Aptiko prieš pusšimtį metų pavogtas skulptūras

Šias kažkada iš Kumpikų kaimo koplyčios išplėštas skulptūras norėta parduoti, tačiau nepavyko.

Darbėnų seniūniją pasiekė džiugi žinia: Kultūros paveldo departamento (KPD) specialistai netikėtai aptiko parduodamas dvi kone prieš pusę amžiaus iš maro kapinių koplyčios Kumpikų kaime pagrobtas kultūros vertybes – XIX a. sukurtas medines Marijos Sopulingosios ir angelo skulptūras.

Nežino tikslių radimo aplinkybių

Pasak Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkės Medos Skersienės, KPD Vidaus kontrolės skyriaus specialistai aptiko ir kartu su ekspertais nustatė, kad buvo bandyta parduoti 1977 m. iš vienos Kumpikų markapių koplytėlių dabartinėje Pušų gatvėje pavogtas skulptūrėles.

„Nežinau tikslių aplinkybių, kaip buvo aptiktos šios seniai dingusiomis laikytos Kumpikų dievdirbių sukurtos skulptūros, – ši žinia mus pasiekė iš departamento. Vidaus kontrolės skyriaus Vilniuje specialistai nuolat stebi aukcionus, skelbimus, senienų prekyvietes, ar nėra nelegaliai parduodami archeologiniai radiniai, liaudies meno dirbiniai, kitos vertybės“, – kalbėjo M. Skersienė.

Jos žodžiais, KPD atstovai, aptikę parduodamas pagrobtas vertybes, sustabdė jų pardavimą ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas, tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, nes suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas.

Specialistams susisiekus su dabartiniu skulptūrų valdytoju, paaiškėjo, kad jis jas paveldėjo iš mirusio giminaičio, o iš kur pastarasis jas buvo gavęs, neaišku. Suprasdamas skulptūrų svarbą Lietuvos istorijai, skulptūrų savininkas geranoriškai jas perdavė KPD.

Kumpikų markapiai, iš kurių koplyčios Pušų gatvėje buvo išplėštos skulptūrėlės, dabar juosiamos ganyklų.

Perduos saugoti muziejui

XIX a. nežinomo liaudies meistro sukurtoms skulptūroms teisinė apsauga buvo suteikta 1971 m., tačiau po šešerių metų, apžiūros metu, užfiksuota, kad iš koplytėlės skulptūras pagrobė nežinomi asmenys.

Yra žinoma, kad sutrešusios koplytėlės iš maro kapų dar anksčiau buvo perkeltos į privačią sodybą, suremontuotos ir grąžintos į kapinaites. Kokiu metu dingo skulptūros, nėra aišku.

„Atrastas vertybes planuojama perduoti muziejui, būtų logiškiausia, jeigu jos patektų į Kretingos muziejų“, – sakė M. Skersienė. Paklausta, ar per drąsu būtų skulptūras sugrąžinti į jų pirmykštę vietą, atsakė: „Dabartiniu metu tiems, kas domisi paveldu savanaudiškais tikslais, informacija prieinama, prisijungus prie vertybių registro, kur nurodytos tikslios objektų koordinatės. Todėl manau, kad šiandieną vertybėms saugiausia yra muziejuje“, – teigė paveldosaugininkė.

Elvyros Riepšienės ir jos amžinatilsį vyro Alfonso rūpesčiu, sutvarkytos ir kitos šio kaimo maro kapinaitės.

Koplyčios vilioja ilgapirščius

Atokus Kumpikų kaimas, esantis pusiaukelėje tarp Darbėnų ir Grūšlaukės, labiau primena mažosios lietuvių liaudies architektūros muziejų po atviru dangumi: žmonės čia išsaugojo dešimtis jų tėvų ir senelių statytų koplytėlių, kryžių, kurie taip pat masina ilgapirščius.

Taip prieš 6-erius metus atsitiko ir Kumpikų kaimo gyventojai Angelei Kontrimienei, kai vagys iš sodybos, kur ji gyvena su dukters Janinos Leonavičienės šeima, pavogė koplytėlėje saugotą Sopulingosios Dievo Motinos skulptūrą. Šiandieną 90-ties sulaukusi senolė ją buvo paveldėjusi dar iš savo močiutės.

Išgirdus žinią, kad atsirado iš Kumpikų pavogta Marija, pasak J. Leonavičienės, jos mamai gimusi viltis, galbūt – tai jos itin brangintoji Dievo Motina: „Koks stebuklas – mano Marija atsirado“, džiūgavo ji. Tačiau paaiškėjus, kad aptiko kitą Dievo Motiną iš jos ilgus metus prižiūrėtų maro kapų koplyčios, taip pat nušvito A. Kontrimienės širdis.

J. Leonavičienė sakė, kad ir jos mama visą gyvenimą buvo labai giliai tikinti, ji rūpinosi ir dar kitų maro kapinių koplyčia, mat, šiame kaime, priešinguose jo pakraščiuose, dar – ir dabartinėje Liepų gatvėje, būta net dvejų maro kapinaičių. Maro giltinė, kaip sako vietiniai žmonės, prieš tris šimtmečius gausiai pasidarbavo šiose vietovėse.

Pastarosiomis atokiau esančiomis kapinėmis apie keturis dešimtmečius, kai tik atsikraustė į Kumpikus, rūpinosi arčiau jų gyvenantys Elvyra ir Alfonsas Riepšai. Tačiau šiandieną 82-jų Elvyra – neįgali vieniša bevaikė moteris, prieš 6-erius metus į amžinybę išlydėjusi savo vyrą, kaimo kryždirbį, suremontavusį ir 2 maro kapų koplyčias. Trečioji, per keturis dešimtmečius kapinėse stovinti, koplytėlė – jau mirusio Jono Kontrimo, Angelės vyro, rankų darbas.

Garsaus kaimo dievdirbio Vytauto Vaičekausko našlė Stanislava aprodė dirbtuves, kuriose šis drožė savo šventuosius.

„Dėivalių žmogus“ atkurdavo

„Kai vyras susirgo, jis pasižadėjo Dievo Motinai sutaisyti kryžių ir sutrešusias kapų koplyčias. Patikėkit, ir įvyko stebuklas – ligi kaulo išpuvusi jo koja sugijo, žmogus ir numirė sveika koja. O vienąkart aš pati susapnavau: moteris šviesiais drabužiais man sako: prašyk Alpio – aš taip vadinau savo amžinatilsį vyrą, kad tau supiltų dangaus kelią, ir parodė vietą prie namų. Nesupratau, kas tas dangaus kelias, o paskui staigi mintis – kad pastatytų sodyboje kryžių. Baigia supūti ir tas, ir kitas maro kapeliuose, kas beatkurs, kas jais besirūpins. Nebėra kam“, – atsidūsėjo kaimo paveldu besirūpinanti E. Rupšienė.

Į išplėštas, bet vyro suremontuotas kapinių koplyčias jiedu buvo įstatę Kumpikų meistro Vytauto Vaičekausko išdrožtas šventųjų skulptūrėles, bet neilgai trukus ir šias išplėšė. Dabar ten stovi pirktos gipsinės – šios ilgapirščiams neįdomios.

Prieš trejus metus amžinybėn iškeliavusio kaimo dievdirbio V. Vaičekausko našlė 86-erių Stanislava prisiminė, kaip vyras droždavęs visiems, kas jo paprašydavę. V. Vaičekauską – dievukų drožėją – senieji Kumpikų žmonės tebevadina „dėivalių žmogumi“. Jis ne tik atkurdavęs iš senųjų koplytėlių išvogtus dievukus – Marijos, Jėzaus ir kitų šventųjų figūras, remontuodavęs senąsias ir statęs naujas koplyčias bei kryžius, bet šventųjų skulptūrų dovanojo ir Kretingos muziejui. Šiandieną paties namuose ne kažkiek jo darbų ir belikę.

Kumpikų kaimo simbolis – pokariu pastatytas dviejų kryžmų kryžius, vadinamasis karavykas.

Kiek griovė – nenugriovė

Įdomi Kumpikų detalė – šis kaimas išsidėstęs kryžmai. O atvykstančius ir parvykstančius iš visų keturių pusių kaimo centre, ties kryžkele, pasitinka didingas, aukščiu medžius pranokstantis ir sovietmečio grėsmes atlaikęs Kumpikų simbolis – senasis kryžius karavykas.

Senąjį Kumpikų kryžių, kuris į dangų stiebiasi maždaug 10 m ir yra matomas toli nuo kelio, prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius pastatė A. Kontrimienės tėvas vietinis šaulys Feliksas Jonkus. A. Kontrimienė yra pasakojusi, kad jos tėvas buvęs didelis patriotas, kad Kumpikai – kaimas tarp tankių miškų, kur virė aršios kovos tarp tautos brolių, buvo priedanga partizanams, o kryžius saugojęs kaimą nuo negandų.

F. Jonkus suspėjo pastatyti kryžių dar prieš jį patį išvežant į Sibirą. Kaimo žmonės jam padėjo. Stribai visaip trukdė: apkūlė statytojus, bet žemaičio taip lengvai nepalauši. Vis tiek pastatė. Vėliau valdžia liepdavo kryžių nugriauti, siųsdavo traktorius. Bet kas pakels ranką prieš kryžių, – jis taip ir likęs stovėti kaimo kryžkelėje. Po Nepriklausomybės atgavimo A. Kontrimienė suorganizavo kaimo žmones remontuoti kryžių: perdažė, atkūrė sutrūnijusias detales, tačiau laikas negailestingas jau ir pastarajam. O žmonės įsitikinę, kad versti senąjį kryžių – nevalia. Tai būsią tas pats, kas prieš šventą daiktą pakelti ranką. Todėl tebelaukia, bene atsiras kaime nagingų ar entuziastingų žmonių, kurie imtųsi iniciatyvos restauruoti „senolį“.

• Rašyti komentarą (2)