|
|
|
Knygoje – legendinės kraštietės rezistentės gyvenimas
Kretinga turėtų didžiuotis tokia stipria moterimi, kokia buvo iš Rūdaičių kilusi kovotoja už Lietuvos laisvę Jadvyga Bieliauskienė, mergautine pavarde – Šilauskaitė. Manau, kad jos asmenybė iki galo nėra įvertinta, ir tikiuosi, kad ši mano knyga padės kretingiškiams pirmiesiems įamžinti garsios disidentės atminimą – juolab kad 1929-ųjų sausio 15-ąją sukaks jos gimimo 100-metis“, – per knygos „Įžadas: kovoti, mylėti, gailėti. Jadvygos Bieliauskienės gyvenimas“ pristatymą Kretingos rajono viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje kalbėjo jos autorė Ramunė Sakalauskaitė, į susitikimą atvykusi išvien su Palangoje gyvenančiu, kretingiškių išrinktu Kovo 11-osios akto signataru Virginijumi Pikturna. Turėjo tvirtą stuburą Vakaro metu knygos autorė nušvietė J. Bieliauskienės – dukart sovietų kalintos ryškios pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjos, partizanų ryšininkės, pogrindinės spaudos platintojos – asmenybę ir pagrindinius jos gyvenimo aspektus. „Apie tokius žmones, kaip Jadvyga, sakoma – turėjo tvirtą stuburą. Ji priklauso idealistų kartai, kurią sudarė Nijolė Sadūnaitė, Kazimieras Vasiliauskas, Alfonsas Svarinskas, tėvas Stanislovas. Šiandienos visuomenė – tarsi nupenėti katinai: užmirštame, kas aplink mus vyko, gyveno. Šios neeilinės moters gyvenimas ir skatina matyti, domėtis, vertinti. Jadvyga – politinė kalinė: pirmąkart jaunystėje kalinta Intos lageryje, Komijoje, antrąkart – itin griežto režimo moterų kalėjime Mordovijoje. Iš jo išvien su kitomis disidentėmis sugebėjo parašyti ir perduoti laišką JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, tuo padarydama didžiulę gėdą tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui“, – kalbėjo R. Sakalauskaitė. Knygos autorė atviravo, kad rinkti medžiagą knygai nebuvę lengva jau vien todėl, kad pačios Jadvygos Bieliauskienės jau nebebuvę gyvos – teko remtis jos 2-jus metus Mordovijos lageryje rašytu dienoraščiu, jos sūnaus Žilvino Beliausko perduotu asmeniniu archyvu, kitais dokumentais ir liudytojų prisiminimais.
Patikėjo įteikti Vytį V. Pikturna sakė buvęs liudininkas įsimintino fakto, kaip J. Bieliauskienė, LR Seimui 1990-ųjų kovo 11-ąją skelbiant nepriklausomybę, įteikė išsaugotą prieškario Vytį, o vėliau pati įkūrė Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios broliją. „Kai buvo svarstoma, kas įteiks Lietuvos herbą po Nepriklausomybės paskelbimo, sąjūdietis grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas atlikti šią svarbią užduotį pasiūlė J. Bieliauskienei. Paskelbus balsavimo rezultatus, buvo uždengtas salėje kabojęs sovietų Lietuvos herbas, ir J. Bieliauskienė, tokia nedidukė, su tautiniais drabužiais, kas tuomet dar nebuvo įprasta, pakilo ir Lietuvos Respublikos Parlamento vadovybei įteikė Kauno istorijos muziejuje išsaugotą prieškario Lietuvos valstybės herbą. Pasakė improvizuotą emocingą sveikinimo kalbą, prisimenu, priėjau ir padėkojau jai“, – pasakojo 65-erių V. Pikturna. Tuometinis Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, įvertindamas J. Bieliauskienės žygdarbių svarbą, autorės knygoje paliko įrašą: „Jaunosios kartos turi žinoti, kas ta močiutė su tautiniais drabužiais ir skara. Ji visą laiką ėjo į Kovo 11-ąją. Jos pavardė turėtų būti mokyklų programose.“
Už ryšius su partizanais – smūgis
Rinkdama medžiagą knygai, R.Sakalauskaitė sakė, apsilankiusi Rūdaičių kaime, vartė mokyklos archyvus, susitiko su Jadvygos mokyklos laikų drauge 97-erių Valerija Norkiene, giminaičiais, bendravo su antrojo lagerio Mordovijoje bendražygių dukterimis. J. Šilauskaitė augo gausioje religingoje ir patriotiškoje šeimoje – buvo antras vaikas iš šešių. Motina Barbora – silpnos sveikatos, bet aktyvi parapijietė. Anksti mirus mamai, dvylikos metų liko našlaitė – tapo savarankiška, drąsi, atkakli. Vėliau į šeimą atėjo antrąja motina tapusi Anastazija Garjonytė, Barboros sesuo. Tėvas ūkininkas Antanas Šilauskas, slapyvardžiu Mėnulis, rėmė Lietuvos partizanus, kurie dažnai rinkdavosi jų sodyboje. Pagrindiniai šeimoje įdiegti žmogaus tapatybės dalykai – Dievas ir Tėvynė. Jadvyga mokėsi dabartinėse Kretingos pranciškonų ir Palangos senojoje gimnazijose. 1948 m. vasario 16 d., slapta švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dieną, gimnazistė Jadvyga davė partizaninio pasipriešinimo grupės dalyvės priesaiką veikti laisvėje be ginklo. Gavo slapyvardį Šatrija. Platino partizanų spaudą ir atsišaukimus, raginančius gimnazistus nestoti į komjaunimą. 1948 m. birželį per moksleivių spartakiadą buvo suimta ir žiauriai tardyta, o spalį nuteista 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Įkalinta Intos lageryje Komijoje. Vėliau enkavedistai suėmė ir jos tėvą, nuteisė 25 metams lagerio. 1949 m. trėmimai užgriuvo visą Šilauskų šeimą, bet motinai su vaikais pavyko pabėgti iš namų. Šeimos namai Rūdaičiuose netrukus buvo sudeginti. Po lagerio – vėl į antisovietinę veiklą Po J. Stalino mirties 1956 m. Jadvyga buvo išlaisvinta. Lageryje atrado savo talentą kaip tapytoja – ten kalėjęs ir Paryžiuje meną studijavęs dailininkas ją išmokė piešti pieštuku, tempera, lieti akvareles. Dar būdama Intoje ištekėjo už politinio to paties lagerio kalinio Antano Vytauto Beliausko, – tokia jo tikroji pavardė, o Jadvygos dokumentuose buvo iškreipta. 1958 m., grįžę į Lietuvą, apsigyveno vyro tėviškėje Garliavoje, jiedviem gimė vienintelis sūnus Žilvinas – buvęs kultūrologas Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjas, nemažai talkinęs knygos autorei, ir, jos žiniomis, nuo sunkios ligos neseniai iškeliavęs amžinybėn. Lietuvoje J. Bieliauskienė baigė vidurinę mokyklą. Dirbo konstruktore-braižytoja Respublikiniame žemės gamybos projektavimo institute, technike Kauno restauravimo dirbtuvėse, siuvinėjimo meistre Kauno dailės kombinate. Grįžusi iš lagerio vėl įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimą: aktyviai kovojo prieš tikinčiųjų persekiojimą, dalyvavo eucharistiniame judėjime, organizavo Gyvojo rožinio sąjūdį, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjais. 1979 m. Garliavoje įkūrė pogrindinę jaunimo grupę, kuriai vadovavo 4-erius metus: veždavo parapijos vaikus į Šiluvą, kūrė spektaklius apie laisvą Lietuvą, rengdavo skaitymus religinėmis, filosofinėmis ir istorinėmis temomis, taip pat platino pogrindinius leidinius, rinko faktus apie religinių jaunimo sambūrių persekiojimą, tikinčių moksleivių diskriminaciją. 1981 m. surinko apie 2 tūkst. parašų ir kreipėsi į tuometinį pirmąjį Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretorių Petrą Griškevičių – reikalauta nutraukti tikinčiųjų persekiojimą. Veikė su kitatautėmis disidentėmis 1982-ųjų spalį Jadvyga buvo suimta antrą kartą kaip sovietų valstybės pamatų griovėja: 8 mėnesius praleido KGB kameroje, buvo tardoma, o ir teisme nepalūžo – atsisakė advokato paslaugų, pasakė drąsią ir motyvuotą ginamąją kalbą. 1983 m. gegužę nuteista 4 metams griežto režimo lagerio ir 3 metams tremties. Pateikti kaltinimai daugiausiai rėmėsi nepilnamečių asmenų parodymais. Vaikų apklausos vykdavo pažeidžiant sovietinius įstatymus: nepilnamečiai tardytojų dažnai būdavo apklausiami nedalyvaujant tėvams ar pedagogams. J. Bieliauskienė į tyrėjų klausimus, susijusius su kitais asmenimis, neatsakinėjo, apklausų protokolų nepasirašė. Griežto režimo Baraševo moterų lageris Mordovijoje, kuriame įkalinta J. Bieliauskienė, buvo vienintelis toks Sovietų Sąjungoje. Jadvyga buvo viena vyriausių kalinių, kalėjo drauge su kitomis įžymiomis disidentėmis – ruse Tatjana Velikanova, ukrainiete poete Irina Ratušinskaja, este Lagle Parek, latve Lidija Doronina. Nepaisydama silpnos sveikatos, dalyvavo politinių kalinių moterų bado akcijose, pasirašė kreipimąsi į 35 valstybių, Helsinkio susitarimo dalyvių, vadovus dėl pagrindinių žmogaus teisių pažeidimo SSSR. Nago dydžio raštelis pasiekė JAV prezidentą „Atrodė iš fantastikos srities, kad iš griežtai saugomo Baraševo kalėjimo kalinės sugebėjo perduoti sveikinimo raštelį JAV prezidentui Ronaldui Reiganui jo perrinkimo antrajai kadencijai proga. Jį ant plonyčio cigarečių popieriaus gražia kaligrafiška rašysena užrašė būtent Jadvyga. Sulankstytą, nago dydžio raštelį moterys sugebėjo perduoti aplankyti atvykusiam poetės I. Ratušinskajos vyrui, o šis Maskvoje per pažįstamus perdavė JAV ambasadai. Sveikinimas pasiekė JAV prezidentą, jį netrukus išspausdino laikraštis „Baltimore Sun“, antrasis pagal svarbumą po „Washington Post“, – pasakojo knygos autorė. Šis sveikinimas labai sujaudino R. Reiganą ir jo žmoną Nensę, ir jie pradėjo rūpintis žmogaus teisių pažeidimais ir disidentų likimais Sovietų Sąjungoje. Dabar raštelis, kaip ypatingas eksponatas, saugomas prezidentinėje Ronaldo Reigano bibliotekoje, netoli Los Andželo. Prie sveikinimo buvo pridėtas ir kalinių bado streiko tvarkaraštis. Tuo metu Jadvyga, siekdama išvengti provokacijų, kalėjime vienerius metus laikėsi tylos įžado ir griežto pasninko – tarp kalinių buvo infiltruota KGB agentė Edita Abrutienė. 1986 m., itin pablogėjus sveikatai ir spaudžiant R. Reigano administracijai bei tarptautinių žmogaus teisių organizacijoms, J. Bieliauskienė nuo bausmės buvo atleista ir išėjo į laisvę. Beje, J. Bieliauskienei ir asmeniškai buvo surengtas susitikimas su prezidentu R. Reiganu 1993 m. jos viešnagės JAV metu.
Į veiklą – stačia galva Išėjusi iš kalėjimo Jadvyga pirmąsyk pamatė anūką Rapolą. Tačiau sustiprėjusi močiutės vaidmeniu ilgai nesimėgavo – ir vėl įsisuko į aktyvios veiklos verpetą. 1988 m. įsitraukė į Politinių kalinių gelbėjimo komiteto veiklą, kartu su Povilu Pečeliūnu ir Birute Burauskaite įkūrė buvusių politinių kalinių ir tremtinių globos grupę, kurios tikslas buvo teikti materialinę pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo sovietinio režimo represijų. Vėliau įsiliejo į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Ateitininkų federacijos, Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio, Krikščionių demokratų partijos ir kitų organizacijų veiklą. Bendravo su Nijole Sadūnaite, Stase Asanavičiene, Antanu Terlecku, Petru Plumpa ir kitais kovotojais už Lietuvos laisvę. Po 1991 m. sausio įvykių J. Bieliauskienė įkūrė Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios broliją, kuriai vadovavo daugiau kaip 10 metų. Brolija rinko informaciją apie agresijos dienomis sužalotus ar kitaip praradusius sveikatą asmenis, rūpinosi medicinine pagalba, materialine parama nukentėjusiesiems ir žuvusiųjų artimiesiems, organizavo įvairius renginius. Namiškiai ragino „stabdyti arklius“ „Būdama sąžininga, nė nepagalvodavo, kad kiti gali ja pasinaudoti: ji būdavo įtraukta į keisčiausius darbus, įtikinus, kad tai – dėl Lietuvos gerovės. Viskas turi savo kainą: Jadvyga buvo kovotoja ir feministė, deja, šeima jai nuėjo į antrą planą. Grįžtančios iš Mordovijos lagerio jos nebelaukė vyras – padavė skyryboms, o sūnus Žilvinas priekaištaudavo, prašydavo „stabdyti arklius“, nes aktyvi veikla atsiliepė sveikatai. Sykį, pasakojo Žilvinas, sulaukusi Vytauto Landsbergio skambučio, mama išlėkė užsimiršusi, kad ant ugnies paliko puodą su maistu anūkams“, – ir silpnąsias Jadvygos būdo savybes juokaudama atskleidė knygos autorė. Visą gyvenimą J. Bieliauskienė buvo aktyvi kovotoja, jai rūpėjo Lietuvos likimas, teisingumas. Buvo silpnos sveikatos – pirmąkart įkalinta išgyveno klinikinę mirtį, tačiau stiprios valios. Liko pilietiškai aktyvi iki pat gyvenimo pabaigos: mirė 2009-aisiais, sulaukusi 80-ties metų, palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse. --- J. Bieliauskienė 1992 m. apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2012 m. apie J. Bieliauskienę sukurtas dokumentinis filmas iš ciklo „Lagerių moterys“, jo autoriai – Vytautas Damaševičius, Juozas Matonis. J. Bieliauskienė kaip kūrėja, Intos lageryje išmokusi piešti ir tapyti, buvo pristatyta Rimanto Dichavičiaus sudarytame albume „Laisvės paženklinti“. Jos darbai buvo eksponuoti Palangos miesto viešojoje bibliotekoje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, Šiaulių miesto galerijoje „Langas“. Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus bibliotekininkė Rita Vaitkienė pernai surengė J. Bieliauskienei skirtą parodą „Nepriklausomybė yra visų ir kiekvieno knyga", kurioje buvo eksponuoti disidentės sukurti darbai.
|
|
