Jau ne kartą „Pajūrio naujienų“ skaitytojai teiravosi, kodėl Kretingoje už degalus tenka mokėti brangiau negu aplinkiniuose miestuose. „Kodėl Kretingoje veikiančiuose degalinėse kuro kainos yra 0,10–0,15 Eur aukštesnės negu, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Palangoje, Gargžduose? Ar mūsų mieste gyvena vieni milijonieriai?“ – klausė vienas į redakciją paskambinęs kretingiškis.

Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos komunikacijos skyriaus specialistė Simona Stankė paaiškino, kad tarnyba nėra atsakinga už degalų kainų reguliavimą: „Degalų kainos apskritai nėra reguliuojamos – viskas priklauso nuo rinkos.“

Panašiai atsakė ir Lietuvos energetikos agentūros (LEA) patarėja, komunikacijos vadovė Vida Danilevičiūtė Černiauskienė, akcentavusi, kad agentūra nestebi kuro kainų atskiruose miestuose, o analizuoja tik bendras šalies naftos produktų kainų tendencijas.

„Degalų kainos Lietuvoje nėra tiesiogiai reguliuojamos valstybės. Skirtingose vietovėse jos gali skirtis net ir to paties degalinių tinklo degalinėse. Tai lemia individualūs kiekvieno tinklo kainodaros ypatumai“, – sakė LEA atstovė.

Pasak jos, tam, kad vienur degalai kainuotų daugiau, o kitur mažiau, įtakos turi keli svarbūs veiksniai. Vienas jų – konkurencija tarp degalinių: „Mažesniuose miestuose, kur degalinių yra vos kelios, konkurencija paprastai silpnesnė, todėl kainas mažinti nėra didelio poreikio. Tuo metu didmiesčiuose ar kurortuose, kur pasirinkimas didesnis, kainos dažnai būna žemesnės.“

Kainų skirtumus lemia ir logistikos, tiekimo sąnaudos. LEA teigimu, mažesnėse vietovėse, kur sunaudojama mažiau degalų, pristatymo ir saugojimo išlaidos vienam parduotam litrui gali būti šiek tiek didesnės. Degalinės moka už kiekvieną pristatymą, todėl ten, kur apyvarta mažesnė, savikaina natūraliai kyla.

Dar vienas svarbus aspektas – vietinė paklausa ir pirkėjų įpročiai. Mažesniuose miestuose vairuotojai dažnai lojalūs konkrečiam tinklui ar degalinei ir ten pilasi degalus nuolat, net jei kaina didesnė. „Esant didesniam vartotojų lojalumui, degalinės gali išlaikyti aukštesnes kainas, nes pirkėjai vis tiek grįžta ten pat“, – paaiškino V. Danilevičiūtė Černiauskienė.

Ne mažiau reikšminga ir degalinių tinklų kainodaros politika. Kainos nustatomos ne tik pagal tiekimo savikainą, bet ir pagal kiekvienos vietovės rinkos strategiją. Kartais to paties tinklo degalinėje mažesniame mieste kaina sąmoningai išlaikoma aukštesnė, kad būtų kompensuojamos nuolaidos kitose vietovėse, kur konkurencija intensyvesnė.

Anot LEA atstovės, konkurencijos taryba prižiūri, kad degalų tiekėjai nesusitartų tarpusavyje dėl kainų – tokie karteliniai susitarimai yra neteisėti. O mokesčiai, tokie, kaip akcizas ir pridėtinės vertės mokestis, yra vienodi visoje Lietuvoje ir sudaro maždaug pusę galutinės kainos degalinėje: „Kainų skirtumus tarp miestų lemia komercinė kainos dalis, kurią kiekviena degalinė nustato savarankiškai – pagal vietos konkurenciją, sąnaudas ir pirkėjų elgseną.“

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (131)