Jei tik laisva diena, Jurgą Janeliūnienę galima sutikti arba prie jūros, arba prie marių. Ir tikrai moterį pamatysite ne besideginančią, o palinkusią prie kranto, kažko ieškančią. Jei užkalbinsite, ko gero, Jurga nusišypsos ir vietoje žodžių išties delną. Jame išvysite krūvelę akmenukų ar, dar geriau, keramikos duženų. Gal kažkam tai tik jūros šiukšlės, bet Jurga kiekvienoje jūros ar marių išmestoje detalėje mato didelį turtą, kuri geba paversti nedideliais meno kūriniais. 

Jurgos darbai – vardiniai, skirti asmeninėms progoms, ar tiesiog dovanoti iš visos širdies.

Virėja dirbanti klaipėdietė Jurga yra tiesiog įsimylėjusi Mažosios Lietuvos kraštą. Todėl moteris dažna viešnia ne tik pajūryje, bet ir Kretingoje. Į Kretingą yra atkeliavę ir jos sukurti darbai. Šie tiesiog spinduliuoja šiluma ir nuoširdumu. Paveikslus Jurga dėlioja iš to, ką randa prie jūros, ant marių kranto ar net kasinėjamose gatvėse. Jos kūrybinė medžiaga – įvairių formų akmenukai, bangų nugludintos stiklo šukės, keramikos duženos, medžio gabalėliai. Visa tai nugula į koliažus, tarp kurių, vargu, ar rastumei du vienodus.  „Viskas prasidėjo nuo to, kad vaikščiodama Smiltynėje rinkdavau akmenukus su skylute ir gintarus. Paskui net nepamenu kur, pamačiau vaizdą – į paveikslą sudėliotus jūros akmenėlius. Pabandžiau ir aš. Pradėjau dėlioti. Iš pradžių koliažai buvo visai paprasti, bet pamažu atradau savo stilių“, – pasakojo Jurga. 

Paprastai, bet iš širdies

Dabar kūrėjos „sąskaitoje“ – apie 200 darbų. Iš jūros bei marių dovanojamų dalelių moteris kuria koliažus ir asmeninėms dovanoms, ir pagal užsakymus. Jurgos kuriamus paveikslus užsisako Klaipėdos dramos teatras, dovanojantis juos mecenatams, kūrėjams, žmonės kūrėjos darbų nori kaip simbolinės dovanos krikštynoms, vestuvėms, kitoms asmeninėms progoms.  Dažniausias Jurgos kuriamų paveikslų motyvas – angelas, bet kiekviename kūrinyje šie skiriasi. 

„Dažniausiai iš surinktų akmenukų, šukių dėlioju angelus – šiems reikia kojų, rankų, galvos, sparnų, kūno. Būtiniausiai virš ar šalia angelo privalo būti širdies formos akmuo. Jų šiuo metu turiu surinkusi apie pusšimtį“, – pasakojo kūrėja. 

Po koliažu ji visada parašo „iš visos širdies“, nes kiekvienas paveikslas sukurtas nuoširdžiai, galvojant apie tą žmogų. Tad dažnas kūrinys – dar ir vardinis. 

„Be angelų esu dar sukūrusi ir baleriną, laivą – žmogui, kuris mėgsta buriuoti. Nė vieno darbo negaila. Juk marios ir jūra man dovanų taip pat negaili“, – įsitikinusi Jurga. 

Šukes pamato ne kiekvienas

Rasti toms vandenų dovanoms kūrėja turi akį – vaikščiodama pajūriu ar marių krantu, žino, ko ieško – kartais reikia specifinių akmenukų, iš kurių dėlios angelo pėdas, kitąsyk reikia jau kitokios formos radinių, iš kurių galbūt dėliosis rankos ir panašiai. Tačiau didžiausią nuostabą, žvelgiant į Jurgos darbus, kelia ne akmenys, bet šukės. Jos ne šiaip sau, o iš kokio sudužusio butelio. Tai vertingos karo ar dar ankstesnio laikotarpio šukės, kurias dar reikia gebėti atrasti. 

Paklausta, kaip čia taip – vieni pakrantėje gali akyliausiai vaikščioti ir matyti tik beverčių akmenų krūvas, o kiti antikvarines šukes renka, Jurga nusijuokia. Prisipažįsta tikrai turini geras akis. 

Vertingiausios šukės tos, kuriose matosi gamintojo ženklai.

„Draugai man sako – mes galime valandų valandas vaikščioti ir nieko nerasti, o tave tik išsiųsk valandėlei prie jūros, grįši su pilnu maišu. Turbūt tikrai, kaip sakoma, turiu akį. Vis dėlto, ne visi supranta vertę – kai kažkam išmesta šukė atrodo šiukšlė, man tai yra vertybė. Atsimenu, kai dar sūnus buvo mažesnis, vis sakydavo – mama, kiek tu gali po tuos šiukšlynus raustis“, – juokėsi Jurga. 

Tiesiog, pasak kūrėjos, reikia žinoti, kur ieškoti. Štai Klaipėdoje, prie Jono kalnelio, vadinamame Pelenyno rajone, statomi daugiabučiai. Viskas išrausta, tad tik netingėk pasivaikščioti – beregint rasi vertingų šukių. Vertingų šukių, įsitikinusi Jurga, galima rasti ir Bajoruose – Kretingos dalyje, kuri anksčiau priklausė Mažajai Lietuvai. Vis dėlto, daugiausiai turtų Jurgai dovanoja Kuršių marios ties Juodkrante. 

„Kai Antrojo pasaulinio karo metu sugriovė Juodkrantę, visą statybinį laužą vežė ir pylė į marias. Buvo planų statyti prieplauką, bet taip neįvyko. Po daugelio metų marios išmeta tai, kas į jas buvo suversta: lėkščių, puodukų, ąsočių ir kitų indų šukės, per šitiek metų nugludintos vandens. Iš pradžių po tas marias braidžiau viena, gal dar vienas kitas entuziastas. Dabar ieškančių šukių daugėja. Tačiau aš turiu savo paslapčių. Žinau, po kokios krypties vėjo ar audros marios bus dosnios“, – neslėpė Jurga. 

Jos kolekcijoje puikuojasi Vokietijoje, Austrijoje, Karaliaučiuje, Lenkijoje gamintų indų šukės. Kai kurios – prieškarinio laikotarpio, kitos – XIX amžiaus ar net dar senesnės. 

„Vertingiausios šukės yra tos, ant kurių yra išlikęs gamintojo ženklas. Paprastai jis būna ant indo dugno. Iš ženklo galima nustatyti, kokio laikotarpio šukė ir iš kur. Paprastai į savo koliažus itin vertingų šukių nededu – ne specialistas gal to ir nesuprastu. Labai vertingą šukę į koliažą esu įdėjusi tik vienam žmogui ir jis jos vertę puikiai suprato. Koliažams naudoju spalvingas šukes, o tas, ant kurių matosi gamintojo ženklai, saugau kaip kolekcines“, – prisipažino Jurga. 

Svajoja apie šukes muziejuje

Beje, šukes kūrėja renka ne tik prie Kuršių marių ar Lietuvos pajūryje. Su vyru klaipėdietė mėgsta važiuoti į Latviją – prie vieno iš Liepojos fortų esantis pliažas itin turtingas skylėtais akmenukais. 

„Vyras žino – jei nerasiu akmenuko su skylute, namo nevažiuosime. Todėl ir pats jau yra išsiugdęs pastabumą, kad tik greičiau tų mano ypatingų akmenukų prisirinktume“, – juokėsi Jurga. 

Ji su sutuoktiniu yra ypač pamėgę Stambulo apylinkes. Ten žino tokį krantą, kuriame po gero pasivaikščiojimo namo grįžta ne tik pilnomis saujomis, bet ir pilnomis kišenėmis spalvingų šukių. 

„Kartais kompozicijai prireikia kokios spalvos, kurių Lietuvoje aptiktose šukėse nerasi. Taip ir atsiranda angelai, kurių galva iš Lietuvos, pilvas iš Ispanijos, sparnas iš Turkijos, o kojos iš Baltijos jūros“, – šypsojosi Jurga. 

Jos svajonė – ne tik toliau kurti širdžiai mielus ir iš visos širdies sudėliotus koliažus, bet ir vertingas šukes dovanoti kokiam nors muziejui. 

„Besidomintiems istorija, šukės gali papasakoti itin daug. Taip pat žvelgiant į jų įvairovę, drąsiai galima sakyti, kad Mažoji Lietuva buvo turtingas kraštas, žmonės vertino grožį, suvokė estetiką. Man patinka rinkti šukes, atradimai suteikia daug džiaugsmo, bet būsiu dar laimingesnė, jeigu mano rastas vertingas šukes galės apžiūrėti visi, kokiame nors muziejuje“, – savo svajone pasidalijo Jurga.

• Rašyti komentarą (0)