|
|
|
„Kaukė“ – kelio pradžia siekiant įamžinti Antano Mončio atminimą
Kultūrines mokinių kompetencijas nuosekliai ugdanti Darbėnų gimnazija užsibrėžė tikslą ne tik mokinius supažindinti su kraštiečio menininko modernisto Antano Mončio (1921–1993) asmenybe, bet ir įamžinti jo atminimą kuriant skulptūrų parką mokyklos kieme. Bendradarbiaujant su profesionaliais krašto skulptoriais Rasa ir Gediminu Staškauskais, šiomis dienomis buvo atidengta pirmoji akmens skulptūra „Kaukė“, kurią menininkai savo sodyboje kūrė kartu su gimnazistais. Lūkesčiai buvo mažesni R. ir G. Staškauskai sakė, kad kurti skulptūrą buvo ne vienadienis procesas. Bendras su gimnazija projektas turėjo didžiulę apimtį, kuri, prasidėjusi gimnazistų kelione į Antano Mončio meno muziejų Palangoje, tęsėsi kūrybinėse keramikos dirbtuvėse, mokyklos prieigose, nė nesibaigė skulptorių dirbtuvėse – skulptūros atidengimą lydėjo ir A. Mončio atminimui skirta konferencija, kurią moderavo pedagogė Virginija Rudavičienė, įžvalgomis apie A. Mončio kūrybinį palikimą, biografiją, filosofinį menininko požiūrį į meną dalinosi Darbėnų gimnazijos mokiniai, savo indėlį į konferenciją įnešė vienas ryškiausių postfolklorinės tradicijos kūrėjų Lietuvoje Donatas Bielkauskas, kuris yra ir Lino Mikutos sukurto dokumentinio filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ kompozitorius. „Mūsų lūkesčiai buvo mažesni negu galutinis rezultatas“, – prisipažino R. ir G. Staškauskai, pristatydami ir vaikų sukurtas molio kaukes, ir lauke esančias grandines – visa tai mokiniai kūrė sekdami A. Mončio kūryba, kuris kaukes irgi kūrė iš įvairių medžiagų. Anot menininkų, kūrybiniai darbai buvo aliuzija į tai, kad mes visi turime kaukes, kurias mums uždeda profesija, pojūčiai, interesai, bet, žvelgiant į mokinių sukurtas kaukes, skulptūrą, galbūt žiūrovui, vertintojui kils noras jas nusiimti, o gal – pakeisti? Paklausta, ką šis projektas galėjo duoti mokiniams, menininkė R. Staškauskienė neabejojo, kad visų pirma – požiūrį į dabartinį permainingą gyvenimą: „Manau, kad mokiniai buvo paskatinti į savo gyvenimu priimti modernumą, nes tik per jį galima eiti į priekį. Kūryba, remiantis A. Mončio menine filosofija, mokė juo tolerancijos – kitokiam žmogui, kitokiai kūrybai.“ Patiems menininkams darbas su gimnazistais, bendravimas su jų mokytojais – projekto vedliais, irgi buvo nauja patirtis. „Mes mokėmės vieni iš kitų. Jų požiūris į meną – didelė patirtis mums, menininkams“, – kalbėjo G. Staškauskas, vildamasis, kad graži bendrystė su Darbėnų gimnazija tęsis, kad skulptūra „Kaukė“ Darbėnų gimnazijos kiemelyje ilgai nevienišaus – čia ketinama kurti skulptūrų parką.
„Jeigu Darbėnai saviškius ir keliautojus pasitinka „Visi keliai veda čia“, mes irgi sakome – kad visi keliai veda čia, į Darbėnų gimnaziją, kuri ėmėsi sumanymo įamžinti kraštiečio A. Mončio atminimą“, – sakė kūrėjai. A. Mončio kūrybinio palikimo ženklai Konferenciją moderavusi pedagogė V. Rudavičienė išsakė mintį, kad visos veiklos, kurias Darbėnų gimnazijos bendruomenė susiejo su A. Mončio atminimu, yra svarbios ne tik šiai mokyklai, bet ir visam Kretingos rajonui. „Žemaitija apskritai Antanui Mončiui buvo įkvėpimo žemė“, – pedagogė kvietė pamąstymams apie žmogų, kuris nesitaikstė su vartotojiškumu, sugebėjo išsaugoti save ir kūrė, kuris nepriėmė kitos pilietybės ir saugojo savo žemaitišką identitetą, kuris prisipažino gimęs skulptoriumi, o pajutęs kaukėtų žmonių artumą – nueidavo į vienatvę. Antano Mončio meno muziejaus direktorė menininko dukterėčia Loreta Birutė Turauskaitė neslėpė, kad į Darbėnus atvažiavo su dideliu džiaugsmu – jai buvo gera matyti gausų gimnazistų būrį muziejuje ir žinoti, kad dėdės, arba motinos brolio, atminimas puoselėjamas Darbėnų krašte. „Kretinga, kur jis baigė Pranciškonų gimnaziją, Darbėnai, Grūšlaukė, gimtieji Mončiai – visa tai jam buvo vienodai brangu“, – L. B. Turauskaitė įvardino, kad ir A. Mončio kūrybinio palikimo ženklų galima rasti daug kur: Palangoje, Pranciškonų gimnazijoje Kretingoje, Grūšlaukės kapinėse... Kūrėjo dukterėčią labiausiai nustebino per konferenciją kabėjęs A. Mončio portretas, kurį nutapė giminaitis Vytautas Moncevičius. „Žinau, kad Vytautas labai prašė Antano, jog šis papozuotų portretui. O šiam pozuoti buvo tragedija, katastrofa, kankynė, tad vis išsisukinėdavęs. Mano mamai (Birutė Turauskienė – aut. past.) taip pagailo to Vytauto, kad ji pradėjo prašyti: „Antanai, pasėdėk, įpils tau kavos ar vyno...“, – L. B. Turauskaitė neslėpė, kad jai buvo itin malonu pamatyti šį portretą „gyvą“, nes nežinojo, kur jis esąs.
Patvirtinusi, kad A. Mončys buvo geras tėvas savo vaikams, geras sūnus, geras brolis ir geras menininkas, ji Darbėnų gimnazijos bendruomenei padovanojo unikalią dovaną – A. Mončio parodos plakatą, kuris – be datos, ir buvo sukurtas 1983 m. Paryžiuje surengtos parodos proga. „Aš manau, kad kūrybingi gimnazistai tikrai sugalvos, kaip tą plakatą įrėminti ir panaudoti“, – sakė viešnia. Iš kur Darbėnuose atsirado A. Mončio portretas, atskleidė Darbėnų gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė. „Nieko nėra atsitiktinio – mes vis keitėme skulptūros atidengimo šventę. Ir štai, rengiantis šios dienos šventei, iš bibliotekininkės Danutės Paulikienės išgirstame žinią, kad į Darbėnų biblioteką Rūta Moncevičiūtė-Paulikienė atveža savo brolio Vytauto darbų parodą, kurioje – ir A. Mončio portretas“, – savo džiaugsmingą nuostabą išsakė gimnazijos vadovė. Galimybę gimnazistams pažinti A. Mončį – mūsų kraštietį, pasauliui kalbėjusį skulptūra, bet širdimi visada išlikusį gimtojoje žemėje, prisiminti jį, pajausti jo kūrybos pradžią, perprasti kūrėjo – tvirto kaip ąžuolas ir gyvo kaip šaknys – mąstymą galimybę suteikė Lietuvos tūkstantmečio mokyklų pažangos programa, kurioje kartu su dar 5-iomis rajono mokyklomis dalyvauja ir Darbėnų gimnazija. --- Antanas Mončys, 1921 m. gimė Mončiuose, mirė 1993 m. Paryžiuje Prancūzijoje. Palaidotas Grūšlaukėje. Baigęs Pranciškonų gimnaziją, 1942–1943 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Susipažinęs su skulptoriumi V. Kašuba susidomėjo skulptūra. 1947–1950 Dailės ir amatų mokykloje Freiburge studijavo skulptūrą, 1950 m. atvyko į Paryžių, studijavo Didžiosios lūšnos akademijoje. 1952 m. sukūrė 16 skulptūrų Šv. Marselio bažnyčioje Laone. 1960–1992 m. surengė apie 30 individualių parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Monake, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Lietuvoje. Sukūrė religinio siužeto kūrinių, antkapinių paminklų, abstrahuotų ekspresyvių figūrinių kompozicijų, konstruktyvių, sunarstytos struktūros skulptūrų, reljefų, švilpių, kaukių. Naudojo įvairias medžiagas – medį, akmenį, metalą, molį, atliekas, rastus daiktus – ir techniką. |
|
