Marijono Daujoto progimnazijoje dailės mokanti pedagogė turi netikėtą pomėgį – kuria istorines sukneles.

Kretingos rajone jau dvylika metų gyvenanti Marijono Daujoto progimnazijos dailės mokytoja Onutė Viskontienė savo namuose kuria tokį grožį, kuris akimirksniu nukelia į XVIII–XIX a. dvarus. Kostiumų modeliavimas, siuvimas ir istorinių siluetų interpretacijos – jos pomėgis, į kurį pasinėrė prieš trejus metus. Šiandien mokytojos rankomis sukurti kostiumai ne tik puošiami autentiškomis detalėmis, bet ir virsta pagrindiniais akcentais istoriniuose pokyliuose.

Suknelės – kūrybinė interpretacija

Idėja kurti tokias sukneles, kostiumus atsirado ne iš pareigos, o žavėjimosi estetika. „Visada žavėjo manierizmas, pompastika, visa ta senųjų epochų estetika. Taip kuriu ir savo aplinką – man tos formos, linijos ir dekoras labai artimi“, – tikino O. Viskontienė.

Tačiau nuo žavėjimosi iki pirmosios suknelės – vienas atsitiktinumas. Prieš trejus metus mokytoja su drauge nuvyko į Bukantės dvarą, edukaciją „Penktos valandos arbatėlė“, kur pristatomi XIX a. moters gyvenimo ritualai. Ten reikėjo pasipuošti tam tikromis detalėmis – pirštinaitėmis, vėduokle ar skrybėle, būdingomis damų garderobui, todėl Onutė pasipuošė ilgesniu namuose turėtu sijonu, nėriniuota palaidine. „Tada ir supratau, kad norėčiau labiau pažinti, patirti praėjusių laikmečių dvasią“, – pirmąjį norą pabandyti sukurti istorinę suknelę prisiminė dailės mokytoja.

Per trejus metus Žemaitijoje gyvenanti panevėžietė sukūrė penkias skirtingų istorinių epochų įkvėptas sukneles. Kiekviena jų – ne kopija, o kūrybinė interpretacija, pagarbiai laikantis laikmečiui būdingų technologijų.

Pavyzdžiui, XVIII a. „prancūziškos suknelės“ siluetas reikalauja klosčių, kurių vienos nugaros klostės plotis gali siekti kelis metrus sulankstytos medžiagos. „Čia vien jos klostei paruošti ir susiūti prireikė begalės valandų, o audinio – apie dešimt metrų“, – pasakojo kūrėja, rodydama, kiek po klostėmis slepiasi medžiagos.

Kita – Napoleono laikų, apie 1800–1810 m. – pasižymi lengvu kritimu, paprastumu, itin subtiliu siluetu be pompastiškų korseto formų. Yra ir XIX a. pab. Viktorijos laikotarpio interpretacija, kuriai būdingi „užpakaliukai“, konstrukcijos rankovėse ir krinolinai. „Jei labai tiksliai rekonstruočiau, reikėtų griežtai laikytis siūlių, pjūvių, autentiškų medžiagų. Bet man labiau patinka kurti – laikausi silueto, technologijos, tačiau įnešu ir savo minties“, – dalinosi Onutė.

Priešingai negu dauguma kostiumų rekonstruktorių, ji nėra profesionali siuvėja, todėl natūralu, kad didelė atrama – Panevėžyje gyvenanti jos mama Liudmila Kiselienė, kuri dukrai padeda siūti istorinius kostiumus. „Ji man – didžiausias ramstis. Padeda tada, kai reikia patarimo, kai kažką sunku išspręsti, nes visą gyvenimą dirbo inžiniere technologe, ir, nors ne siuvėja, jai nesvetimas tikslumas, brėžiniai. Darome kartu – viena kuria, kita konstruoja, viena kitą pataisome, papildome. Žinau, ją šis mano pomėgis žavi, dėl to ji net iš Panevėžio atvažiuoja“, – dėkingumą mamai išsakė O. Viskontienė.

Pokyliuose atgyja istorija

Paklausta, kur tokius istorinius kostiumus panaudoja, Onutė atskleidė, kad vyksta į visus Lietuvoje organizuojamus istorinius pokylius. Jai kompaniją palaiko vyras, kartais ir kolegės iš darbo. Vieni tokių renginių – Panemunės pilies pokyliai, kuriuose susirenka besidomintieji istorine mada. Kiti – Biržuvėnų dvare organizuojami vakarai, kuriuos rengia gidė rekonstruktorė mūsų kraštietė salantiškė Ingrida Šilgalytė.

„Ten viskas atgyja – muzika, šokiai, žaidimai, vakarienės. Vieną kartą esu buvusi tokioje istorinėje puotoje, kur kiekvienas dalyvis, prieš įeidamas į dvarą, turėjo burtų keliu sužinoti vaidmenį, kurį atliks to vakaro eigoje. Man pasisekė – buvau tarp pirmo rango dvariškių, kurie galėjo patekti į pagrindinę menę, būti pirmose gretose, o buvo ir tokių, kurie liko už durų, kaip būdavo anksčiau. Tikrai įdomu įsijausti, kaip gyvendavo dvariškiai, kaip žmonės buvo skirstomi pagal statusą, kokios elgesio taisyklės taikomos – kuriuo momentu nusilenkti, paduoti ranką, kaip valgyti, kieno žodis buvo svarbus, o kas taip ir liko už „durų“ – taip labiau supranti pačią istoriją, kas lėmė vienokias ar kitokias istorines situacijas“, – patirtimi dalijosi dailės mokytoja.

Istorinėms suknelėms kurti pedagogė naudoja tvarias medžiagas, tačiau visas detales – nuo papuošimų iki siuvimo stiliaus – taiko konkrečiam laikmečiui.

Dvaruose organizuojamuose istoriniuose pokyliuose atgimsta ir tais laikais dvariškių pamėgti šokiai. Pasidomėjus, ar moteris šokių žingsnelius mokosi iš anksto, atsakė, kad tam specialaus pasirengimo nereikia: „Kaip ir anksčiau, taip ir šiuose pokyliuose būna žmogus, kuris parodo šokių žingsnelius, o tu juos kartoji. Anais laikais dvariškiai irgi nemokėdavo visų šokių, kadangi jų buvo daugybė.“ Dabar įsisukti į šokių sūkurį ir nesupainioti žingsnių padeda istorinio kostiumo meistrė ir istorinių šokių mokytoja Eglė Kukytė.

Tokių istorinių pokylių šalyje vyksta nedaug, bet besidominčiųjų atsiranda. Pasaulyje, ypač Europoje, jie labai populiarūs. „Kai kuriuose renginiuose kostiumai, suknelės yra kruopščiai tikrinami, negalima naudoti sintetinių audinių, pigių papuošimų. Organizatoriai pateikia reikalavimus ir privalai juos atitikti, nes jų tikslas, kaip ir mano – perteikti kuo autentiškesnį istorinį vaizdą ir jausmą“, – paaiškino O. Viskontienė.

Istorinių puotų dalyviai jos kostiumus klaidingai palaiko muziejiniais eksponatais. „Sako – siūti muziejams, tačiau nustemba, kai pasakau, kad tai – mano kūryba, – kalbėjo moteris, atskleidusi, kad yra sulaukusi prašymų pasiūti kostiumus muziejams, istorinių šokių kolektyvams ar kitiems renginių dalyviams. – Dirbu mokykloje, laisvo laiko labai mažai. Dažnai siūti kostiumą pabaigiu paskutinę minutę, yra buvę ir taip, kad dar važiuojant automobilyje, pasišviesdama žibintuvėliu, užbaigiu siūti ar dekoruoti.“

Naudoja tvarias medžiagas

Nors dvariškių kostiumai neretai siejami su prabanga, aukso siūlais ir brangiais šilkais, O. Viskontienės darbai paremti visai kitu principu: perkamos naudotos medžiagos, perkuriamos senos suknelės, ieškoma detalių sendaikčių parduotuvėse, naudojami užuolaidų, patalynės likučiai, detalių ieškoma naudotų rūbų parduotuvėse, kitur.

„Man svarbu, kad viskas būtų tvaru. Pavyzdžiui, anuomet suknelei siūti būtų naudotas šilkas, taip norint parodyti savo statusą ir turtingumą, tačiau man pasiūti suknelę iš šilko – per brangu. Turėjau senas užuolaidas, kurios puikiai tiko. Kitam kostiumui panaudojau vestuvinę suknelę, kurią gavau dovanų, pirkdama vienoje naudotų rūbų internetinėje svetainėje. Naudotų rūbų parduotuvėse gali rasti nėrinių, vėrinių, kitų elementų, kurių niekur kitur negausi“, – atskleidė dailės mokytoja.

Nors O. Viskontienė nėra istorikė, šia sritimi domėjosi dar mokykloje. Ir dabar ji mėgsta skaityti apie dvarų kultūrą, tradicijas, Europos mados raidą, analizuoja istorinėse knygose spausdintų dvariškių portretų nuotraukas, kokias detales naudojo anuomet. Ji seka kostiumų rekonstrukcijos grupes, studijuoja katalogus, analizuoja portretus. „Lietuvos dvariškės taip pat dėvėjo išskirtines sukneles, sekė madą, niekuo neatsiliko nuo kitų Europos šalių damų“, – tikino O. Viskontienė.

Paklausta, ar turi kolekcijoje rekonstruotų lietuvių didikių istorinių kostiumų, prasitarė kol kas tokios suknelės dar nesanti sukūrusi, bet turi tokia svajonę. „Norėčiau atkartoti Barboros Radvilaitės ikoninį įvaizdį“, – atskleidė dailės mokytoja.

• Rašyti komentarą (0)