir liaudies architektūros ekspoziciją po atviru dangumi. Skanseno idėja jį užvaldė dar 1939 m., po apsilankymo Latvijos etnografijos muziejuje. 1946 m. gavo sklypą prie vienuolyno tvenkinio, kur planavo pastatyti erdvius, 500 kv. metrų muziejaus rūmus, o greta, 0,5 ha plote, įkurti XVII–XIX a. Žemaičių krašto liaudies architektūros ekspoziciją. Šį muziejinį kompleksą tikėjosi pastatyti aukų būdu surinktomis lėšomis, padedant apskrities savivaldybei. Deja, šių sumanymų įgyvendinti neteko, nes 1949 m. birželį buvo paskirtas į kitas atsakingas pareigas pagal specialybę. Dirbdamas inžinieriaus darbą, muziejaus nepamiršo, ypač glaudžiai bendravo su direktoriumi, Žemaičių krašto tyrinėtoju Juozu Mickevičiumi, dalyvavo muziejaus tarybos veikloje, tiriamosiose ekspedicijose ir išvykose, papildė rinkinius surastais archeologiniais radiniais ir etnografijos vertybėmis, dovanojo asmeninį šukuočių rinkinį. Etninės kultūros tyrinėtojas Labiausiai I. Jablonskiui širdį skaudėjo dėl liaudies architektūros, kurios nykimą paspartino kolektyvizacija ir melioracija, išdraskiusios tradicinį žemaičių kaimą. 1958–1984 m. jis aplankė didžiąją dalį griaunamų Kretingos rajono sodybų, lankėsi Skuodo, Plungės ir Klaipėdos rajonuose. Vertingiausias 127 sodybas ar pavienius jų statinius aprašė, apmatavo, nufotografavo. Nustatė seniausius Lietuvoje liaudies architektūros namus: 1643 m. datuojamą A. Kripo trobą Barzdžių Medsėdžiuose ir XVII a. pr. statytą J. Bružo trobą Peldžiuose (Kretingos r.). Remiantis jo surinkta medžiaga, į architektūros paminklų sąrašą buvo įrašytos vertingiausios Tauzų (Skuodo r.) ir Jakštaičių (Kretingos r.) kaimų sodybos. Svarbiausia rankraštinė I. Jablonskio liaudies architektūros studija – „Pajūrio žemaičių sodybos vystymosi eiga“, kurioje apžvelgė tipinės valstiečio sodybos istorinę raidą nuo seniausių laikų iki XIX a. Apmatuoti sodybas pradžioje pasitelkdavo vyriausiuosius sūnus Kęstutį ir Vaidotą. Vaidotas prisiminė: „Mes tada dar buvome paaugliai. Mums laisvalaikiu rūpėjo nubėgti prie upės pažvejoti, kamuolį paspardyti.“ Iš pradžių nuobodžiu atrodęs vaikščiojimas tarp senų pastatų su rulete rankose sūnums išugdė pagarbą tautos kultūrai, padėjo pasirinkti profesijas.
Nuo 1966 m. I. Jablonskis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos liaudies buities muziejaus Žemaitijos sektoriaus kūrimo, muziejaus kūrėjams davė daug naudingų patarimų, 1982 m. parengė metodinę medžiagą apie Šventosios pajūrio žvejų ir valstiečių namus. Nuo XX a. 8 deš. atgaivino viltį įsteigti skanseną Kretingos rajone, tačiau šios idėjos įgyvendinti jam taip ir nepavyko. I. Jablonskis labai išgyveno ir nesuprato, kodėl valstybė skyrė didžiulius pinigus senamiesčiams restauruoti, o nė cento – liaudies architektūrai išsaugoti. Jo įsitikinimu, miestų architektūra lietuviui iš prigimties yra svetima, atnešta svetimšalių, o liaudies architektūra atsirado, vystėsi ir tobulėjo kartu su lietuvių kultūra. Į jo tyrimų akiratį pateko XVI–XX a. pirmoje pusėje ūkiniame krašto gyvenime svarbų vaidmenį atlikę malūnai ir kalvės, kurie XX a. antroje pusėje buvo pradėti griauti. 1966–1974 m. apmatavo 19 Akmenės, Klaipėdos, Kretingos, Plungės, Skuodo, Šilalės, Šilutės ir Telšių rajonų malūnų ir kalvių. Domėjosi ir smulkiąja architektūra. 1982 m. pabaigė darbą „Koplytstulpiai ir jų kilmė“, kuriame aptarė istorinę jų raidą, parengė rekomendacijas, kaip atstatyti koplytstulpius ir kryžius. Jį domino žemaičių tarmė, papročiai, tautosaka ir vietovardžiai. Dar 1943 m. „Žemaičių žemėje“ paskelbė straipsnį apie žemaičių tarmės sodrumą, senumą ir žemaitiškos rašybos reikalingumą.
Istorikas ir memuaristas I. Jablonskis rašė straipsnius Kretingos miesto ir krašto istorijos tema, tyrinėjo vienuolio Jurgio (t. Ambraziejaus) Pabrėžos gyvenimą, domėjosi žemaičių kilmės klausimais. Savo darbuose žemaičių, kuriuos vadino žemiais, protėvynę lokalizavo centrinėje Dunojaus upės baseino dalyje, iš kurios, anot jo, Elbės ir Oderio upių slėniais jie pasiekė Baltijos jūros pakraščius. Svarbus yra ir memuarinis jo palikimas. Tai 1940 m. parašytas rankraštinis darbas „Pajūrio Žemaičiuose audrai siaučiant“, pasakojantis apie 1939 m. įvykius Klaipėdos krašte, 1985 m. parengta „Trumpa mano biografija“, labai vertingi 1988 m. baigti rašyti atsiminimai apie karo ir pokario laikus „Laisvės netekus, arba tokia buvo mūsų kartos dalia“. Paminklas gimtajam Budrių kaimui Visų I. Jablonskio tyrinėjimų pradžia ir pabaiga tapo netoli Mosėdžio esantis gimtasis Budrių kaimas. Iš šio kaimo senolių jis sėmėsi žinių praeičiai pažinti, šiai vietovei paskyrė ir paskutinį savo didelį veikalą – monografiją „Budrių kaimas“, Lietuvos kraštotyros draugijos užsakymu 1993 m. išleistą Mokslo ir enciklopedijų leidykloje. Joje apžvelgė kaimo praeitį nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio: archeologinius radinius ir vietas, istorinę raidą po valakų reformos, marų, karų ir sukilimų atgarsius, epidemines ligas, klojimo teatrus, mokyklas, vietovardžius, etninės architektūros sodybas, žmones, jų buitį, apdarus, maistą, įpročius, papročius, tradicijas, žemdirbystės darbus, pateikė duomenų apie tautosaką ir mitologiją. Ši monografija yra svarus I. Jablonskio įnašas į žemaičių kultūros tyrinėjimus, nesugriaunamas paminklas ne tik sunykusiam gimtajam kaimui, bet ir jame užaugusiam žemaičių žemės sūnui. --- Ignas Jablonskis buvo neeilinė asmenybė. Greta profesinės veiklos jis nuveikė didžiulį kultūrinį darbą, plėtodamas kraštotyrinę veiklą ir muziejininkystę, tyrinėdamas gimtojo krašto praeitį ir kultūros paveldą. Jo rankraštiniai darbai saugomi Lietuvos istorijos institute, Kultūros paveldo centre, Vilniaus universiteto bibliotekoje, Lietuvos nacionalinio muziejaus Kraštotyros draugijos archyve, Lietuvos liaudies buities muziejuje ir kitose atminties išsaugojimo institucijose. Savo darbais jis pelnė visuomenės ir mokslo bendruomenės pripažinimą. Už įvairiapusišką veiklą kultūros, kraštotyros ir paminklosaugos baruose susilaukė Lietuvos mokslų akademijos, Kultūros ministerijos, Kraštotyros draugijos apdovanojimų. 1989 m. jam buvo suteiktas Kretingos miesto (rajono) Garbės piliečio, o 1990 m. – Lietuvos kraštotyros draugijos Garbės nario vardas.
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei
|
|
