Pirmosios Lietuvoje onkobendruomenės įkūrėjai ir jos vadovei Aldonai Kerpytei broliai pranciškonai dėkodami įteikė Šv. Pranciškaus ikoną.

Šį lapkritį Klaipėdoje, greta ligoninių komplekso, įsikūręs Šv. Pranciškaus onkologijos centras atšventė savo veiklos 20-metį. Ta proga į šv. Mišias Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje iš visos Vakarų Lietuvos susirinko gausi bendruomenė, vienijanti onkologinius ligonius ir jų artimuosius, bei dvasiniame kelyje juos lydinčius brolius pranciškonus, taip pat – gydytojus, slaugytojus ir kitus šio centro geradarius.

Dievas vedė brolius ir geradarius

Išvien su bendruomene Aukščiausiajam už vedimą vilties ir tikėjimo keliu dėkojo Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos provincijolas Evaldas Darulis ir Klaipėdoje tarnaujantys broliai pranciškonai Astijus Kungys ir Alvydas Virbalis.

Bendruomenės dvasinis globėjas A. Kungys, cituodamas evangelisto Šv. Pauliaus žodžius, susirinkusiuosius pavadino šviesos vaikais, iš jų išskirdamas Aldoną Kerpytę, bendruomenės įkūrėją ir jos vadovę. „Onkologinė liga žmogaus gyvenime yra didelė nelaimė. Bet kai ji palietė Kretingos šviesulį Aldoną, tuomet dirbusią viešosios bibliotekos direktore, „apmiręs grūdas ėmė lįsti iš žemės“ – dar ligoninėje ji subūrė pirmąsias moteris, – prisiminė brolis Astijus. – Iš pradžių jos glaudėsi pas seseris pranciškones „Špitolėje“. Tarnauti klebonu į Kretingą tuomet atvykęs brolis Evaldas jau rado išaugusią „Vilties piligrimų“ bendruomenę, kuri nebetilpo „Špitolėje“. Todėl išvien su gvardijonu Benediktu Jurčiu priglaudė ją po pranciškonų vienuolyno stogu.“

Brolis Astijus emocingai prisiminė, kaip B. Jurčys išvien su broliais ėmė austi mintį – pastatyti onkologijos centrą greta ligoninių komplekso Klaipėdoje, kad besigydantys žmonės jame galėtų rasti ramybę, atgauti dvasines jėgas. „Vieniems, be Dievo vedimo, nebūtų pavykę sutelkti geradarius, nes statyba prasidėjo tarsi iš niekur ir tuščiomis kišenėmis. Tuometinis Klaipėdos miesto meras Rimantas Tarasevičius padėjo parūpinti sklypą prie ligoninės, statinius planavo architektai Saulius Plungė ir Rimmaudo Nunzio iš Italijos. Šiuo Dievo planu brolis Benediktas įtikino užsienyje gyvenančias savo tetas Jūratę, Eleonorą ir Janiną, kurios skyrė pinigų statybų pradžiai, o vėliau Dievas veikė per verslininko Martino Gusiatino šeimą, paaukojusią solidžią sumą pinigų.“

Vilties piligrimų bendruomenė ir jos geradariai Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centro 20-mečio šventėje.

Susitelkė visa Klaipėda

Šiandieną, brolio Astijaus žodžiais, onkologijos centro veikloje jau dalyvauja visas Klaipėdos miestas: Savivaldybė ir jos meras Arvydas Vaitkus, tądien linkėjęs bendruomenei tęsti pradėtus prasmingus darbus, Klaipėdos universitetas ir jo rektorius Artūras Razbadauskas, medikai, menininkai ir kiti geros valios žmonės. „Tai – Dievo ženklas visam miestui, per jus Dievas daro stebuklus“, – akcentavo brolis Astijus.

Provincijolas E. Darulis, globojęs vilties piligrimus jų susibūrimo pradžioje, atsiminė, kad statybų pradžioje gyventi tekę palapinėje: „Tuomet galvodavau, kada žmonės pradės drąsiai ateiti, nes net kalbėti apie onkologinę ligą tuomet dar ne kiekvienas išdrįsdavo, – lapė iš aplinkinio miško drąsiau prie mano palapinės prieidavo. Bet Dievo planas buvo drąsus: talkinat britui Deividui Holidėjui, išvykome į Didžiąją Britaniją mokytis, kaip dirbti su onkologiniais ligoniais, – gautą sertifikatą šiandieną laikau garbingoje vietoje šalia kunigystės studijų diplomo. Nieko vienas nepadarysi: tai, ką matome šiandieną, yra Dievo planas, veikęs per žmones, jų bendrystės rezultatas“, – akcentavo provincijolas.

Bendruomenės įkvėpėja ir ilgametė jo vadovė A. Kerpytė dėkojo už brolystę ir tarpusavio paramą: „Stebuklas, kad Dievas man, tokiam silpnam žmogui, davė brolius ir seseris, su kuriais galime apsikabinti, dalintis savo šviesa su kiekvienu, kuris įeina ir dar įeis į šiuos namus.“

Būti vienas kito horizonte

Apie „Vilties piligrimų“ bendruomenės svarbą jų gyvenime pasidalijo savanorės Irena Embrektienė ir Regina Daubarienė, dalyvaujančios bendruomenės veikloje nuo jos įsikūrimo. „Kartu su bendruomenės broliais ir sesėmis praėjau visą kelią nuo tos, atrodytų, neįgyvendamos centro idėjos užgimimo iki jos realizavimo. Tai buvo džiaugsmo kupini metai: viską darėme degančiomis širdimis, neskaičiavome laiko – juk statėme Vilties namus. Bažnyčiose, per miesto šventes ir atlaidus pardavinėjome simbolines plytas, kvietėme bėgti, o ir patys dalyvavome Vilties bėgime. Tuo metu tokių centrų nei Lietuvoje, nei Baltijos šalyse nebuvo, nebuvo ir patirties, todėl savanorystės mokėmės Didžiojoje Britanijoje, – man tai buvo neįkainojama patirtis“, – atviravo onkologinę ligą įveikusi ir kitus sveikimo kelyje šiandieną drąsinanti I. Embrektienė.

Jį tęsė mintį: „Dėkoju Dievui, kad galėjau patirti, išgyventi nuostabiausias bendrystės akimirkas ir įdėti savo akmenėlį, parsivežtą iš La Vernos kalno Italijoje, į statomus į Šv. Pranciškaus onkologijos centro pamatus. Kartu ir dalelę savo širdies. Centre ligi šiol renkasi onkologinių ligonių  bendruomenė „Vilties piligrimai“. Esu be galo laiminga, būdama joje ir galėdama palaikyti kažkieno iš liūdesio svyrančią ranką.“

Klaipėdoje greta universiteto ligoninių komplekso iškilęs Vilties miestas.

Savanorė R. Daubarienė kalbėjo: „Visas išgyventas baimes, abejones ir kančias jau 20 metų kartu mokomės keisti į brandą, prasmės suvokimą ir tikėjimo atradimą. Daugelis ligonių liudija, kad kūno būsenai pasveikti padeda dvasios stiprybė. Būti bendruomenėje kartu, kur buvimas vienas kito horizonte – gražiausia, kas gali nutikti susirgus ir pasveikus. Juk nieko daugiau neturime, tik savo gyvenimą.“

Bendruomenės moteris į šokių grupę „Šviesos bangos“ subūrusi savanorė Gitana Eglynienė dėkojo už ilgametę bendrystę: „Esame viena šio centro bendrystės istorijų. Šis centras padovanojo mums vietą, kur širdys prabyla švelniausia supratimo, ramybės ir atjautos kalba. Vietą, kurioje galime būti silpnos ir stiprios tuo pat metu. Vietą, kurioje žvilgsnis be žodžių pasako „Aš su tavimi“.

Sveikti atvyksta iš viso šalies

Ne tik nuo centro įsikūrimo pradžios, bet ir dar anksčiau onkobendruomenei vadovaujanti A. Kerpytė akcentavo, kad Šv. Pranciškaus onkologijos centras pirmasis Baltijos šalyse pradėjo teikti novatoriškas paslaugas – neatlygintiną psichosocialinę ir dvasinę pagalbą iš visos šalies atvykstantiems onkologiniams ligoniams ir jų šeimos nariams.

„Šiandieną į centrą renkasi žmonės ne tik iš Klaipėdos, Kretingos, Palangos, bet atvyksta ir iš toliau – Mažeikių, Plungės, Skuodo, Kauno. Mes teikiame ir apgyvendinimo paslaugą – iš toliau gydytis atvykę žmonės sumoka už komunalines paslaugas, po chemoterapijos jie čia gali pailsėti, atgauti jėgas gamtos apsuptyje, nes greta centro – Girulių miškas, o už jo – jūra, mūsų centrą supa rožių ir levandų sodas. Savanorės telkia savipagalbos grupes, o ir broliai pranciškonai, pageidaujant, priima individualiam pokalbiui. Sveikstantys ar pasveikę žmonės čia gali užsiimti įvairiomis veiklomis – savanorės tautodailininkės moko rankdarbių, veikia muzikos, dailės terapijų užsiėmimai ir pan.“, – platų centro veiklų spektrą nušvietė A. Kerpytė.

Šv. Pranciškaus onkologijos centras yra ne pelno siekianti organizacija, kurios steigėja – Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincija. Centras išsilaiko vien iš aukų. „Geradariai, rinkdami aukas mūsų centrui, telkia žmones į tradicinius renginius – Vilties, Šv. Magdalenos nakties bėgimus, motociklininkų 1000 Vilties km per Lietuvą, kiti mums skiria 1,2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio. Šių aukų vos užtenkame sumokėti mokesčius ir algas 5 centro darbuotojams, bet su Dievo pagalba viltingai į judame į priekį“, – įžengus į trečiąjį onkocentro veiklos dešimtmetį džiaugėsi A. Kerpytė.

• Rašyti komentarą (1)