Kretingiškė Katerina Labanauskienė patikino, kad dar galime suskubti pasiieškoti vaistinių žolelių, kurios vėlų rudenį ir žiemą taps kvapniomis puokštėmis, šildančiomis arbatomis ar raminančiomis pagalvėlėmis, padedančiomis atsipalaiduoti po įtemptos dienos.

Kada ir kaip rinkti?

Žolininkė pridūrė, kad kiekvienas puodelis žolelių arbatos – ne tik šiluma, bet ir protėvių išmintis, mums primenanti gamtos ciklus, skatinanti rūpintis savo sveikata. Tačiau reikia žinoti, kada ir kaip vaistinguosius augalus rinkti. Svarbiausia – paisyti oro. Žoliauti reikėtų tik sausą dieną, geriausia – iš ryto, kada jau būna nudžiūvusi rasa, arba vakare. Po lietaus būtina luktelėti bent porą dienų, mat drėgnos žolelės lengvai pūva ir praranda gydomąsias savybes.

Surinktą žaliavą žolininkė patarė džiovinti pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje. Laikyti natūralaus audinio maišeliuose, kartoninėse, medinėse dėžutėse arba stiklainiuose su sandariais dangteliais.

KRAUJAŽOLĖ. Tikra dovana sveikatai žolininkė vadina paprastąją kraujažolę, sakė, kad tai vienas vertingiausių mūsų krašto vaistinių augalų. Jo tiesūs stiebai gali siekti ir iki 80 centimetrų aukščio. Viršūnėse susiformuoja baltų ar švelniai rožinių žiedų skėtiniai žiedynai. Nužydėjus, vietoje žiedų sunoksta sidabriškai pilki vaisiai. Vaistinei žaliavai renkamos stiebo viršūnės su lapeliais ir žiedynais. Geriausia rinkti jaunus, ką tik visiškai prasiskleidusius augalus. Tačiau išsiruošus į pievas, reikėtų nepamiršti pasiimti žirkles – pluoštiniai stiebai yra labai tvirti, sunkiai nuskinami rankomis. Augalų rauti su šaknimis taip pat negalima – kraujažolė yra daugiametė, tegul kitąmet ir vėl džiugina žiedais.

Šis augalas vertinamas dėl priešuždegiminių, kraujavimą stabdančių savybių. Vartojamas antpilas: vieną valgomąjį šaukštą žolės užplikome stikline verdančio vandens, 15–20 min. palaikome ant silpnos ugnies, perkošiame ir naudojame apiplovimams ir kompresams.

Kamuojant slogai, kraujažolė padės primaišius šiek tiek tramažolės: 10 gramų paprastosios kraujažolės užplikome stikline verdančio vandens, atskirai stikline verdančio vandens užplikyti ir 5 gramus šliaužiančiosios tramažolės. Užpilus sumaišome ir lašiname į šnerves po 5 lašus 3 kartus per dieną. Užpilus galima naudoti 5 min. inhaliacijai. Kartoti 10–12 kartų.

Dėl šiek tiek kartoko skonio kraujažolė skatina apetitą.

GYSLOTIS (trauklapis). Jį žolininkė pavadino daugeliui nuo vaikystės pažįstamą augalą, kuris taip pat turi stiprią gydomąją galią. Dideli, standūs, odą primenantys gysločio lapai renkami tada, kai virš jų jau išaugę žiedynai – kekės. Gyslotis auga beveik visur – pakelėse, pievose, kiemuose, todėl rasti tikrai nesunku. Svarbu prisirinkti sveikų, nepažeistų lapų. Jie pjaunami po vieną – jokiu būdu nereikėtų rauti visos lapų skrotelės, nes taip augalas gali žūti ir kitą sezoną nebeataugti.

Iš džiovintų gysločio lapų ruošiami nuovirai ir antpilai. Jie puikiai tinka nuo virškinimo sutrikimų, o taip pat turi skausmą malšinantį, priešuždegiminį ir antiseptinį poveikį. Gysločio nuoviras naudojamas ir išoriškai – iš jo daromos žaizdų ar pažeistos odos priežiūros priemonės, kompresai veido odai su spuogais ar sudirgimais. Kosulį geriausiai gydo arbata: 3 šaukštus šviežių gysločio lapų užpilame puodeliu karšto vandens, palaikome 1–2 val., nukošiame, geriame 3–4 kartus per dieną po 1 šaukštą prieš valgį.

RAUDONĖLIS, žinomas kaip oreganas, – nedidelis, iki 80 cm aukščio šakotas krūmelis, aptinkamas laukų pakraščiuose, pievose, miškų aikštelėse, pakelėse ar tarp krūmų. Augalą nesunku atpažinti iš purių violetiškai rožinių žiedynų ir smulkių, žemyn linkstančių lapelių. O dar lengviau – iš jo ryškaus, sodraus prieskoninio aromato. Norint pasiruošti raudonėlio žiemai, reikia nuskinti žydinčias viršūnes. Džiovinti galima tiek paskleidus plonu sluoksniu, tiek susukus į mažus ryšulėlius ir pakabinus. Žiemą šis augalas pravers – kvapni ir naudinga arbata sušildys ir nuramins, o džiovintas raudonėlis puikiai tiks ir kaip prieskonis kepiniams ar karštiesiems patiekalams. Raudonėlio užpilai ir nuovirai padeda lengvinti kvėpavimą sergant peršalimo ligomis, skatina medžiagų apykaitą, padeda esant vidurių užkietėjimui, mažina uždegimą, ramina nervų sistemą, skatina skysčių pasišalinimą iš organizmo ir silpnina skausmą. Taip pat ruošiamos kvapnios gydomosios vonios ir žolelių mišiniai nuo kosulio. Jeigu skauda sąnarius, tiks antpilo kompresai: sumirkius medvilninės medžiagos atraižą, apvyniojame sąnarius, uždedame polietileno plėvelę ir aprišame. Kompresą patariama dėti nakčiai.

BITKRĖSLĖ – ryški geltona vasaros gėlė ir senovinis vaistas. Šio daugiamečio augalo aromatą sunku supainioti su kuo nors kitu. Bitkrėslių pilna pakelėse, pievose ir laukuose – tarsi perimtų estafetę iš jau nužydėjusių kiaulpienių. Floristai-dekoratoriai šią gėlę naudoja puokštėms ir interjero kompozicijoms kurti. Tačiau svarbiausia yra gydomosios savybės: gerina virškinimą, skatina tulžies išsiskyrimą, padeda esant sumažėjusiam apetitui, malšina uždegimus ir spazmus, stiprina širdies raumenį, efektyvi priemonė nuo žarnyno parazitų. Liaudies medicinoje iš džiovintų žiedų ruošiami užpilai, nuovirai ir kompresai. O nuoviras tinka žaizdoms valyti, naudojamas kompresams esant sąnarių skausmams ar reumato simptomams. Kosmetologijoje juo skalaujami plaukai – stiprina šaknis ir suteikia žvilgesio.

BARKŪNAS – nervų ramintojas ir natūralus kvapnusis prieskonis. Pažinti šį vaistinį augalą nesunku – išsikerojęs, iki 1,5 metro aukščio, su ilgomis, svyrančiomis žiedų šluotelėmis, nusėtomis smulkučiais geltonais arba baltais žiedeliais. Pievose jų kekės sūpuojasi vėjyje vasaros pabaigoje. Žydinčias viršūnėles nukerpame žirklėmis. „Barkūno sudėtyje esantis kumarinas veikia atpalaiduojančiai ir raminamai, padeda esant nemigai, nervingumui, migrenai, depresijai, neurozei ir raumenų spazmams. Be to, stiprina širdį, mažina kraujospūdį, gerina kraujotaką“, – savybes išvardino K. Labanauskienė.

Išoriškai barkūno nuovirai ir kompresai naudojami gydant pūlinius, abscesus, žaizdas, ausų uždegimą ar net herpeso bėrimus.

JONAŽOLĖ – šimto ligų žolė! Padeda gydant virškinimo sistemos ligas – gastritą, kolitą, opaligę, taip pat kepenų ir tulžies pūslės sutrikimus, teigiamai veikia širdį, mažina nervinę įtampą, nerimą, tinka esant galvos skausmams.

Be to, iš jonažolės gaminamas ir jonažolių aliejus – senovinis, bet iki šiol vertinamas natūralus gydomasis preparatas.

„Norint jo pasigaminti, reikia šviežius susmulkintus jonažolės žiedus užpilti pirmo spaudimo alyvuogių augaliniu aliejumi ir apie mėnesį palaikyti šiltoje, saulėtoje vietoje. Per tą laiką augalo veikliosios medžiagos pereis į aliejų, kuris įgaus rausvą atspalvį“, – sakė K. Labanauskienė.

Dar nevėlu iš gamtos parsinešti trikertės žvaginės, vaistinio ajero, šimtakojo (auksarūčio), viržio, vaistinės dirvuolės, ugniažolės, vaistinės taukės, valerijono ir kitų žolių, dar kupinų saulės šilumos ir veikliųjų medžiagų. Tik žolininkė priminė būti atsakingiems: net ir natūraliausi augalai gali turėti kontraindikacijų, sukelti šalutinį poveikį ar sąveikauti su vartojamais vaistais. Todėl prieš naudojant sveikatinimo tikslais rekomenduoja pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

• Rašyti komentarą (0)