|
|
|
Pėdsakus kasdienybėje paliekanti kūryba
Dažnai atrodo, kad dienos bėga akimirksniu. Nepastebimai liejasi į savaites, mėnesius ir, nors tu ką, kartais tiesiog negalime įvardinti, ką reikšmingo per tą laiką nuveikėme. Išliekamuosius pėdsakus kasdienybėje palieka kūryba. Ji neprivalo būti nei didi, nei pastebėta, svarbiausia – pats procesas, kuris teikia žmogui galimybę išsilieti, pabėgti ar atsipalaiduoti. Savo kūrybinio gyvenimo potyriais pasidalino Vydmantų gimnazijos XII klasės mokinė jaunoji menininkė Beta Rogačiovaitė ir etikos mokytoja poetė Irena Grabienė. Akstinas kurti Beta tapyti pradėjo Kretingos meno mokykloje, maždaug prieš dešimt metų. Iš pradžių tapyti merginai buvo tik pareiga, pamokos užduotis, tačiau vėliau pradėjus labiau domėtis meno pasauliu ir tapyba, tai jai tapo mėgstamiausiu užsiėmimu, su kuriuo dabar nori sieti savo ateitį. Tapyti ir kurti moksleivę skatina pačios noras prasmingai praleisti laisvalaikį, taip pat patinka kitų žmonių reakcija į darbus. Beta jaučiasi motyvuota, kai žmonės pakomentuoja ar grožisi jos darbais. Ji tiki, kad kūrybos prasmė yra sukelti žmogui emociją, nesvarbu, kokia ji būtų. Poetė I. Grabienė pritarė, kad kurti skatina artimų žmonių, šeimos, kolegų vertinimai: „Jie – mano skaitytojai ir kritikai. Jaučiu, kad mano eilėraščiai apsigyvena kitų žmonių širdyse, o tai skatina dar daugiau rašyti. Kūryba – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Ji kelia sumaištį mano galvoje tol, kol neužrašau. Ji kyla impulsyviai, iš nugirstos frazės, pamatyto vaizdo, gamtos grožio ir panašiai. Netgi tada, kai dirbu kasdienius darbus, būna, mintis atbėga netikėtai.“ Tinkamas laikas ir turinys Kiekvienas kūrėjas ar menininkas yra unikalus savo kūrybos raiškos erdve. Nuo aplinkos gali priklausyti patys kūriniai, bet gali būti ir atvirkščiai. „Kasdien kūrybai laiką paskirstau įvairiai, kartais, atrodo, per parą neužtenka 24 valandų, nes praleidžiu visą dieną dirbtuvėje, o kartais kūrybą į šalį nustumia kitos kasdienės veiklos. Esu linkusi kūrybinį laiką matuoti ne valandomis, o atlikto darbo rezultatu, nes kartais galiu darbą užbaigti per kelias valandas, o kartais tam prireikia ir kelių mėnesių“, – sakė B. Rogačiovaitė. Savo darbuose ji vaizduoja buitišką, kasdienę aplinką, dalykus, kurie yra kiekvienam artimi, paprasti, tačiau ne visiems pastebimi. ,,Man patinka vaizduoti paprastas, netikėtas akimirkas, kurios niekam neatrodo ypatingos tol, kol nebūna nutapytos“, – kalbėjo ji.
Per laiką pasikeitė jaunosios menininkės technika, nes su kiekvienu darbu ji išmoksta vis kažko naujo. Taip pat pasikeitė ir darbų temos – ji nebesiekia nuslėpti negražių kasdienybės detalių. „Manau, kad darbai neturi atspindėti vien gražų utopišką gyvenimą, jie turi vaizduoti tikrą gyvenimą“, – teigė B. Rogačiovaitė. Poete Irena yra linkusi dažniausiai kurti naktį, paryčiais, kadangi to meto tyloje gimsta mintys. Tada ji paskubomis kimba jas užrašyti. Yra buvę, kad nusprendžia užrašyti vėliau, bet tada net nebepamena, apie ką buvo tos mintys. „Kartais pagalvoju, kad mano mintis kažkas valdo, galbūt kažkas antgamtiško liepia užrašyti, ką diktuoja. Mano eilėraščiai neturi vienos temos. Jie – apie pasaulį, kuriame esame ar norėtume būti. Eilėraščiai mano gyvenimui suteikia prasmę“, – sakė I. Grabienė.
Visa ko prasmė Kūryba Betai nėra pabėgimas nuo realybės, nes realybę galima suvokti kaip meno išraišką: „Mano kasdienė aplinka kūrybiška ir meniška, tad kūryba ir yra mano realybė.“ Menininkė nesibodi tapyti ir pasaulio aktualijų, kadangi jos sukelia tam tikras emocijas milijonams žmonių. Tad ji stengiasi savo darbais atskleisti kitokį, ne banalų, bet taiklų požiūrį į jas. 2020 m. Betos darbas užėmė I vietą konkurse „Įveikime pandemiją kartu“, kuriame ji vaizdavo vonios kambarį – kriauklę, muilą, rankšluostį ir ant veidrodžio užklijuotus lipnius lapelius su priminimais, kad, visų pirmą, reikia nusiplauti rankas, o tada jau gelbėti pasaulį. Taip pat sukūrė du darbus, kuriais skatino rinkti aukas Ukrainai. Viename darbe vaizduojamas vaiko siekis čiulptuku nuraminti šautuvą, kad jis nebešaudytų jo namų, kitame – vaizdavo laisvės balandį, „apdirbusį“ rusišką degtinę, ir išvirtusį stikliuką, kuris neatlaikė laisvės šakelės. Atsakydama į klausimą, ką žmogui gali duoti menas, Beta tikino, kad menas sukelia tam tikrą emociją, net tada, kai žmogui meno kūrinys nepatinka, jis jaučia kažką, ko nebūtų jautęs, jei nebūtų susidūręs su tuo darbu. Meno kūrinys gali labai stipriai daryti įtaką žmogaus jausmams. Menas yra visur. O I. Grabienę meno ir kūrybos svarbos klausimas veda į nežinomybę: „Ko gero, tai mano esybės išraiška, mano jausmai, mano išgyvenimai. Nekurdama tikriausiai jausčiausi praradusi dalelę savęs.“
Kamilė PULOKAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
