Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Šeštasis padvariškių smidrų augintojų pavasaris

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2021-05-28

Renatos ir Rimanto Paulikų sodyboje Padvariuose 11-os arų plote derančių smidrų sezonas šį pavasarį dėl šaltų orų dvi savaites vėluoja. Tačiau jaunai šeimai, regis, – nė motais, į derybas su gamta juk neis, koks derlius bus, toks gerai.

Renata Paulikienė (viduryje) džiaugėsi, kad smidrų ūkyje jau talkina ir vaikai – dukra Radvilė ir sūnus Airidas.

Pasirinko ir neapsiriko

Originalumu vis dar išsiskiriančių daržovių derlių padvariškiai iš pradžių kruopščiau ir skaičiuodavo – nuo gegužės pradžios iki Joninių jų, sako, priskindavę apie 500 kilogramų. Bet vėliau toje buhalterijoje ir patys pasimetė, ir jau nebe taip svarbu tapo. Smidras esąs toks „sutvėrimas“, kad iš ryto jo stiebą nupjovęs, vakare tą patį gali pjauti iš naujo, nes ištįsta tiesiog akyse.

Kai Renatos kas nors iš pažįstamų paprašo smidrų daigų, moteris atsakymu nustebina: neturi, o ir nereikia jais rūpintis, nes kartą pasodinti šie augalai derlių duoda 12 metų, o viena šaknis per sezoną sugeba išauginti po maždaug 30–40 ūglių!

Renatos susižavėjimo smidrais istorija – verta dėmesio. Viskas prasidėjo nuo to, kai moteris užpildė paraišką ir dalyvavo televizijos laidoje „Svajonių sodai“, kurioje rengėjai smalsius žiūrovus ragino išbandyti save sodininkystėje ar daržininkystėje, patys aprūpino šaknimis, daigais ar sodinukais. Buvo galima pasirinkti auginti ir braškes, ir avietes, bet R. Paulikienei tai pasirodė neįdomu, juolab kad kur bepasisuksi kaime ir taip dažno žmogaus sodai nuo šių uogų raudonuoja. O va smidrai tai kas kita.

„Aš pasirinkau būtent juos, nors nė pati supratimo neturėjau, kas tai yra. Vieną dieną užėjusi į prekybos centrą žiūriu – vitrinoje prikrauta smidrų pundelių, kurie aiškiai užsistovėję, tokie apšiurę apvytę, nelabai estetiški. Nuliūdau šiek tiek: na ką, galvoju, čia aš dabar auginsiu, jeigu bus net nevalgomi? Kur reikės dėti?“ – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Tuomet ji ėmė plačiau domėtis, skaityti internete, per televiziją taip pat pamatė neblogų laidų apie maisto kultūrą, užsirašė lengvų receptų. Pasirodo, smidrai – ne tik dabar „ant bangos“, laikomi delikatesu, bet ir pilni žmogaus organizmui vertingų medžiagų, tinka sriuboms, garnyrams, o, kadangi skonis panašus į žirnelių, – ir dažno lietuvio pamėgtai „baltai“ mišrainei, be kurios neapsieinama beveik nė viename „baliuje“, pagardinti.

Renatos šeimai skaniausia kiaušinienė su smidrais: stiebai nuplikomi karštu vandeniu, supjaustomi maždaug poros ar trejeto centimetrų dalimis, pridėjus susmulkinto česnako apkepinami svieste ir užpilami kiaušinių plakiniu. Dar skanu smidrai, kepti grilyje, arba, apvyniojus plona parduotuvėse parduodama pjaustyta šonine, pakepti orkaitėje. Tie, kurie mėgsta užkirsti riebiau, gali kepti ir keptuvėje.

Sezonui pasibaigus, smidrai auga tol, kol tampa į medžius panašiais aukštaūgiais.

Brangūs, nes daug rankų darbo Į svečius pas gimines ar draugus važiuodami Renata su Rimantu dovanoms nepamiršta paimti puokštės savo užaugintų smidrų. „Norime juos populiarinti, kad kuo daugiau žmonių paragautų, šią skanią, jokiom cheminėm medžiagom netręštą ekologišką daržovę pripažintų ir mėgautųsi“, – šypsojosi pašnekovė.

Kas tiesa, tas tiesa – parduotuvėse smidrai nėra pigūs. Renatos nuomone, tai todėl, kad auginant įdedama labai daug rankų darbo. Nors šios daržovės intensyvaus laistymo nereikalauja, tačiau greit apželia, be paliovos tenka ravėti. O ir derliaus kitu būdu nenuimsi – pjausi ar laužysi tik rankomis. Renata ir Rimantas smidrus parduoda iš namų, už kilogramą iš pirkėjų prašo 7-ių eurų. Pasitaiko perkančių ir po kelis kilogramus, juolab kad smidrus, kaip ir kitas daržoves, galima užšaldyti šaldiklyje, tik prieš tai, kad išsaugotų skonį ir tekstūrą, būtina blanširuoti.

„Anksčiau sunkiau buvo prisikalbinti, o dabar – kas kita, kaip su vyru sakom, jau ir pagalbininkė per tuos kelerius metus paaugo. Ją aš vadinu vyriausiąja smidrų rūšiuotoja ir svėrėja“, – nusišypsojo Renata, žvelgdama į paauglę dukrą Radvilę.

„Man darže patinka. Paskui, nuo Joninių, jau pradedu laukti, kol, pasibaigus sezonui, mūsų šparagai pasieks beveik mano ūgį – metrą šešiasdešimt, ir prie namų sužaliuos kaip koks tikras miškas“, – juokėsi Radvilė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas