|
|
|
PRAEITIS KALBA ATEIČIAI |
|
|
Džiaugsmingai sutikę Lietuvos nepriklausomybę, Aldona ir Eugenijus Valatkos visada buvo aktyvūs tremtinių bendruomenės nariai.
|
Visos tremtinių šeimų istorijos labai panašios. Tačiau būdamos vienodai skausmingos jos sudėlioja didžiulį lietuvių tautos likimo paveikslą, kurio jokiais būdais jau nebeištrinsi iš istorinio Lietuvos atminimo. Kretingiškis tremtinys 77-erių Eugenijus Valatka šiandien jau suaugusio žmogaus vertinimu sakė esąs įsitikinęs: trėmė, nes okupacinei sovietų valdžiai reikėjo darbščių ūkininkų užgyvento turto. „O kaip kitaip būtų tvėręsi kolūkiai?“ – retoriškai klausė jis.
E. Valatka paties trėmimo nelabai ir atsimena. „Gyvuliniame vagone man tada sukako „garbingas“ jubiliejus – treji metai“, – šmaikštavo jis, neslėpdamas, kad vis dėlto viena detalė – vagono grindyse išpjauta skylė gamtiniams reikalams atlikti – vaiko atminty išliko.
Ištrėmė dvi gimines
Valatkų šeimos iš Užpelkių istorija glaudžiai persipynė su Navickų giminės, į kurią suėjo trys Valatkos ir trys Navickai: mat du Valatkos vedė Navickaites, o vienas Navickas – Valatkaitę, ir, kai 1948 m. gegužės 22 dieną trėmė Valatkas, tremties neišvengė ir Navickai.
Eugenijaus tėvas Pranas Valatka (gim. 1914 m.) ir motina Petronėlė Navickaitė Valatkienė (gim. 1917 m.) ūkininkavo Užpelkiuose, turėjo 12 ha žemės, nors visa žemė buvo forminta senosios Barboros Valatkienės, našle likusios 1926-aisiais, vardu – kai vienas sūnų vesdavo, gaudavo savo dalį. „Tokias gavo ir mano tėvo broliai Steponas, Kazys, Jurgis. Kai dabar galvoji, buvo lyg ir mažažemiai, bet kadangi visa žemė priklausė močiutei, matyt, niekas ir nebesigilino, juolab kad ir turėdami 12 ha žmonės gebėdavo prakusti – mano tėvas turėjo kuliamąją, gyvulių, tvarkingus namus. Be abejo, kad visa tai knietėjo perimti kolūkiui“, – pasvarstė E. Valatka. Be jo, ištrėmė 7-erių seserį Jeronimą, 5-erių Praną, o mažiausiąją 8 mėnesių mergytę Zitą motinai pavyko perduoti giminaitei Onai Žilienei, kuri ją ir užaugino. Paskui, jau būdama 14-os metų sesuo į Sibirą atvažiavo pasimatyti su šeima...
Sibire Eugenijaus tėvams dar gimė mergaitė Regina, kuri mirė būdama 9 mėnesių. Tai nebuvo vienintelė netektis – 1964-aisiais motinos akyse Chuitūno upėje nuskendo brolis Pranas. „Motina žiūrėdama pro langą akimis lydėjo sūnų iki upės. Jis sirgo epilepsija – ko gero, ištiko priepuolis, o kol pašaukė pagalbą, buvo per vėlu“, – jautriai kalbėjo E. Valatka, apgailestaudamas, kad atšiauri Sibiro gamta atėmė net ir artimųjų kapus: patvinus Irkuto upei, vanduo išplovė kapines, jeigu vieną kitą išplautą karstą ir sugavo žmonės, visus palaidojo į bendrą kapą. „Kai atsirado galimybė iš Irkutsko pervežti artimųjų palaikus, mes iš esmės neturėjome, ko beperlaidoti. Taip ir liko ten brolis, sesuo, bočius Navickas...“, – vardino Eugenijus.
|
|
Valatkų giminė Irkutske
|
Tremtiniai patys statė kaimą
Valatkų šeima, jų artimieji pateko į Irkutsko srities Šelechovo rajono Šamankos kaimą 9-ajame kilometre – šis kaimas dar turėjo ir Chuitūno pavadinimą. Kaip ir dauguma tremties vietų Sibire, ten buvo vystoma miško pramonė, ir lietuviai vyrai, moterys kirto miškus, dorojo medieną. Pirmi antri metai tremtiniams buvo labai sunkūs. „Gyvenome kaip silkės bačkoje – iš esmės Šamankos 9 km kaip ir nebuvo. Keturi barakai ir du nameliai. Tad lietuviai tremtiniai patys statėsi kaimą – atsimenu, kaip buvo pastatyti penki dviejų galų namai, kiti – mažesni. Bet tam reikėjo laiko, o iki tol, atsimenu, trys šeimos viename trobos gale turėjome po kambariuką – kartu su mumis gyveno kraštietė Alonderienė, Salomėja Viršilienė iš Senosios Įpilties. Sunkiai tilpome“, – E. Valatka tvirtino, kad lietuviai Sibire gyvenę kur kas draugiškiau negu čia, Lietuvoje, kad kitąsyk brolis su seserimi prasčiau sutaria.
Jau dabar, praėjus daugybei laiko. E. Valatka vis pasvarsto: kaip „kagėbistai“ nesusiorientavo ir į vieną tremties vietą atvežė beveik visą Valatkų giminę. „Juk susitelkusi stipri šeima turėjo būti pavojinga tuometiniam režimui“, – įsitikinęs jis.
Tremtinius kamavo šaltis – nuo žiemos su 40 laipsnių šalčio sunkiai gelbėjo ir iš namų spėtas pasiimti šiltesnis rūbas, kurį tekdavę dar lopyti perlopyti – juk nieko nebuvo, nebuvo ir iš ko įsigyti. Trūko ir maisto, todėl tekdavę pabadauti. Tik paskui jau lietuviai gebėjo prasigyventi iš savo darbštumo, sumanumo: dirbo žemę, pagal galimybes užsiaugindavo kokį paukštį, gyvulį.
E. Valatkos tėvas, būdamas pusiau meistras, Sibire pritaikė savo įgūdžius ir galąsdavo pjūklus, meistraudavo kirviams kotus. Motina, prisimena Eugenijus, žiemą dirbdavo vieną sunkiausių darbų – į taip vadinamas lediankas, kuriomis ruošdavo kelią medieną tempdavusioms rogėms, turėdavo pripilti vandens, o vasarą pjaudavo beržines trinkas traktoriams ir mašinoms kūrenti. „Prie šių darbų mamai padėdavome ir mes, vaikai“, – kad Sibire dirbti tekdavę ir mažamečiams, tvirtino vyras.
Tremtyje E. Valatkos motiną ištiko didelė nelaimė: važiuojant į Irkutską apsipirkti, girtas vairuotojas apvirto su mašina, du žmonės žuvo iškart, o motina patyrė daugybinius lūžius, tačiau liko gyva. Tėvui pasisekė labiau – per avariją tik apsibraižė. E. Valatkos motina išgyveno iki 86-erių, tėvas – iki 74-erių metų.
|
|
Eugenijus Valatka (pirmas iš kairės) su savo tėvais Petronėle ir Pranu Valatkomis, seserimi Jeronima ir broliu Pranu.
|
Namus užėmė perėjūnai
Sibiro šaltis, badas, nepakeliami darbai nenumalšino lietuvių tremtinių noro sugrįžti į tėvynę, tėviškę, tad po diktatoriaus Stalino mirties lietuviai po truputį pradėjo dairytis galimybių parvykti atgal į Lietuvą.
E. Valatkos močiutė kartu su tėvo broliu Juozu grįžo 1958-aisiais: senolė apsigyveno pas dukterį Užpelkiuose, dėdė Juozas gavo kambarį tėvų name, kuriuos, E. Valatkos žodžiais, užėmė perėjūnai. „Dar prieš galutinai parvykstant į Lietuvą, tėvas, o paskui – ir motina buvo grįžę apsižiūrėti, kaip čia sektųsi. Ėjo pas kolūkio pirmininką prašyti, kad sugrąžintų namus Užpelkiuose. Nepavyko, tad, kai tėvai sugrįžo 1965-aisiais, kūrėsi Kretingoje“, – šeimos istoriją tęsė E. Valatka, pats į Lietuvą sugrįžęs 1967-aisiais, jau po tarnybos sovietų armijoje.
Baigęs 8 klases, E. Valatka mokėsi Irkutsko amatų mokykloje, įgijo elektromechaniko specialybę. Pagal paskyrimą dirbti nepanoro, tad grįžo atgal į Šamanką ir iki tarnybos armijoje dyzeliu gamino kaimui elektrą, papildomai dar pjovė malkas kultūros namams, kepyklai, mokyklai, pirčiai kūrenti.
Grįžęs į Lietuvą turėjo problemų dėl registracijos, dirbo „Laisvės“ fabrike elektriku, po to daugybę metų iki pat pensijos – melioracijos valdyboje. Po armijos susipažino ir su savo būsima žmona Aldona, kurios tėviškėje Kretingos miesto centre dabar ir gyvena. Pro langą jie abu mato vadinamąjį bendrabutį J. K. Chodkevičiaus g. 10 – šiame pastate gyveno nemažai grįžusiųjų iš tremties. „Daug bendravome, rinkdavomės vieni pas kitus. Taip ir susipažinome. Pramogų buvo nedaug, viena tokių – nueiti į garsųjį Kretingos restoraną „Gintaras“. Grodavo gyva muzika, galėdavome pašokti, pasilinksminti“, – prisiminė sutuoktiniai Aldona ir Eugenijus Valatkos, užauginę dvi dukteris Ritą ir Živilę, sulaukę anūkių Julijos ir Agnės, kurios domisi senelio šeimos istorija, praeitimi ir kurioms liks nuotraukos, šeimos dokumentai – ir žemės pirkimo iš grafų Tiškevičių sutartis, ir reabilitavimo pažymos, ir gausybė nuotraukų, kas tik dar labiau įtvirtina liudijimus apie tautai svetimšalių atneštą skriaudą.
A. Valatkienė, kurios šeima išvengė tremties, ėmėsi iniciatyvos ir surašė visus, kas buvo ištremti iš Žibininkų ir Užpelkių kaimų: su suaugusiaisiais ir vaikais – 24 žmonės, iš kurių vyriausi buvo Feliksas Navickas, gimęs 1872 m., Barbora Valatkienė (1880 m.), jauniausi – 1946 m. gimę Eleonora Valatkaitė ir Stanislovas Navickas.
Tremtiniai šeimose stengėsi išsaugoti lietuvybę, savo kalbą, tikėjimą. E. Valatka prisiminė, kaip kaimo gatvėse kiti tremtiniai – anksčiau už lietuvius ištremti baltarusiai, ukrainiečiai – pykdavę už lietuvišką šneką. „Sakydavo, jūs mus apkalbate“, – vaikystės ir jaunystės dienas prisiminė E. Valatka, kuris ir sugrįžęs iš Sibiro nenutraukė ryšių su tremtiniais, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę aktyviai dalyvaudavo tremtinių organizacijos veikloje. Vienas įsimintiniausių momentų – kai Ariogaloje, Dubysos slėnyje, buvo susirinkę ištremtieji 1948-aisiais. „Neįmanoma apsakyti to jausmo, kurį patyrėme būdami kartu“, – apie neišdildomus įspūdžius kalbėjo A. ir E. Valatkos.
---
|
|
Tremtinių darbas Sibire ruošiant medieną
|
1. Pirmieji trėmimai prasidėjo Lietuvai oficialiai dar netapus Sovietų Sąjungos dalimi. Tuojau po 1940 m. birželio okupacijos buvo ištremti Lietuvos partijų vadovai, buvę premjerai, ministrai. Pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas vyko 1941 m. birželio 14–18 d. Ištremti 15 tūkst. 28 žmonės.
2. Didžiausias trėmimas įvyko 1948 m. gegužės 22–23 dienomis per operaciją „Vesna“ („Pavasaris“). Pagrindinis trėmimo objektas buvo pasiturintys valstiečiai. Tuo siekta dviejų tikslų: kuo greičiau užbaigti masinę kolektyvizaciją ir palikti didžiausio Baltijos šalyse partizaninio judėjimo dalyvius be pagrindinių rėmėjų. Iš viso 1948 m. gegužės trėmime dalyvavo per 30 tūkst. saugumiečių, kareivių, karininkų ir stribų. Pagal sąrašus turėjo būti ištremta 48 tūkst. žmonių, ištremta 42 tūkst. 384 žmonės.
3. 1948 m. tremtiniai lietuviai sudarė 49,2 proc. iš visos Sovietų Sąjungos tais metais ištremtų žmonių.
4. Dar vienas trėmimas „Priboj“ („Bangų mūša“) buvo surengtas 1949 m. kovo 25–30 d., ištremtas 34 tūkst. 401 žmogus, paskutinis didelis trėmimas – operacija „Osenj“ („Ruduo“) įvyko 1951 m.: keliais etapais į Sibirą buvo išvežta 21 tūkst. 918 žmonių. Sovietų ideologų požiūriu Lietuva buvo antisovietiškiausia tauta.
---
„Pajūrio naujienos“ vykdo projektą „Saugi informacija – propagandos priešnuodis“, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
