Kretingai dovanos savo nutapytų paveikslų kolekciją

Dailininko Juozo Šakinio kūrybinis „arkliukas“ – vaizduoti nykstantį arba atkurtą tautos ir miesto paveldą.

Žinomas kretingiškis menininkas, 1996–2000-aisiais buvęs Kretingos rajono meras Juozas Šakinis autorinę savo tapybos darbų parodą, surengtą 75-ojo gimtadienio proga, dėl pandemijos nukėlė į rudenį – 32 ryškiaspalvės aliejinės drobės ir grafikos darbai, kuriuose užfiksuotos istorinės miesto vietos, peizažai, natiurmortai, papuošė Kretingos muziejaus parodų salę.

Pasibaigus parodai dailininkas visus paveikslus pasiryžęs ten ir palikti. Tai bus jo dovana mylimam miestui, kuriame, kaip tikino, praleidęs didžiąją savo gyvenimo dalį.

Drobėse – laiko ir statinių kaita

„Eksponuojamus paveikslus žadu dovanoti Kretingos muziejui. Norėtųsi kažką palikti ir Plungės Žemaičių dailės muziejui. Esu dėkingas, kad dar galiu kūrybiškai dirbti... Gal Dievas ir toliau dar leis su juo susitarti“, – rodydamas naujausius penkių būsimų paveikslų eskizus, kalbėjo J. Šakinis.

Juose – kai kurie dar atpažįstami, o kiti vien iš nuojautos įspėjami vaizdai: prieškario Kretingos geležinkelio stotis, koplytėlė ant vadinamojo Marijos kalnelio J. Basanavičiaus gatvėje, buvusios pirmosios bažnyčios vietoje, Erškėtyno koplyčia ir Jurgio Pabrėžos koplyčia senosiose miesto kapinėse, gimtojo Pakutuvėnų kaimo bažnyčia.

Drobėse prikeldamas prieškario Kretingą ir jos apylinkes, gimtojo Pakutuvėnų kaimo vaizdus, menininkas tikino, pasitelkiąs ne vien vaizduotę, bet ir senąją fotografiją – ieško nuotraukų muziejuje, o ir pats yra sukaupęs nemažą jų kolekciją. Todėl ir apie kiekvieną vaizduojamą objektą J. Šakinis galėtų pasakoti atskiras istorijas: tarkim, kad ir apie prieškariu Lietuvoje gyvenusio vokiečių architekto Edmundo Alfonso Fryko statytą medinę kurorto stiliaus Kretingos geležinkelio stotį, kurią sudegino priartėjęs sovietų armijos frontas.

O pats naujausias užbaigtas paveikslas „Kelias“ vaizduoja medžiais abipus apsodintą vieną Klaipėdos krašto kelių, tarkim, kad ir senąjį kelią, vingiavusį iš Kretingos į Klaipėdą.

Nuo medžio meistro – ligi dailės dėstytojo

J. Šakiniui, visais gyvenimo periodais, o ypač – sovietmečiu gaivinusiam dievdirbystės meną, tautines tradicijas ir siūliusiam naujas idėjas – į kūrybą įvesti pasakų, legendų, architektūros paveldo motyvų, ir dabar labiausiai maga drobėse užfiksuoti tai, kas gali būti prarasta ar tai, kas pasikeitė nenumaldomoje laiko tėkmėje.

Tokį kretingiškio kūrėjo požiūrį į meną inspiravo tai, kad pirmiausia jis įgijo medžio apdirbimo specialybę Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau baigė Vilniaus dailės institutą, dirbo Vilniaus techninės estetikos mokslinio tyrimo institute dizaineriu, Plungės liaudies meno gaminių įmonėje „Minija“, Kretingoje dėstė dailę Religijos studijų institute, Meno mokykloje.

J. Šakinio, kaip dizainerio, gebėjimai atsispindi ir jo paties sukurtame dirbtuvių Mėguvos gatvėje interjere – šios jo sumanumu bei žmonos Halinos išmone ir fantazija yra paverstos savotišku šeimos muziejumi su įvairiomis pačių surinktų daiktų – paveikslų, atvirukų, lėlių, drožinių – kolekcijomis.

„Nuo technikumo laikų eidavome į kapines piešti geležinius kryžius-saulutes. Vilniuj net per šalčius dėstytojai varydavo į miestą piešti senamiesčio baroką: sakydavo – eikit į laiptines, stebėkit stogus, fasadus ir eskizuokit“, – apie savąjį polinkį vaizduoti paveldą kalbėjo dailininkas.

• Rašyti komentarą (5)