Etnologė, Vytauto Didžiojo universiteto mokslo darbuotoja Eglė Aleknaitė-Škarubskė

Lietuvos kultūra, kaip ir bet kuri kita gyva tradicija, nėra sustingusi – ji nuolat kinta: atsiranda naujų elementų, įgyjančių skirtingas prasmes. Kaip kitų kultūrų papročiai, naujovės randa vietą mūsų kasdienybėje, kokias prasmes žmonės suteikia šventėms šiandien ir kodėl vieni papročiai prigyja greičiau negu kiti, paaiškino etnologė, Vytauto Didžiojo universiteto mokslo darbuotoja Eglė Aleknaitė-Škarubskė.

Nuolat kintantis reiškinys

Pasak etnologės, kultūros kaita yra natūralus ir neišvengiamas procesas. Į visuomenę nuolat atkeliauja naujų tradicijų, idėjų ar simbolių, o kartu keičiasi ir pačių žmonių poreikiai, požiūriai. „Kultūros visur – tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje – yra nuolat kintantis dalykas. Jos sąveikauja tarpusavyje, o ir pati kultūra gali keistis atsirandant naujiems akcentams ar pakitus visuomenės poreikiams“, – tvirtino E. Aleknaitė-Škarubskė.

Šalies kultūra gali kisti dėl dviejų dalykų: įsiveržia kitų šalių kultūros, arba pokyčiai atsirado jos pačios viduje, pavyzdžiui, pakitus vertybėms, visuomenės požiūriui. Specialistė pateikė vieną pavyzdžių – Kalėdas. Anot jos, Lietuvoje visuomenė tapo mažiau religingesnė, todėl ir pakito šventės pobūdis: „Kalėdos, kurios kadaise visų pirma buvo religinė šventė, šiandien daugeliui lietuvių jau įgavo pramoginį pobūdį. Tai lėmė mažėjantis visuomenės religingumas, daugiau galimybių, informacijos srautai ir natūralus globalizacijos poveikis.“

Pramoginiai elementai per didžiąsias metų šventes išryškėjo tarpukariu. Kaip vieną pramoginių elementų etnologė įvardino kalėdinę eglę, kuris išpopuliarėjo tuo laikotarpiu ir taip pat anuomet sulaukė pasipriešinimo: „Ji išpopuliarėjo tarpukariu, pirmiausia miesto kultūroje, o vėliau paplito ir kaimuose. Prieš tarpukarį eglutė buvo menkai žinoma ir net sulaukdavo pasipiktinimo kaip įnešta naujovė. Tik vėliau pradėta ieškoti jos sąsajų su senaisiais archainiais simboliais, siekiant ją pateisinti.“

Manoma, kad eglė atkeliavo iš vokiečių kultūros, tačiau, kaip akcentavo pašnekovė, svarbiau ne tiek kilmė, kiek tai, kaip tradicija įsitvirtino Lietuvos kultūroje: „Įdomiau yra tai, kad šis elementas yra labiau išpopuliarėjęs miestų kultūroje. Pastaroji apskritai būna tarptautiškesnė, labiau priima įvairius naujus elementus, ir šiuo atveju matome, kad tarpukariu tai buvo tarptautinių idėjų srautas atkeliavęs į Lietuvą ir pasiūlęs naują elementą.“

Elfų išdaigos siejamos su filmų kultūra

VDU mokslo darbuotoja paaiškino, kad nereikėtų Kalėdoms priskirti vienos konkrečios tradicijos, kadangi visais laikais lietuviai šventes minėjo skirtingai, kiekviena šeima kūrė savo tradicijas pagal joje puoselėjamas vertybes, taip pat šių švenčių šventimas labai skyrėsi ir regioniniu požiūriu: „Visos šios variacijos buvo tikros. Taip ir dabar: kaip žmonės švenčia, tokios tradicijos ir yra tikros. Esmė – kokio prasmingumo šeima ieško šventėje, tokį būdą minėti jas ir pasirenka.“

Pastaraisiais metais Lietuvoje kaip viesulas išpopuliarėjo elfai – išdykę personažai, kurie „pridirba“ namuose, o vaikai turi atsekti jų nuotykius ir sutvarkyti paliktą netvarką. Šis fenomenas, pasak etnologės, nėra netikėtas.

Istoriškai Kalėdų Senelio pagalbininkų – elfų – tradicija žinoma dar nuo XIX a. vidurio, tačiau į Lietuvą jie atėjo daug vėliau – kartu su filmais, masine kultūra ir socialinių tinklų įtaka. „Šiuolaikinėje visuomenėje viskas vyksta greitai. Nauji kultūros elementai įsitvirtina daug sparčiau negu anksčiau“, – tvirtino E. Aleknaitė-Škarubskė.

Elfai šių dienų kultūroje vaizduojami išdykę, tačiau VDU mokslo darbuotoja atkreipė dėmesį, kad nuo seno jie buvo toks pats edukacinis elementas, kaip ir nykštukai, – jie buvo Kalėdų Senelio padėjėjai, kurie lankė gerus vaikus.

„Kodėl elfai vaizduojami kaip išdykėliai? Tai gali rodyti ir kintantį mūsų visuomenėje supratimą, kas yra vaikas, kas yra šeima, koks vaiko santykis su suaugusiaisiais, kokie yra galimi ir teisingi auklėjimo metodai“, – teigė etnologė.

Kalėdų Senelis, Senis Šaltis ir kiti gerai žinomi šios šventės personažai atlikdavo ir atlieka auklėjamąją funkciją, E. Aleknaitės- Škarubskės teigimu, jie dovanas nešdavo geriems vaikams: „Kalėdinių personažų elgesys sietinas su morale, kurią norime įskiepyti vaikams.“

Elfu įsibrovimas į šių dienų lietuvių kultūrą turi ir kitą prasmę. „Taip demonstruojamas ir visuomenės supratimas, kokie turi būti geri tėvai. Tai panašu ir į vaikų gimtadienius, kurie šiandien neretai suaugusiųjų supratimu turi būti grandioziniai, rodantys tėvų įdėtas pastangas, taip pat svarbu apie tai pranešti ir kitiems. Tai – dar vienas šiuolaikinės visuomenės bruožas“, – kalbėjo VDU mokslo darbuotoja.

Eglė, kaip kalėdinis elementas mūsų, kultūroje atsirado tarpukariu. „Anuomet eglė taip pat sulaukė pasipriešinimo kaip viena naujovių. Tik vėliau pradėta ieškoti jos sąsajų su senaisiais archainiais simboliais, siekiant ją pateisinti“, – tikino etnologė.

Užgavėnės nėra pamirštos

Kokios tradicijos ir naujovės prigyja šalies kultūroje, E. Aleknaitės-Škarubskės tikinimu, reikia stebėti, kokie vaizdiniai demonstruojami filmuose, socialiniuose tinkluose, taip pat didelę įtaką visais laikais darė prekybininkai: „Komercija daro didelę įtaką kultūros pokyčiams. Tai nėra nieko naujo. Pavyzdžiui, tarpukariu įsitvirtinęs elementas – kalėdinės eglutės. Su jomis susijusias puošmenas populiarino prekybininkai, kitus švenčių elementus – kavinių, restoranų verslai.“

Dar vienas pavyzdžių, kai Užgavėnių blynus tarpukariu taip pat aktyviai įvesti bandė viešojo maitinimo įstaigos.

Dalies visuomenės požiūriu, pastaroji šventė yra truputį primiršta, o jos vietą galimai bando užimti kitos šalies kultūra – Helovynas. Etnologės tikinimu, šie teiginiai nėra teisingi: „Negalima teigti, kad Užgavėnės yra nepatrauklios ar pamirštos. Tai priklauso nuo konkrečių visuomenės grupių.“

Užgavėnių šventimas nuolat keitėsi: nuo kaimo tradicijų iki bandymo atgaivinti tarpukariu, vėliau – sovietinės interpretacijos, o galiausiai – šiuolaikinio etnokultūrininkų puoselėjamo varianto, labiausiai paremto Žemaitijos papročiais.

„Gyvenimas modernėja, šalis jaučia tarptautinę įtaką, kultūros keičiasi, todėl natūralu, kad tam tikros visuomenės grupės ėmė išsiskirti, ieškoti tautinio tapatumo. Todėl Užgavėnės iš vienos pusės buvo pripažintos Lietuvišku karnavalu, iš kitos – domino visokių restoranų valdytojus, kurie ir bandė išpopuliarinti tam tikras šios šventės tradicijas. Tarpukariu Užgavėnių gaivinimas nepasiekė tokio masto kaip XX a. pabaigoje“, – sakė VDU mokslo darbuotoja, papildžiusi, kad sovietų režimas taip pat bandė išnaudoti Užgavėnes, jas interpretuodamas kaip visiškai pagonišką, susietą su modernia žiemos išvarymo švente.

Užgavėnių, kaip ir Kalėdų, minėjimas įvairiuose šalies regionuose taip pat skyrėsi. „Etnokultūrininkai šią šventę gaivino, kaip lietuvių etninės kultūros, lietuvių tautinės tapatybės elementą, ko iki gaivinimo praktikų niekuomet nebuvo“, – paaiškino etnologė.

Svetimų kultūrų įtakos bijoti nereikia

Pasak E. Aleknaitės-Škarubskės, kultūrų sąveika nėra grėsmė. Svarbiausia – ne bijoti, o suvokti, kad šventėms žmonės suteikia tokias prasmes, kokios jiems šiandien reikalingos. „Tai, kas prasminga mūsų bendruomenėms šiandien, natūraliai įsilieja į tradicijas. Jei kažkas nebeprasminga – tiesiog išnyksta. Taip kultūra visada keitėsi ir keisis“, – sakė ji.

Baimės naujovėms dažniausiai kyla iš nesaugumo – bijoma prarasti tapatybę, patirtį, įprastus orientyrus. Tačiau realybėje kultūriniai pokyčiai dažniausiai turtina šventes, suteikia joms naujų spalvų ir leidžia išlikti aktualioms.

„Yra daug priežasčių, kodėl bijome globalizacijos, pavyzdžiui, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą, visuomenėje vyko sujudimas – jeigu Lietuva taps nare, mes prarasime savo tapatybę. Tam įtakos turi ir ekonominės priežastys, kai žmonės jaučiasi silpni naujose sąlygose. Yra ir daugiau priežasčių“, – tvirtino VDU mokslo darbuotoja E. Aleknaitė-Škarubskė.

• Rašyti komentarą (0)