Pasirengę ir stiprūs

Propagandos tikslai, iššūkiai ir pasekmės

Lietuvos jaunųjų adovakų asociacijos narė, asocijuotoji partnerė „JurisConsultus“, advokatė Julija Kalpokienė

Dabartiniame Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir susiformavusio karinio konflikto kontekste propaganda, informaciniai, hibridiniai karai tapo mūsų kasdienio gyvenimo, taip pat – ir informacinio, dalimi. Kokius pavojingus stereotipus, susijusius su mūsų mąstymu, įsitikinimais ar patiklumu, turėtume eliminuoti iš visuomenės gyvenimo, ką reikia žinoti apie propagandą, kokie yra teisiniai iššūkiai propagandos kontekste, mintimis pasidalino Lietuvos jaunųjų advokakų asociacijos narė, „JurisConsultus“ asocijuotoji partnerė, advokatė Julija Kalpokienė.

– Gerbiama advokate, kaip šiuolaikinis žmogus turėtų suprasti, kas tai yra propaganda? Kokios yra propagandos rūšys?

– Propagandą galima suvokti įvairiai, ir pats žodis nebūtinai turi turėti neigiamą reikšmę. Istoriškai taip susidėliojo, ypač po Antrojo Pasaulinio karo, kad žodis propaganda įgavo neigiamą konotaciją. O ir viešojoje erdvėje, kuomet kalbama apie propagandą, dažnu atveju turima galvoje būtent karo propaganda.

Žiūrint plačiau – bet kokia informacija, kuri yra skleidžiama ir ja siekiama suformuoti nuomonę, gali būti vadinama propaganda. Pavyzdžiui, reklama ar įvaizdžio formavimas apie tam tikrą asmenį ar įmonę – taip pat propaganda, tačiau tokia ji yra visiškai kas kita negu karo ar neapykantos propaganda.

Žodis propaguoti yra kilęs iš lotyniško „propagare“, kuris reiškia skleisti, platinti. Pavyzdžiui, internetiniame žodyne nurodoma, kad žodis propaganda yra kilęs iš lotyniško „propago“, reiškiančio „skleidžiu“, „platinu“, o apibrėžiamas – kaip teorijų, idėjų skleidimas ir aiškinimas, siekiant jomis ugdyti žmonių pažiūras ir susilaukti jų prielankumo. Taigi propaganda gali būti labai įvairi – nuo sveikos gyvensenos propagavimo, kuri nukreipta į teigiamą rezultatą, iki karo ir neapykantos propagandos, kuri gali turėti rimtų pasekmių ir gali būti draudžiama įstatymu.

– Kokie yra teisiniai mechanizmai, kai kalbama apie propagandos iššūkius?

– Kaip jau aptarta, propagandos sąvoka yra plati ir gali turėti skirtingų reikšmių, su propaganda susiję veiksmai gali sukelti labai skirtingas pasekmes. Taip pat propaganda gali pasireikšti skirtingais būdais, skirtingomis formomis ir sklisti iš įvairių šaltinių.

Pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 str. 1 d. 1 p.).

Jei pažvelgtume į fizinių asmenų atsakomybę – Baudžiamajame kodekse (BK) yra numatyta atsakomybė už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę: pavyzdžiui, BK 170 str. 3 d. numato, kad „tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.“ Į minimą nusikalstamos veikos sudėtį tam tikrais atvejais galėtų patekti ir karinės propagandos skaida, nors sąvoka propaganda nėra minima Baudžiamojo kodekso straipsnyje. Taip pat paminėtinos tokios nusikalstamos veikos, kaip grupių ir organizacijų, turinčių tikslą diskriminuoti žmonių grupę arba kurstyti prieš ją, kūrimas ir veikla ar viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas – veikos, kurios gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę.

Kadangi propaganda gali būti įvairi, skleidžiama skirtingais kanalais, formomis, jos sklaida gali turėti skirtingus tikslus. Tam tikrais atvejais, kai tam tikros tikrovės neatitinkančios žinutės ar informacija yra skleidžiama apie asmenį, galima baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą arba asmuo, kurio teisės pažeistos, gali ginti savo garbę ir orumą civiline tvarka. Civilinis kodeksas numato, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Juridinis asmuo, atitinkamai, gali ginti savo pažeistą dalykinę reputaciją.

Čia galima plėstis ir labiau – bet kokia saviraiškos ar susirinkimų laisvė nėra absoliuti ir tam tikrais atvejais gali teisėtai būti ribojama. Jei propaganda nėra transliuojama tuo tikslu, kad kenktų, klaidintų ar sukeltų neigiamus padarinius, pažeistų kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, bus vienokia situacija. Tačiau jei propaganda siekiama klaidinti, kurstyti nesantaiką, diskriminaciją, pažeisti viešąją tvarką, tada situacija yra visai kita ir tada jau yra teisinių priemonių, kuriomis galima kovoti su tokia propaganda. Žinoma, bet koks teisinis kelias nėra greitas – teisminiai procesai užtrunka, todėl reikalingi ir kiti būdai kovai su neigiama, pavojinga propaganda.

– Kokie būtų tarptautiniai teisiniai standartai, kovojant su propaganda?

– Yra ne vienas tarptautinis teisinis instrumentas, kuris vienaip ar kitaip gali būti siejamas ir su siekiu riboti propagandos sklaidą. Istoriška propagandai buvo naudojamos žiniasklaidos priemonės – radijas, televizija, įvairios publikacijos. Tačiau kartu su technologine pažanga atsirado ir naujų būdų propagandos sklaidai. Dažnu atveju net ir tie tarptautiniai susitarimai, kurie tiesiogiai nemini propagandos, nepateikia šios sąvokos apibrėžimo, tačiau prisideda prie kenksmingos propagandos sklaidos ribojimo.

Jei pažiūrėtume į Jungtinių Tautų tarptautines sutartis, pavyzdžiui, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnio 1–2 dalyse yra įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė nekliudomai laikytis savo įsitikinimų ir į saviraiškos laisvę, o trečioje to paties straipsnio dalyje numatyti saviraiškos laisvės ribojimai – laisvė gali būti ribojama tiek, kiek numato įstatymai ir yra būtina kitų asmenų teisėms ir reputacijai gerbti bei valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti. Bendrai laikomasi taisyklės, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti, todėl analogiški saviraiškos laisvės ribojimai numatyti ir kituose žmogaus teisių apsaugos instrumentuose – pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje (ši Konvencija yra ne Jungtinių Tautų, o Europos Tarybos instrumentas).

Grįžtant prie Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, jame tiesiogiai įtvirtintas ir karo propagandos draudimas – 20 straipsnio 1 dalis numato, kad „bet kokia karo propaganda draudžiama įstatymu.“ Taip pat įvairių draudimų yra ir kituose tarptautiniuose susitarimuose ar rezoliucijose, tačiau svarbu tai, kad viešoji tarptautinė teisė reguliuoja santykius tarp valstybių. Vadinasi, valstybės kažkuriuo metu, esant tam tikroms politinėms, istorinėms, socialinėms aplinkybėms susitarė dėl tam tikro teksto, įsipareigojo saugoti tam tikras vertybes ar drausti tam tikrus veiksmus, tačiau nėra efektyvių mechanizmų, kaip galima būtų įpareigoti prisiimtų įsipareigojimų nesilaikančią valstybę jų laikytis. Dažnai tarp valstybių vyrauja požiūris, kad geriau nesikišti į kitos valstybės vidaus reikalus, nes nenorima, kad, susiklosčius kitokioms aplinkybėms, būtų kišamasi į jos pačios vidaus reikalus. Todėl tam tikrais atvejais gali būti sunku ar net neįmanoma užtikrinti tam tikrų prisiimtų įsipareigojimų laikymosi.

– Kodėl ir kuo propaganda yra pavojinga?

– Pirmiausia, ne visais atvejais propaganda bus pavojinga. Jei sąvoką suvokiame plačiai – propaganda gali būti naudinga: skatinti sveikai gyventi, tobulėti, mokytis, išlaikyti darbo ir poilsio balansą, skirti laiko šeimai, ugdyti finansinį raštingumą ir pan. Jei kalbame apie karo propagandą – svarbu, kieno atžvilgiu yra vertinama. Tai, kas bus naudinga vienai konflikto pusei, bus nenaudinga kitai.

Net ir karinio konflikto metu gali būti skleidžiama įvairi propaganda – gal būti keliama kovojančiųjų moralė, kuriamos legendos apie jų pasiekimus, ištvermę ir pan. Tačiau gali būti ir visai kitokia – skatinanti agresiją, nežmonišką elgesį, menkinanti ir pan.

Bet kuriuo atveju propagandos tikslas yra paveikti asmenis, juos įtikinti, nulemti jų sprendimus ir pasirinkimus. Priklausomai nuo propagandos pobūdžio ir ja siekiamų tikslų – ji gali motyvuoti, padėti siekti teigiamų ir sveikintinų tikslų, tačiau gali ir manipuliuoti, nulempti asmens pasirinkimą jam nesuprantant, kad juo yra manipuliuojama, įtikinti elgtis taip, kaip kitu atveju pats asmuo nebūtų pasirinkęs elgtis. Pavojingiausia tai, kad propagandos tikslas yra ją skleisti taip, kad asmuo nesuprastų, kad juo yra manipuliuojama, kad skleidžiama propaganda.

– Kodėl šiuolaikinis žmogus turėtų netoleruoti karo propagandos? Kuo ji skiriasi nuo kitų propagandos rūšių?

– Tarptautinėje viešojoje teisėje yra siekis, kad valstybės tarpusavyje spręstų klausimus taikiai. Apskritai, Jungtinės Tautos ir JT Saugumo Taryba buvo sukurti tam, kad būtų užtikrinta taika ir saugumas. Po Antrojo Pasaulinio karo buvo siekiama sukurti tokią tarptautinę tvarką, kad ateityje būtų išvengta panašių žiaurumų, kurie buvo ką tik patirti. Panaši situacija yra ir valstybės viduje – teisė saugo tam tikrus gėrius, nustato tam tikrą tvarką, kaip asmenys ar asmenys ir valstybė sąveikauja, o kilus ginčams – numatyti civilizuoti būdai jiems spręsti, t. y. tokie, kurie nereikalauja jėgos. Taigi natūralu, kad bet koks skatinimas imtis smurto, žudymo, prievartos – turėtų būti netoleruotinas.

– Kur ir kaip kasdieniame gyvenime mes galime susidurti su propaganda? Ar melagienos taip pat priskiriamos propagandai?

– Jei grįžtame prie pačios propagandos sąvokos – tuomet su ja galima susidurti visur, kiekviename žingsnyje – mokykloje istorijos pamokose, reklamose, literatūroje. Jei kalbame apie neigiamą propagandą, karo ir neapykantos propagandą – tuomet priklauso nuo kiekvieno asmens vartojamo turinio – kokias būdais ir kokiose priemonėse asmuo ieško informacijos, ką skaito, kokius filmus žiūri, su kuo bendrauja, kokiuose renginiuose lankosi.

Manyčiau, kad melagienos ir propaganda tam tikrais atvejais gali sutapti, tačiau ne visa informacija, kurią skleidžiant siekiama suklaidinti (melagienos), sieks paveikti asmenis, jų elgesį, pasirinkimus. Taip pat ne visa informacija, kuri tikslingai skleidžiama, siekiant paveikti asmens mąstymą, veiksmus, apsisprendimus bus būtinai klaidinga. Taigi negalima būtų dėti lygybės tarp melagienų ir propagandos.

– Koks, Jūsų pastebėjimu, būtų geriausias ginklas prieš propagandą?

– Svarbu šviesti visuomenę, ugdyti informacinį, skaitmeninį, teisinį raštingumą, informuoti visuomenę apie grėsmes. Tik per asmenų sąmoningumą ir atsparumą manipuliacijoms galima kovoti prieš propagandą, geriau atsispirti jos poveikiui. Tačiau, žinoma, nėra jokios magiškos kulkos ar vieno stebuklingo sprendimo – reikia nuoseklaus ir kompleksinio darbo su visais visuomenės sluoksniais ir įvairiomis amžiaus grupėmis. Kartu turi būti ir efektyviai įgyvendinami teisiniai mechanizmai.

---

„Pajūrio naujienos“ vykdo projektą „Saugi informacija – propagandos priešnuodis“, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

• Rašyti komentarą (0)