„Ternopolio savivaldybės atstovai pasakojo, kad, prasidėjus karui, jiems reikėjo mėnesių iššūkiams įveikti, perspėjo, kad mes daug laiko tam neturime“, – teigė Saulius Šopaga (kairėje) ir Vilius Adomaitis.

Ternopolyje – tvarka ir taisyklių laikymasis, kasdien 9 valandą Gedulo minutei sustingstančios gatvės, karu alsuojantys piešiniai ant mokyklose įrengtų slėptuvių sienų, Didvyrių alėja su beveik 800 žuvusiųjų veidų, kapinės, kur prie valstybinėmis vėliavomis papuoštų paminklų rymo jaunos našlės arba palaidotų karių motinos. O gyvųjų akyse nuovargis ir begalinis troškimas taikos – tiek daug prarasta artimųjų!

Gyvenimas nesustojo

„Bet kas tą taiką atneš, nežino niekas, sako, nuo jų nepriklauso. Pasiduoti neketina, svarsto – gal padės kas „iš viršaus?“ – savo įspūdžius perteikė iš karą patiriančios šalies grįžę rajono Tarybos nariai Saulius Šopaga ir Vilius Adomaitis.

Į už 150 kilometrų nuo Lvivo esantį Ternopolį pamatyti, kaip karo sąlygomis galėtų užtikrinti veiklą švietimo, socialinės apsaugos, komunalinio ūkio ir kitose srityse, kretingiškiai vyko kartu su Latvijos Valmieros ir projekte „Kartu stipresni“ dalyvaujančio Estijos Viljandžio, su kuriuo rajono Savivaldybė bendradarbiauja, atstovais. Simboliška, kad Baltijos šalių delegacija į Ukrainą išsiruošė rugpjūčio 23-iąją – tą dieną 1989-aisiais, patvirtindami vieningumą siekti laisvės, apie du milijonai žmonių buvo susikibę rankomis 600 kilometrų ilgio grandinėje. „Mes prisiminėme Baltijos kelią, rankomis susikibome Lenkijoje“, – sakė V. Adomaitis.

Maždaug 217 tūkst. gyventojų turinčiame Ternopolyje į akis pirmiausia krito švara ir tvarka. Žolė nušienauta, gėlynai žydi, fontanai veikia, visuomenins transportas važiuoja, vietiniai keliauja į darbus, moksleiviai – į mokyklas. Nors karas ir gana dažni oro pavojai, valdžia, anot pašnekovų, stengiasi sudaryti sąlygas tarsi jo nebūtų, nori parodyti žmonėms, kad yra dėl ko gyventi, dėl ko kovoti fronte.

Taip atrodo slėptuvė, įrengta vidurinės mokyklos pusrūsy

Apie vandens kolonėles, generatorius ir ryšius

Per kelias dienas delegacija, kurią pasitiko Ternopolio meras, vietos Savivaldybės administracijos skyrių vadovų lydima, turėjo galimybę pabuvoti vidurinėje ir profesinėje mokyklose, taip pat reabilitacijos ligoninėje, vandentvarkos įmonėje.

„Ypač patiko aiškiai ir profesionaliai problemas išdėstęs ir kaip jas sprendžia, atskleidęs vandens įmonės vadovas: pirmaisiais karo mėnesiais vyravo chaosas – jie nebuvo pasiruošę, nesitikėjo, kad pradės trikti centralizuotas vandens tiekimas. O okupantų ir tikslas toks – išmušti iš ritmo. Gelbėjo nuo senų laikų mieste paliktos vandens kolonėlės – atskiri gręžiniai, iš kurių prireikus vanduo išpumpuojamas rankomis“, – pasakojo kretingiškiai politikai. Anot jų, todėl Ternopolio miesto rajonuose tokių kolonėlių tinklas yra plečiamas. Be to, jeigu reikėtų, vanduo gyventojams į mikrorajonus būtų atvežamas ir cisternose, išpilstomas į atsineštas talpyklas.

Pats įmonės pastatas paverstas bunkeriu, tai yra iš išorės apstatytas lego formos statybiniais blokais. Įrengtas ir papildomas generatorius. Atskiri generatoriai yra įrengti prie visų miesto strateginių objektų.

„O pas mus, Kretingoje? Jeigu dingtų elektra... Nežinom, kiek yra nuo jos priklausančių tarnybų, kaip jos organizuotųsi darbus, kokios pasekmės būtų, ko galėtume tikėtis?“ – svarstė S. Šopaga.

Pastarieji rusų taikiniai buvo degalinės ir kita infrastruktūra, pavyzdžiui, ryšių linijos. Dėl to visų miesto ūkiui reikalingų mašinų bakai po darbo būna užpildyti degalais. Kad nenutrūktų komunikacija, komunalinė tarnyba aprūpinta radijo ryšiu.

„Turėti vien mobilųjį ryšį, kaip mes, karo atveju būtų tas pats, kas neturėti nieko“, – pridūrė V. Adomaitis.

Po rusų išpuolių mašinos virsta metalo laužais.

Ar susivienys du pasauliai?

Ternopolio vidurinė mokykla, kurioje delegacija lankėsi, dydžiu panaši į Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją, skirta tūkstančiui vaikų. Slėptuvė įrengta pusrūsyje, kurio langai apdėlioti smėlio maišais. Jeigu įvyktų sprogimas, pristabdytų jo bangą, skeveldras. Daug dėmesio skiriama patriotiniam auklėjimui, todėl ir sienos gausiai apkabinėtos vaikų piešiniais: vienuose vaizduojami didvyriai su ginklais rankose, kituose – kovojantys artimieji, ir, žinoma, pergalės nuojautos.

Kol vyksta pamokos, maždaug iki 15 val., dėl mokinių saugumo ir vengiant provokacijų, pašaliniai asmenys neįleidžiami.

Kiekviena klasė čia turi savo erdvę, į kurią subėga pasigirdus pavojaus signalui. Pasak S. Šopagos, karo pradžioje kurį laiką Ternopolyje antskrydžių nebuvo, bombardavimai prasidėjo nuo pernai. Gal tai susiję su tuo, kad apie 7 tūkst. rytų Ukrainos gyventojų, vadinamųjų pabėgėlių, dažniausiai rusakalbių, persikėlė į vakarų Ukrainą?

„Tai yra du skirtingi pasauliai, dvi pusės, dėl karo jos kaltina viena kitą, bet tik buitiniu lygiu. Oficialiu lygiu apie priešiškumą negirdėjau“, – patikino Saulius. Jo žodžiais, pagrindinis dalykas – ar pavyks, kaip pavyks joms suartėti ir didelei skirtingų regionų valstybei tapti vieningai.

Pabėgėliai iš rytų – nemaža užduotis ir socialinei sistemai: gyventojų per 217 tūkst., miesto biudžetas 4 milijardai grivinų, kas, pavertus eurais, sudaro 80 mln., kai Kretingos rajono su palyginti „mikroskopiniu“ gyventojų skaičiumi biudžetas 87 mln. Eur.

Kur pabėgėlius apgyvendinti, kaip integruoti vaikus? Kol rado būstus, atsikraustę žmonės buvo įkurdinti prieglaudos centre profesinėje mokykloje. Mieste rusiškai nesusikalbėsi, ugdymo įstaigose pamokos taip pat vyksta tik ukrainiečių kalba, o persikėlėliai juk – rusakalbiai. Todėl mokyklose nustatytas adaptacijos laikotarpis, per kurį vaikai mokomi ukrainietiškai.

Vaikštant miesto Didvyrių alėja, dažnam akyse kaupiasi ašaros.

Slėptuvės – ne dėl ištaigos

V. Adomaitis atkreipė dėmesį į slėptuvių paprastumą: mokykloje, be generatoriaus, suolai, kėdės tokios, kokios pasitaikė, dar paprastesnis tualetas, „vandentiekis“ – du kubilai... Svarbiausia turėti, kur atbėgti ir pasislėpti, nes pamokos moksleiviams nenutrūksta ir esant oro pavojui.

„Pas mus tokių slėptuvių valdininkai nepripažintų, tuoj rastų priekabių: reikalautų ne tik geresnių ir gražesnių tualetų, bet kad patalpa būtų kone kaip „liukso“ kambariai viešbutyje – su „wifi“ ir kitais patogumais“, – ironizavo V. Adomaitis. Jis kėlė ir kitą klausimą, ko šiuo atžvilgiu trūksta Lietuvoje? Kad ir paprasčiausias niuansas: pagal sanitarines normas pas mus klasėse vaikams griežtai uždrausta laikyti striukes.

„Specialistai tikrina, atradus pažeidimų, mokyklų vadovams išrašo baudas. Bet įsivaizduokit, kad ir per civilinės saugos mokymus moksleiviai labai greit turi išbėgti, lauke neapsirengę šalti 15 minučių. O jeigu tikrai būtų antskrydis – bėgti ieškoti rūbinės, toje rūbinėje – spintelės?“ – retoriškai klausė Vilius. Jo teigimu, Ukrainos pavyzdys geras: ten pakabos su viršutiniais drabužiais – klasėse. Jeigu pavojus, kiekvienas čiumpa savo striukes, mokymosi priemones, krepšelius su asmens dokumentų kopijomis, lydintis mokytojas – vaistinėlę, ir visi leidžiasi į slėptuvę.

Vieningo stiliaus kapinės, kuriose laidojami žuvusieji fronte, – ne tik Ternopolyje, bet visoje Ukrainoje.

„Savo šalyje situaciją mes visaip apsunkinam“, – įsitikinęs V. Adomaitis. Jo nuomone, perteklinius reikalavimus tiek slėptuvėms, tiek rūbinėms, tiek kitkam nustatanti valdžia turėtų atsimerkti plačiau, pamatyti, kažką keisti.

Dėkojo už aukas, Lietuvai – pirmiausia

Pašnekovų teigimu, ukrainiečiai prisipažino, jog metai praėjo, kol patys visa tai suprato, išmoko, prisitaikė prie iššūkių. „Perspėjo, kad tiek laiko mes jau neturim“, – teigė V. Adomaitis.

Baltijos šalių delegacija buvo pakviesta apsilankyti ir vien iš privačių lėšų šiuolaikiškai suremontuotoje, naujausia įranga aprūpintoje Ternopolio reabilitacijos ligoninėje, kurioje vienu metu gali būti gydomi apie 50 sužeistų karių. Anot Kretingos politikų, tokio profilio Lietuvos ligoninės, kuriose jiems teko pabuvoti, pagal modernumą atsiliekančios maždaug 30-čia metų.

Užtat, suprasdami mūsų šalies dydį ir pagalbos Ukrainai mastą, šio vizito metu Ternopolio savivaldybės atstovai labiausiai ir dėkoję Lietuvai.

„Aukojame ne be reikalo – savo akimis pamatėme, kad tie pinigai ne tik į frontą nueina, o ir ligoninių įrangai, ir elektros generatoriams, ir kitiems su agresoriumi kariaujančios šalies reikalingiems dalykams“, – sakė kretingiškiai Tarybos nariai. Per įvairius įsteigtus fondus, ypač mokykloms, daug aukojantys ir patys vietiniai Ukrainos žmonės.

• Rašyti komentarą (2)