Pirmojo braškių derliaus Kristina ir Viktoras Kavaliauskai šiemet tikisi sulaukti birželio pirmomis savaitėmis.

Braškes auginančių Kristinos ir Viktoro Kavaliauskų ūkiui šiemet sukanka 10 metų. Per šį laikotarpį įgyvendinta ne viena svajonė. „Jeigu labai nori, esi ne tinginys, stengiesi, svajonės pildosi“, – įsitikinęs V. Kavaliauskas. Svarbiausia, kad Kašučių kaime, palei pagrindinį kelią, jiedu pasistatė naujus namus ir į sodybą jau perkėlė dalį braškyno. Būtent Kašučiuose dabar ir sukasi visa jų veikla, visas gyvenimas.

Iš Šukės – į Kašučius

„Hektaras uogų – ten, hektaras – čia“, – šypsojosi pašnekovai.

Ten – vadinasi, už pusantro kilometro esančioje Šukėje, Kristinos tėvų, ūkininkų Genovaitės ir Stasio Lomsargių, sodyboje, kur ir prasidėjo pirmieji jaunos šeimos uogų verslo žingsniai.

„Buvom dveji ūkininkai vienam kieme. Grūdus auginantis tėtis išeis, būdavo, į lauką, dairysis į dangų – lis ar nelis? Per sausras jis džiaugdavosi kiekvienu lašu. O mudviem su Viktoru, kai braškės pradeda augti, svarbiausia, kad šilumos užtektų, lietaus nereikia“, – juokėsi Kristina.

Anot jos, pagal auginimo technologiją, daigus palaisčius, drėgmę sulaiko uždengta iš vidaus tamsi agroplėvelė, kuri tik iš išorės balta – kad nepraleistų tiesioginių saulės spindulių.

Šukėje specialiuose durpių substratų maišuose braškes K. ir V. Kavaliauskai augindavo dar ir šiltnamyje, o Kašučiuose jo bent kol kas nepasistatė. Norėdami paankstinti derlių ir pirkėjams jo pasiūlyti kaip galima greičiau, šiemet eksperimentuoja – tiesiog lysvėse įrengė uždengtus lankus. Visa bėda, kad ir po jais uogos dėl šalto šio pavasario sirpti nenori – anksčiau gegužės 19-ąją, per sūnaus gimtadienį, pirmųjų braškių šeima paragaudavo, o šiemet, jei gamta leis, gal pirmosiomis birželio savaitėmis ir pavyks.

„Derliai dėl šalnų menksta. Būdavo, kad per sezoną priskinam daugiau braškių negu pastaraisiais metais“, – sakė Kristina.

Geras vardas – ne iš niekur

Šį pavasarį K. ir V. Kavaliauskai pavadino išskirtiniu. Saulė dieną lyg ir išlenda, šilumos jau lyg ir yra, bet niekada negali žinoti, kokia bus naktis.

„Vakare peržiūri kelias orų prognozių programėles telefone – o, ne! Rašo, kad ir vėl laukiama šalna... Kas kitas už tave padarys – nerizikuoji, todėl rengiesi dešimtą vakaro, eini iš naujo plotus apkloti, nors vos buvai spėjęs atidengti“, – pasakojo V. Kavaliauskas.

Kiek jam teko bendrauti su pažįstamais braškių augintojais iš kitų Lietuvos regionų, šie giriasi braškes jau valgantys. Tačiau pajūrio kraštas yra pajūrio – išskirtinis.

Kol atrado skanių, geros išvaizdos, tvirtų, patogių transportuoti braškių veislių, Kristina su Viktoru jų išbandė turbūt daugiau negu 30. Iš ankstyvųjų favoritėmis išrinko ankstyvąsias ryškiai raudonos spalvos ir saldžias „Magnum“, iš vidutiniųjų – dideles, irgi saldžias, sultingas „Asia“.

Atvažiavę į ūkį nusipirkti, daugelis teiraujasi, ar yra būtent tokių? Nuolatiniams pirkėjams nė klausti nereikia, jie žino ir taip. Per patį uogų piką klientų atvyksta tiek, kad, jeigu ne talkininkai, vieniems ūkio savininkams neįmanoma būtų suspėti visiems priskinti.

„Su talkininkais mes esam tarsi viena šeima, po darbų virtuvėje susėdam kartu išgerti kavos, atsipūsti, pasikalbėti. Tikimės, kad šį sezoną braškių skinti pas mus ir naujokų ateis“, – vylėsi Viktoras.

Pirkėjai – ir iš Kretingos, iš kaimyninių rajonų ir iš toliau, net iš Nidos. „Kai taip, tai ir patys pasvarstom, kad tikriausiai mums pavyko užsitarnauti gerą vardą“, – džiaugėsi pašnekovai.

Jie niekada žmogui nesiūlys vakarykščių braškių. Esą save ir klientą gerbiantis augintojas privalo žinoti, kad uoga tvirta bus tada, kai ji šalta, o tokia bus tik, kai skinsi iš ryto. Todėl darbas Kavaliauskų braškyne ir prasideda apie 4–5 valandą ryto. Priskina tiek, kiek tą dieną sugebės realizuoti. Jeigu kokia braškė liko, verčiau pasiliks savo reikmėms.

Žemę myli abu

Darbymetis braškių lauke kasmet prasideda pavasarį, apie balandį. Vien tame pusantro hektaro plote, kuris prie namų Kašučiuose, pasodinta apie 80 tūkst. frigo daigų, pirktų Vokietijoje. Ir prie kiekvieno atskirai reikėjo pasilenkti, kiekvieną rankomis aprausti žeme, papurenti. Kristina pripažino, kad vis dėlto vyro nuopelnas yra didesnis. Ji – matematikos mokytoja, kasdien važinėja į darbą Kretingos Marijono Daujoto progimnazijoje, tad tik po pamokų grįžusi gali rankas panerti į žemę, pamedituoti, nuo minčių pravėdinti galvą.

„Kai dirbu mokykloje su vaikais, galvoju, kad braškyne geriau. Bet, kai būnu braškyne, mąstau, kad geriau su vaikais. Šios abi sritys viena kitą tartum atsveria, papildo“, – atviravo Kristina.

„O man su gamta būti patinka. Išeinu į lauką, – vėjai ūžauja, gervės kleketuoja... Ar gali kur jaustis geriau, negu kaime?“ – retoriškai klausė Viktoras. Nors nuo gimimo jis – miesto žmogus, juolab menininkas, Klaipėdoje, kur ir susipažino su Kristina, yra baigęs saksofono specialybę, veikla žemės ūkyje jam įdomesnė.

„Saksofoną į rankas kartais paimu, bet tik dulkėms nuvalyti“, – juokavo jis ir pasidžiaugė, kad muzikai gabūs abu jųdviejų su Kristina sūnūs – 15-os Adomas ir Žygimantas, kuriam netrukus sukaks 10.

Po idėją – iš kiekvieno darbo

Kai rudenį baigiasi braškių sezonas, iki pavasario V. Kavaliauskas taip pat nesėdi rankų sudėjęs, pasiieško, o svarbiausia, visada randa kokio nors laikino darbo. Ir iš visur gauna ne tik finansinės naudos, bet ir gerų idėjų, kurias pritaiko.

„Rugsėjį man skambina draugai, klausia, na, kur įsidarbinai šįkart, juokais vadina plataus profilio specialistu“, – pasakojo V. Kavaliauskas ir pridūrė iš charakterio esąs maksimalistas, visko nori čia ir dabar, juolab kad jaunatviško polėkio, energijos ir entuziazmo užtenka. Pavyzdžiui, dirbdamas jėgainių parke prie Klaipėdos, išmoko statyti ir, padedant kolegai, pats savo kieme pasistatė antžeminę saulės elektrinę, kuri pirmus metus šeimos poreikiams gamina elektrą.

Trejus metus Palangos žirgyne jis prižiūrėjo apie 70 žirgų. Pamatęs, kokie šie gyvuliai mieli, jau ir savo sodyboje užsimanė jų laikyti. Alpakos, ožiukai – taip pat ateities planuose, nes kol kas neleidžia finansai. Užtat jau surentė ir aptvėrė erdvų namelį vištoms – pradžiai jų ten apie 50 kudakuoja, vėliau gal rasis daugiau.

„Dažnas į ūkį braškių atvykęs klientas klausia, ko dar kaimiško turim parduoti? Kiekvieną sezoną turim ir saldžių šiltnaminių „Maravila“ veislės aviečių, ir pomidorų, ir agurkų, dabar štai – ir naminių kiaušinių. Yra prašę medaus. Nors nesam bitininkai, bet, kai žmogui reikia, tai ir jo iš kaimynų „suvairuot“ pasistengiam“, – sakė V. Kavaliauskas.

• Rašyti komentarą (0)