Menų festivalio pradžiai – tapyba ir muzika

Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė pasveikino svečius septintojo festivalio „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“ atidarymo proga.

Penktadienį į Kretingos muziejuje jau septintąjį kartą rengiamo Kretingos muziejaus menų festivalio „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“ atidarymą susirinkę svečiai turėjo progos panirti į ryškių potėpių ir skambių akordų pasaulį: muziejaus salėse parodą „Gimtinės šaknų beieškant“ pristatė dailininkas Jonas Daniliauskas, o Žiemos sode muzikavo jaunieji akordeonistai.

Drobėse – gimtinės istorijos

Pilką ir lietingą penktadienio pavakarę Kretingos muziejaus parodų salėse ypatingą šviesą skleidė ryškiaspalvės fantazijos, jausmingumo, egzotikos ir poetinių vaizdų sklidinos iš Suvalkijos kilusio dailininko Jono Daniliausko drobės.

Pristatydama vienu ryškiausių Lietuvos tapytojų pelnytai vadinamo nuo 1974-ųjų parodose mūsų šalyje ir užsienyje dalyvaujančio įvairių prestižinių premijų laureato J. Daniliausko parodą Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, svarstydama, kas patraukia žvelgiančių į dailininko drobes dėmesį, paminėjo ne tik ypatingą spalvų gamą, bet ir iš kūrinių sklindantį žmogaus būties pajutimą bei dvasinę erdvę.

Grafų Tiškevičių dvaro salėse ryškiom spalvom sušvito dailininko Jono Daniliausko (dešinėje) paveikslai.

Paveikslų spalvų ir siužetų įvairovę, padedančią pamiršti niūrų rudenį, akcentavo ir festivalio globėjas Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. Nuo jaunumės su pernai 70-metį atšventusiu dailininku draugaujantis meno kolekcininkas Edmundas Kolakauskas atkreipė dėmesį į tai, kad per pastaruosius 10–15 metų jo paveiksluose atsirado daugiau ryškių spalvų: raudonos, mėlynos, žalios. O nepasikeitė tai, kad J. Daniliausko paveikslai – lyg novelės, kurias galima ir reikia skaityti.

„Šioje parodoje yra 50 įvairaus laikotarpio paveikslų, tačiau dominuoja tie, kuriuos nutapiau per paskutinius 5–6 metus. Beveik visi siužetai ir motyvai – iš Lietuvos, dauguma – iš Valkininkų apylinkių. Esu mėgėjas pasivaikščioti, pafotografuoti, pasipaišyti, bet yra paveiksluose ir tam tikros fantazijos: jeigu man reikia, ir medį persodinu, ir namą nugriaunu“, – pasakojo parodos autorius.

Siužetai ateina ir iš aplinkos: nelabai seniai jis ėjęs ir pamatęs, kaip kaimyno žmona po medžiu pasisodinusi kerpa savo vyrą – tai perkelta į, anot dailininko, „pandeminį“ paveikslą. Netoli tos vietos, kur šiuo metu gyvena J. Daniliauskas, yra arklių ferma, tad ir po tapytojo drobes jie laigo. Esama ir iš pasakojimų atėjusių temų: dailininkas girdėjęs kalbant, kad vienoje sodyboje keisti žmonės gyveno – būdavo, pasikinko į ratus ožį, ir taip važiuoja, o arklys prie vežimo galo pririštas iš paskos eina. Šis pasakojimas taip pat atspindėtas paveiksle.

Groja profesoriaus Kazio Stonkaus studentas Paulius Garšanovas.

„Manau, kad vis dėlto, metams bėgant, keičiuosi, nors daug motyvų, siužetų užsiliko nuo jaunystės, bet jau požiūris į daiktus kitas. Pastebėjau ir pats, kad mano potėpis nuskaidrėjo, tapo šviesesnis, sumažėjo tragiškų, tamsių akcentų. Tik man vis taip pat gera žiūrėti į močiutę su ožka, palubėje užkištą puokštę aguonų, paukštį, nutūpusį ant moters peties. Man vis taip pat norisi, būnant gamtoje, prisiglausti prie medžio, paleisti sugautą žuvį į vandenis“, – yra sakęs J. Daniliauskas, ir šie žodžiai atsispindi tiek jo parodoje, tiek kartu su paroda pristatytame šiemet išleistame albume ,,Jonas Daniliauskas. Tarp baltų ėriukų. Tapyba ir piešiniai“.

Aktorė Virginija Kochanskytė kasmet pakviečia kelionėn į meno pasaulį.

Skambėjo rudens akordai

Pasigrožėję J. Daniliausko paroda svečiai rinkosi Žiemos sode. Nuolatinei festivalio atidarymo renginių vedėjai aktorei Virginijai Kochanskytei priminus, iš kur kilo pavadinimas „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“, bei paminėjus, kad ir grafų Tiškevičių laikais dvare skambėjo muzika ir poezija, su septintuoju festivaliu sveikino ir viltį, kad jis ir toliau kasmet vyks, išsakė jo globėjas A. Kalnius.

Savo kūrybą skaitęs brolis pranciškonas Bernardas Belickas linkėjo, kad festivalis ir toliau teiktų galimybę pakelti akis nuo pilkos kasdienybės ir leistų pajusti meno ir muzikos galią.

Kretingos muziejaus direktorė V. Kanapkienė savo ruožtu pasidžiaugė, kad ilgai puoselėta svajonė į Kretingą, į dvaro rūmus kasmet pakviesti menininkus ir suteikti progą kretingiškiams ir miesto svečiams pajusti garsų, spalvų ir žodžių kuriamą magiją, svajonė, kuri pirmąkart išsipildė 2014-aisiais, jau tapo tradicija.

Festivalio atidarymo renginį užbaigė mūsų kraštiečio Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesoriaus akordeonisto Kazio Stonkaus vadovaujamo akordeono skyriaus studentų koncertas „Auksiniai rudens akordai“.

Livija GRAJAUSKIENĖ

• Rašyti komentarą (0)