|
|
|
Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska, Korčevo dvarą Lenkijoje valdžiusi kretingiškė grafaitė
Iš Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus dukterų visoje Lietuvoje išgarsėjo knygnešių rėmėja ir pirmojo lietuviško vaikų darželio įkūrėja Marija Tiškevičiūtė. Nemažiau svarbus vaidmuo Kretingos istorijoje tenka ir jauniausiai grafo dukrai Elenai Klotildai Marijai Tiškevičiūtei-Ostrovskai, palikusiai memuarus apie Kretingoje ir Palangoje 1875–1893-aisiais praleistus metus. Jauniausia grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių duktė gimė 1875 m. liepos 29 d. Kretingos dvare. Prabėgus dviem su puse mėnesio, kūdikį parapinėje bernardinų bažnyčioje klebonas tėvas Jonas Mykolas Dargevičius pakrikštijo Elena Klotilda Marija. Klotildos vardą mergaitė gavo senelės Klotildos Horvatienės garbei, Marijos vardą grafai Tiškevičiai tradiciškai suteikdavo visoms savo dukroms, o kodėl buvo parinktas vardas Elena – atsakymo neturime. Kūdikio krikštatėviais tapo tėvų bičiulis, Vilniaus apskrities bajorų maršalka, Švėkšnos grafas Adomas Pliateris ir mergaitės teta grafienė Felicija Grabovska, krikštatėvių asistentais – Eustafijus Ževudskis su krikštatėvio žmona grafiene Genovefa Pliateriene. Eleną Klotildą nuo gimimo augino ir auklėjo guvernantė Scholastika Michalovska, o nuo penkerių metų – paryžietė Marija Fajard. Dėl ligos tėvas negalėjo vaikščioti, todėl šeima vengė tolimesnių kelionių. Tad didžiausią įspūdį Elenai Klotildai vaikystėje ir paauglystėje palikdavo išvykos į Klaipėdą ir Palangos dvare praleisti vasaros sezonai. Tolimiausias taškas, kurį teko jai pasiekti, buvo Vilnius ir jame Trakų gatvėje stovintys motinos rūmai. Sulaukusią devynerių metų ją savarankiškam gyvenimui toliau ruošti motina pavedė iš Varšuvos pakviestai, mokslus Paryžiuje baigusiai, vyriausiajai mokytojai Justinai Dmochovskai, mokiusiai ir vyresnes seseris Mariją ir Sofiją. Ji grafaites mokė tikėjimo, istorijos, literatūros, gamtos mokslų, geografijos, fizikos, šiek tiek logikos ir prancūzų kalbos. Tėvai samdė dar dvi mokytojas – vieną anglę, dėsčiusią anglų kalbą, matematiką, algebrą ir geometriją, kitą – vokietę, mokiusią vokiečių kalbos, muzikos ir dainavimo. Nuo vaikystės Elena Klotilda pasižymėjo gyvu charakteriu, buvo smalsi, judri ir komunikabili, nesunkiai rasdavo bendrą kalbą tiek su namiškiais, tiek ir su svečiais. Mėgo jodinėti tėvo augintais žemaitukais ir trakėnais. Sykį Palangos pajūryje dalyvavo tėvo surengtose žemaitukų varžybose, kuriose su broliu Antanu jojo ant žirgo dviviečiame cirko artistų balne.
Kretingos dvaro kasos 1883 m. ir 1884 m. išlaidų dokumentai liudija, kad aštuonmetė Elena Klotilda kiekvieną mėnesį asmeninėms išlaidoms iš dvaro kasos gaudavo po 50 kapeikų. Tai nebuvo didelė suma, nes tais laikais tiek pinigų dvaras mokėjo už vieną darbo dieną samdomam darbininkui vyrui. Dalį gautų pinigų mergaitė vakarinių pasivaikščiojimų su mokytoja į miestą metu leido įsigydama savo reikmėms pirkinius žydų krautuvėlėse. Tiesa, pirklys Beras Kacenelenbogenas, kuris nemažai pelnydavosi nuolat tiekdamas Kretingos dvarui įvairias prekes, dažnai grafaitę ir jos seseris vaišindavo įvairiais saldumynais nemokamai. Elena Klotilda pinigus taupydavo kelionėms į Klaipėdą, kur paauglės grafaitės galėjo laisvai, nekontroliuojamos suaugusiųjų, vaikščioti po parduotuves ir pirkti joms patikusius pirkinius. Grįždamos iš Klaipėdos, dalį pirkinių per valstybinę sieną perveždavo kontrabandos būdu – nesumokėjusios muito. Pasinaudodamos tuo, kad Rusijos sienos perėjimo punkto valdininkas jų netikrindavo, o apsiribodavo tik transporto priemonės apžiūra, kojinėse, kišenėse, po plačiais rūbais ir apsiaustais jos išslapstydavo nemažai įvairių prekių, kurias namuose iškraudamos ant stalo lenktyniaudavo, kuri daugiau kontrabandos parsivežė. Kontrabandiniu būdu jos parveždavo Vokietijoje išspausdintos lenkiškos literatūros ir lietuviškų maldaknygių, kurias rusų valdžia po 1863 m. sukilimo buvo uždraudusi spausdinti vietoje. Iš Kretingos, per katalikų bažnyčią ir pauparius, arba smulkių daiktų pardavėjus, šios knygos pasklisdavo po Žemaitiją.
Nuo mažų dienų Eleną Klotildą ir jos seseris tėvai pratino prie labdaringos socialinės veiklos. Per šventes jos išnešiodavo Kretingos prieglaudos išlaikytiniams, mieste gyvenusiems našlaičiams ir artimųjų neturintiems invalidams maisto davinius, drabužius, pinigines aukas ir pan. Seserys prisiėmė nuolatinei globai ir auklėjimui po našlaitę, kol šios sulauks pilnametystės. Joms išlaikyti naudojo asmeninėms išlaidoms gaunamus pinigus. Už juos nuomojosi būstą mieste, pas šalia vienuolyno gyvenusias davatkomis vadintas tretininkes, kurios apsiėmė prižiūrėti ir maitinti našlaites. Grafaitės jas lankė, vedė pamokas, siuvo rūbus, rūpinosi, kad šios išmoktų siuvėjos ar kito amato, padėsiančio savarankiškame gyvenime. Savo auklėtinę – nelabai dailią, tačiau nepaprastai judrią ir nuolat besišypsančią strazdanotą raudonplaukę Marcelę, Elena Klotilda apibūdina kaip „klaikiai buką, negabią“ mergaitę, kuri keldavo daug rūpesčių nuolat kažkur tai pradingdama, nesistengdama mokytis rašyti ir skaityti. Našlaitei paaugus, grafaitė ją įtaisė į dvaro skalbyklą mokytis skalbėjos amato, bet merginai tai taip pat nelabai rūpėjo, nes dažnai tiek dieną, tiek naktį nežinia kur ilgam prapuldavo. Našlaitei sulaukus pilnametystės, ji buvo sėkmingai ištekinta už vyro, kuris labai ją mylėjo, dievino, neleido nieko namuose dirbti ir pats už ją viską darė. Kraičiui Elena Klotilda nuotakai davė karvę ir grynųjų pinigų savarankiško gyvenimo pradžiai. Elena Klotilda su seserimis taip pat savanoriškai darbavosi apie 1890 m. atidarytoje Kretingos dvaro ligoninėje, kurioje buvo gydomi dvaro samdiniai, tarnai ir jų šeimų nariai. Ji slaugė ligonius, leido vaistus, asistavo gydytojui Atelmejeriui nesudėtingose chirurginėse operacijose. Tame pačiame pastate Sofijai Tiškevičienei atidarius prieglaudą, kurioje prieglobstį rasdavo našlaičiais tapę samdinių vaikai, senatvės sulaukę ar dėl nelaimės darbingumą praradę vieniši samdiniai bei dvaro teritorijoje rasti pamestinukai, jos išlaikytinių globa taip pat rūpinosi grafaitės. Vasarodama Palangos dvare, Elena Klotilda dalyvavo labdaros vakaruose, taisydavo dvaro virtuvėje maistą šių renginių dalyviams, iš kurių rinkdavo aukas prieglaudoms, vargšams, našlaičiams ir beglobiams išlaikyti. Labdaringai veiklai plėsti Elena Klotilda, sesuo Sofija ir brolis Vladislovas ėmėsi kaupti piniginį fondą. Jam lėšas rinko organizuodami daiktinę loteriją, kurios bilietus pardavinėjo vasarojantiems grafų Tiškevičių svečiams. Siekdami padidinti labdaros fondo kapitalą, tėvo dovanotame žemės sklype jie pastatė vilą, kurią nuomojo, o po metų pardavė. Gautus pinigus panaudojo Vladislovo Tiškevičiaus Vilniuje steigiamai greitosios pagalbos tarnybai. Tėvui Juozapui Tiškevičiui 1891 m. mirus, Elenai Klotildai atiteko netoli Kretingos esantis Dimitravo dvaras. Šeimai nutarus, kad Kretingos rezidencijoje toliau šeimininkaus vyriausias brolis Aleksandras Tiškevičius, jo šeimynai buvo atiduotas rūmų rytinis korpusas, o Elena Klotilda su seserimis Sofija ir Marija išsikėlė į vakarinį korpusą, į buvusius tėvo ir svečių kambarius.
Į pirmąją tolimą kelionę Elena Klotilda su seserimis ir motina išvyko 1892 m. Vokietijoje jos aplankė Halėje po traumos besigydantį brolį Antaną Tiškevičių, pabuvojo Drezdene, Saksonijoje, Berlyne, austrų valdomoje Krokuvoje, o ilgesniam laikui apsistojo Varšuvoje. Varšuvoje dalyvavo lenkų diduomenės rengiamuose pobūviuose ir pokyliuose. Nors Elena Klotilda buvo komunikabili ir mėgo naujas pažintis, tačiau ją labai varžė ir trukdė trumparegystė, o tuo metu merginai nešioti akinius buvo nemadinga. Per šiuos renginius ji susipažino su devyneriais metais jaunesniu Lenkijos didiku grafu Aleksandru Antanu Feliksu Ostrovskiu iš Korčevo dvaro. Su savo išrinktuoju Elena Klotilda susižadėjo 1893 m. vasario 7 d., per Varšuvoje vykusį didžiulį karnavalinį pokylį, o susituokė 1893 m. birželio 17 d. Kretingoje. Parapinėje bernardinų bažnyčioje juodu sutuokė Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis. Vestuvių pokylis, kurį surengė jaunosios motina Sofija Tiškevičienė ir vyriausiasis brolis Aleksandras Tiškevičius, vyko dvare. Į pokylį atvyko įvairiausiose tuometinių Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų vietovėse išsibarstę grafų Tiškevičių giminės atstovai, giminės ir bičiuliai, valdinių įstaigų ir bažnyčios vadovai. Iš Paryžiaus atvažiavo įžymus fotografas, keliautojas, kolekcininkas, Raudondvario dvarininkas Benediktas Henrikas Tiškevičius, tapęs vienu iš santuokos liudininkų. Vestuvių proga dvaro parkas, tvenkinio pakrantės ir krioklio grota buvo išpuošti medžių šakelių ir gėlių girliandomis, iliuminuotomis elektros lemputėmis. Sutemus buvo leidžiami fejerverkai – reta tam metui atrakcija, kurios stebėti smalsuoliai iš anksto rinkosi iš Kretingos, apylinkės kaimų ir miestelių, net iš Palangos. Po vedybų jaunavedžiai išvyko į Lenkijos karalystės Sedlcių gubernijoje esantį Korčevo dvarą, kurį pasirinko šeimos rezidencijai. Anksčiau šį dvarą valdė didikai Kučinskiai, pasistatę rūmus, nuošaliau esančius neogotikinius vasaros rūmus, vadintus Sibiru, oranžeriją, žirgyną ir šv. Jono Nepomuko šulinį. Rūmus juosė 35 ha dydžio angliškojo (kraštovaizdžio) stiliaus parkas. Dvaro paveldėtojai Liudvikai Kučinskai ištekėjus už lenkų emigrantų šeimoje Versalyje gimusio ir Paryžiuje gyvenančio grafo Tado Leono Ostrovskio (1834–1911), santuokos keliu valda atiteko Ostrovskių giminei. Šiame dvare 1866 m. gimė Helenos Klotildos vyras Aleksandras Antanas Feliksas, o 1894 m. – jųdviejų pirmagimis sūnus Kristinas Marija Antanas. Žiemai šeima išvykdavo gyventi į Varšuvą, kurioje 1896 m. pasaulį išvydo antrasis sūnus Leonas Grotas Ostrovskis.
Korčevo valda apėmė apie 20 tūkst. ha ir buvo padalinta į keletą palivarkų – savarankiškų ūkinių-gamybinių padalinių, administruojamų dvaro savininko skiriamų valdytojų. Be tradicinės žemdirbystės, Ostrovskiai plėtojo gyvulininkystę. Korčevo savininkas Aleksandras Antanas Ostrovskis nuo mažų dienų domėjosi botanika. Dvaro parke jis prisodino daugybę retų medžių, surinko didžiulį herbarą, kuris buvo saugomas dvaro bibliotekoje. Porą metų dvare laikė kupranugarį. Gražiai prasidėjęs šeiminis gyvenimas po dešimtmečio netikėtai nutrūko – 1904 m. Varšuvoje mirė šeimos galva, kurį Elena Klotilda parvežė į Korčevą ir palaidojo parapinėje Knychuveko bažnyčioje įrengtoje kriptoje. Po poros metų amžinybėn iškeliavo ir uošvienė Liudvika Kučinska-Ostrovska, o uošvis – Tadas Leonas Ostrovskis liko gyventi Paryžiuje. Našle tapusiai Elenai Klotildai ant pečių užgulė didžiulis ūkis, kuriam valdyti samdė administratorių. Moteris ėmėsi vaikus auginti viena, padedama auklių. Tačiau netrukus ją ištiko dar viena skaudi netektis: 1912 m. Krokuvoje šiltinė nusinešė 16-mečio jaunėlio Leono Groto gyvybę. Todėl likusį gyvenimą motina pašventė vienintelio sūnaus ir dvaro paveldėtojo Kristino Marijos Antano Ostrovskio auklėjimui.
Elenai Klotildai išvykus iš Kretingos, jos Dimitravo dvaro administravimu rūpinosi brolis Aleksandras Tiškevičius. Kol buvo gyva motina, Elena Klotilda dažnai su šeima lankėsi Kretingoje, vasarojo Palangoje. Čia su artimaisiais ji praleido 1914 m. vasaros sezoną, kuris, kaip parodė vėliau prasidėję įvykiai, tapo paskutiniu Kretingos grafų Tiškevičių šeimos susitikimu. Artėjant prie Korčevo Pirmojo pasaulinio karo frontui manyta, kad aukštumoje prie Bugo upės stūksančiame dvare rusai įsitvirtins gynybai. Todėl antikvarinius baldus, paveikslus, brangenybes ir kitas kultūros vertybes Elena Klotilda išslapstė: dalį išvežiojo saugoti toli nuo fronto linijos gyvenusiems pažįstamiems dvarininkams, kitus užmūrijo pagalbinių pastatų požemiuose arba užkasė, o pati išvyko į saugesnėje vietoje esantį Tokarų palivarką. Vis tik rusai negalvojo Korčeve gintis, tačiau dvaro neaplenkė, karo reikmėms rekvizavo galvijus, arklius, grūdus ir kitą rastą turtą. Užėjus vokiečiams, Elena Klotilda su sūnumi Kristinu išvyko į Varšuvą. Į dvarą parvykdavo tik organizuoti žemės ūkio darbų, pasisamdyti dvaro administratorių ir palivarkų valdytojus. Okupacinė vokiečių valdžia pradžiai padėjo gauti grūdų sėjai ir traktorių laukams suarti, tačiau didžiąją dalį užaugintos produkcijos kiekvieną rudenį konfiskuodavo. 1916–1917 m. žiemą Varšuvoje pas Eleną Klotildą praleido motina Sofija Tiškevičienė, karo pradžioje apsigyvenusi Vilniuje, o vėliau grįžusi atgal į Kretingą. Sūnus Kristinas 1917 m. pr. įstojo į Šveicarijoje suformuotą lenkų legioną, tarnavo ryšininku, vėliau – Lenkijos diplomatinės misijos Berne sekretoriumi, studijavo ekonomikos mokslus. 1918 m. Miunchene (Vokietija) vedė Varšuvos tekstilės fabrikanto Jano Konstantino Krafto dukterį, dailininkę Vandą Stefaniją Pauliną Kraft. Pasibaigus karui, Eleną Klotildą pasiekė žinia apie pablogėjusią motinos sveikatą. Todėl 1919 m. drauge su broliu Vladislovu ji lankėsi Kretingoje ir Palangoje, kur paskutinįkart matėsi su motina.
Tarpukariu Elena Klotilda mėgo laiką leisti Varšuvoje, o Korčevo dvarą užrašė sūnui. Varšuvoje 1920 m. susilaukė anūkės Renatos Marijos Kristinos. Tais pačiais metais sūnų Kristiną su žmona Vanda Lenkijos Raudonasis Kryžius, kuriame tarnavo ir Elena Klotilda, išsiuntė kelionėn aplink pasaulį rinkti aukoms šiai organizacijai išlaikyti. Vėliau Kristinas dirbo tarptautinės medžio pramonės organizacijos prezidentu, 1931 m. susilaukė antros dukters Joanos Elenos Beatos. Nuo 1928 m. jis ėmėsi tvarkyti paveldėtą Korčevo dvarą, oranžeriją pritaikė koplyčiai, renovavo per karą nukentėjusius rūmus, pagal žmonos dėstytojo, Varšuvos politechnikos instituto Architektūros fakulteto profesoriaus Stanislovo Noakovskio eskizus iki 1939 m. perstatė rūmų pagrindinį fasadą. Vienas iš Elenos Klotildos pajamų šaltinių, kad ir nedidelių, tebebuvo Dimitravo dvaras. Tiesa, vykdydama Lietuvos žemės reformą valstybė didesniąją dvaro žemių dalį nusavino ir išdalino kumečiams ir bežemiams, atkūrusiems šioje vietoje Tarvydų kaimą. Savininkei buvo palikta tik sodyba su administraciniais, gyvenamaisiais ir ūkiniais-gamybiniais pastatais bei 80 hektarų žemės. Gyvendama tolokai nuo Kretingos, valdą ji pavedė administruoti seseriai Marijai Tiškevičiūtei, po motinos mirties paveldėjusiai šalia buvusį Jazdų dvarelį. Galų gale dvaro sodybą su žeme 1937 m. nupirko Lietuvos vyriausybė, įrengusi joje Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialą – Dimitravo priverčiamojo darbo įstaigą. Tų pačių 1937 m. vasarą Elena Klotilda paskutinįkart gyvenime lankėsi gimtajame Kretingos dvare, kur dalyvavo brolio Aleksandro ir brolienės Marijos Tiškevičių auksinėse vestuvėse.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Kristinas Ostrovskis su motina Elena Klotilda, žmona Vanda ir jaunesniąja dukterimi Joana 1939 m. rugpjūčio pradžioje išvyko kartu su transportu, kuris per Turkiją į Prancūziją išvežė Lenkijos valstybinio banko aukso atsargas. Tokiu būdu jie pasiekė Paryžių, iš kurio, vokiečiams užėmus Prancūziją, išvyko į Lisaboną. Netekusi vilties greitu laiku grįžti į tėvynę, šeima persikėlė į Angliją ir apsigyveno Londone, kur Kristinas tapo egzilinės Lenkijos Respublikos nacionalinės tarybos Užsienio reikalų komiteto pirmininku. Vyresnioji Elenos Klotildos anūkė Renata liko Varšuvoje, kur dirbo slaugytoja Maltos ligoninėje. 1940 m. pavasarį jai pavyko ištrūkti iš vokiečių okupuotos Lenkijos ir pasiekti Londoną. Čia ji 1943 m. ištekėjo už lenkų emigranto Jeronimo Moravskio (1917–1985). Sovietų Sąjungai 1939 m. okupavus rytinę Lenkijos dalį, Korčevo dvaras atsidūrė nacių ir bolševikų užgrobtų teritorijų pasienyje. Vokiečiai išvežė rūmuose buvusius paveikslus, sudegino biblioteką, o dvare įkurdino sienos sargybinių (pasieniečių) dalinį. Vokiečiams užpuolus sovietus, dvare nuo 1941 m. šeimininkavo karinės valdžios paskirta administracija, administravusi Ostrovskių valdas. Po Antrojo pasaulinio karo komunistinės Lenkijos valdžia dvarą nusavino ir perdavė komunos kooperatyvui „Samopomoc Chłopska“ (Valstiečių savipagalba). Šis rūmuose įrengė batų parduotuvę, butus darbininkams, o pokylių salę pavertė dirbtinių trąšų sandėliu. Sibiru vadinamuose vasaros rūmuose veikė komunos valdyba, sveikatos centras ir kepykla. Atsidūrusi Londone, Elena Klotilda Ostrovska baigė Lisabonoje pradėtus rašyti prisiminimus apie savo gyvenimą Kretingoje ir Palangoje, kuriuos kiek vėliau papildė prisiminimais apie Korčeve ir Varšuvoje praleistus Pirmojo pasaulinio karo metus. Šiuose memuaruose nerasime tikslių įvykių datų, tačiau jie turi didžiulę istorinę vertę, nes detaliai ir šiltai aprašo Tiškevičių šeimos santykius, pomėgius, tradicijas, šventes, gyvenimo Kretingoje kasdienybę, vasarojimo Palangoje pramogas, kelionių į Klaipėdą įdomybes, vaikų švietimo ir ugdymo dvare tradicijas, ūkinį gyvenimą, santykius su dvaro tarnautojais, tarnais, šio krašto gyventojais žydais, žemaičiais, rusais, latviais ir vokiečiais.
Iš Kretingos kilusi prisiminimų autorė, būdama 77 metų amžiaus, savo gyvenimo kelią 1953 m. balandžio 2 d. užbaigė tolimajame Londone. Jos memuarai užsimetė sūnaus Kristino Marijos Antano Ostrovskio (1894–1980) asmeniniame archyve, kur juos tvarkydama tėvo palikimą aptiko duktė Joana Elena Beata Ostrovska-Harris. Juos ji parvežė į Lenkiją. Šiais memuarais pasidalino su motinos gimtajame dvare veikiančiu Kretingos muziejumi. Pirmąkart šių prisiminimų fragmentai buvo publikuoti 2004 m. Varšuvoje leidžiamame metraštyje „Karta“, iliustruojant juos Kretingos muziejuje saugomomis grafų Tiškevičių šeimos, Kretingos ir Palangos nuotraukomis. Pilna apimtimi memuarai paskelbti 2022 m. Varšuvoje leidyklos „DiG“ išleistoje knygoje „Wspomnienia. Helena z hr. Tyszkiewivczów hr. Ostrowska“, o 2024 m. jie buvo išversti į lietuvių kalbą ir publikuoti Palangos etnokultūros metraštyje „Palangos langai“. Po komunistinio režimo žlugimo į Lenkiją 1989 m. grįžusios Elenos Klotildos anūkės Renata Marija Kristina Ostrovska-Moravska (1920–2002) ir Joana Elena Beata Ostrovska-Harris (1931–2024) apleistą Korčevo dvarą už simbolinę kainą atpirko iš Lenkijos valstybės ir 1994 m. ėmėsi prikelti naujam gyvenimui. Renatai 2002 m. mirus, dvaro atkūrimo darbus tęsė Beata, su sūnumi Aleksandru Harris‘u 2004 m. įkūrusi fondą „Palace in Korczew“ (Rūmai Korčeve), kurio tikslas atstatyti rūmų ir parko kompleksą, vykdyti muziejinę ir leidybinę veiklą, remti pastangas architektūros paminklams išsaugoti ir plėtoti įvairias socialinės veiklos formas kultūros, turizmo ir aplinkos apsaugos srityse. Iki 2018 m. jie restauravo rūmus, ėmėsi atkurti parką, pavertė Korčevo dvarą turistų lankoma vieta.
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|
|
