|
|
|
Pjauti medį Kretingoje vis dar lengviau negu jį sodinti
Kretingos parkų „rekonstrukcijos“ už milžiniškus Europos Sąjungos ir rajono biudžeto pinigus, kai parkai taip „pagerinami“, kad po to žmonėms jais naudotis tampa net ir sunkiau, kaip tai atsitiko Pastauninko parke, kelia pagrįstą kretingiškių pasipiktinimą nekokybišku darbu ir veltui išleistais pinigais, lyg jų šiuo metu nebūtų, kur dėti. Bet Kretingoje parkų tvarkymas, matyt, yra šventas reikalas, tad dar nepasibaigus Pastauninko parko peripetijoms, jau pradėta ir senojo miesto parko rekonstrukcija. Nors šis prie judrios Šiauliai–Palanga automagistralės įsikūręs nedidelis parkas jau seniai nebeteko kažkada turėtos reikšmės kretingiškių gyvenime, ir juo naudojasi tik aplinkiniuose namuose gyvenantieji, nuspręsta skubiai jį rekonstruoti, nelaukiant prasidėsiančių miesto stadiono atnaujinimo darbų, kad būtų parengtas kompleksinis rekonstrukcijos projektas, suderinus bendrus mažosios architektūros ir aplinkos tvarkymo elementus. Taip darytų kiekvienas savo pinigus skaičiuojantis racionalus žmogus, bet Kretingoje yra kitaip. Karštligiškas tuo suinteresuotų politikų skubėjimas „įsisavinti“ 100 tūkst. Eur rajono biudžeto lėšų tradiciškai prasidėjo nuo ir taip retų parko medžių naikinimo, pirmiausia sunaikinant jo įžymybę – ilgus metus parko tako viduryje žmonių saugotą ir puoselėtą uosį, lyg tuo taku kasdieną vaikščiotų žmonių minios, ir jis jiems trukdytų. Nupjovus keletą medžių, išrovus jų kelmus ir išrausus pėsčiųjų takus, darbai praėjusią savaitę, kai puikus saulėtas oras kvietė lauke dirbti, sustojo, ir jame jokios darbinės veiklos nebuvo pastebėta. Akivaizdu, kad pjauti medžius esame išmokę, belieka tik išmokti juos tinkamai pasodinti. O gal ateityje užkietėjusiems medžių pjovėjams padėtų praėjusio amžiaus miškininkų išmintis: „Pagalvok, žmogau, prieš pjaudamas medį, kad tai tavo protėviai tavęs nepažinę jį tau pasodino.“
Romualdas BENIUŠIS
|
|
