„Jorės vėjyje“ – gamtos ir skiautinio virsmai

Balandžio 23-ąją Palangoje prasidėsiantis jubiliejinis 35-asis Jurginių festivalis „Jurgi, paimk raktus!“ įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą.

Tikrąją Jurginių dieną – balandžio 23-ąją – Palangoje suskambės jubiliejinis 35-asis Jurginių festivalis „Jurgi, paimk raktus!“ – Palangoje nuo seno gyva tradicija pavasarį pasitikti ypatingai: atrakinant žemę, dainuojant pavasario dainas, džiaugiantis žirgais ir gamta. Jurginės Palangoje – ne tik folkloro šventė, bet ir simbolinis gamtos budinimo ritualas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą.

Festivalio širdis – legendomis apipinta šventa vieta Birutės kalnas. Pagrindinė šventyklos ašis rodo, kad balandžio 23-oji buvusi svarbiausia palangiškių šventė – tai Jurginės, arba Jorė. Pavasario pradžia mūsų senoliams buvo gyvenimo, atgimimo, galimybės išsaugoti gyvybę ir ją gausinti metas. Pasak Palangos kultūros centro etnografės ir ilgametės festivalio organizatorės Zitos Baniulaitytės, ši šventė suvienija gamtą, žmogų ir gyvąją tradiciją. Šiemet festivalis skirtas Lietuvių liaudies dainų metams paminėti.

Vienas šventės akcentų – Palangos kurorto muziejaus kieme rengiama skiautinių paroda „Jorės vėjyje“, kurią jos rengėjai įvardino ne tik kaip meno instaliaciją po atviru dangumi. Anot festivalio organizatorių, Jurginės Palangoje – ne tik senųjų papročių atgaivinimas, bet ir šiuolaikinio žmogaus vertybių šventė. Tad ir skiautinių paroda atskleidžia rūpestį dėl gamtos, kviečia permąstyti mūsų santykį su gamta, puoselėti tvarumą – „Jorės vėjyje“ primena, kad kiekvienas audinio gabalėlis gali turėti naują gyvenimą.

Šiemet skiautinių parodoje su savo darbais dalyvaus skiautinių kūrėjos iš Palangos, Kretingos, Klaipėdos, Kauno, Utenos. Skiautininkes Palangoje burianti palangiškė tautodailininkė Irena Gačionienė visus, kurie domisi skiautiniais, kviečia balandžio 25–27 dienomis ateiti prie Palangos kurorto muziejaus, arba „Anapilio“, kur gamtos apsuptyje, tarp gražių pajūrio pušų plevėsuos daugybė skiautinių.

„Susipažinsime iš arčiau, – I. Gačionienė sakė, kad skiautinių siuvimu ji susidomėjo ir pradėjo siūti maždaug prieš 30 metų. – Besidomint skiautiniais, pamažu atsirado bendraminčių, pažinčių ratas plėtėsi. Dabar mūsų, skiautinėtojų, būrelyje yra kelios palangiškės, taip pat kolegės iš Kretingos ir Klaipėdos. Kai kurioms skiautinių siuvimas gana nauja patirtis, kai kurios siuva jau seniai. Visos esame išbandę ir kitas rankdarbių rūšis: siuvimą, mezgimą, nėrimą, siuvinėjimą, audimą ir kitas.“

Kūrėjų iš Palangos, Kretingos, Klaipėdos, Kauno, Utenos skiautiniai ir šiemet plevėsuos Palangos kurorto muziejaus prieigose.

– Kaip gimė idėja surengti parodą „Jorės vėjyje“. Kokią žinią ji neša, kaip gimė pavadinimas, ką jis apskritai reiškia pajūrio krašto žmonėms? – „Pajūrio naujienos“ paklausė I. Gačionienės.

– Skiautinių paroda per Jurgines vyks jau kelintą kartą. Idėja gimė Zitai Baniulaitytei, kai prieš beveik 10 metų kartu lankėmės Vilniuje, skiautinių klubo „Urtė“ vadovės Aldonos Tamonytės-Dorrity sode, kur buvo surengtas skiautinių meistrių iš visos Lietuvos sąskrydis ir jų darbų paroda po atviru dangumi. Taip gimė idėja eksponuoti skiautinius gražioje Palangos gamtoje – mūsų skiautinius į savo aplinką jau kelintus metus priima Palangos kurorto muziejus.

Mūsų parodos pavadinimas – taip pat Zitos sumanymas. Jorė susijusi su Jurginėmis. Jorė – gamtinis virsmas, kuomet gyvybinės galios, išlaukusios ir iškentėjusios ilgą tamsos ir šalčio kalėjimą, dangiškosios šviesos pažadintos veržiasi naujam gyvybės ratui. Su šiuo virsmu galime palyginti ir skiautinį, kuris dažnu atveju kuriamas jau iš kažkada naudoto audinio drabužyje, namų tekstilėje, iškentusio skalbimus, karpymus, begalę dygsnių pagaliau atgimsta naujoje gražioje antklodėje, lovatiesėje ar pano.

Kolektyvinis skiautinių kūrėjų darbas, kurį prieš kelerius metus pasiuvo moterys, lankiusios Zitos Baniulaitytės surengtą „Rankdarbių meistarnę“.

– Kuo svarbi ši paroda tradicinių Jurginių kontekste?

– Kodėl Jurginės ir skiautiniai, kas juos sieja? Jurginės – pavasario šventė, kai atgimsta gamta. Iki krikščionybės panašiu laiku būdavo švenčiama pagonių dievo Jorio, žemės budintojo šventė. Ir Jurgis, ir Joris arba Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę. O pabudus žemei, atšilus orui, skaisčiau pašvietus saulei ir papūtus pavasariniam vėjeliui, seniau moterys nešdavo laukan pravėdinti patalus, kailinius. Tai ir mes, prisimindamos tą senojo kaimo tradiciją, į pušyną sunešim, suvešim „pravėdinti“ savo skiautinius ir pateiksim žiūrovų dėmesiui.

– Kaip reikėtų traktuoti skiautinius: tai – menas ar amatas, o gal buitinis vyksmas, atsiradęs iš prigimtinio moterų taupumo ir gebėjimo iš visko sukurti grožį?

– Skiautiniai gali būti ir menas, ir amatas, ir buitinis vyksmas, kai taupios moterys iš to, ką turi, kuria ir gražina savo aplinką.

– Kokia yra skiautinių istorija Lietuvoje, kokios šio reiškinio tendencijos, perspektyva?

– Skiautiniai Lietuvoje seniai žinomi – tuo galime įsitikinti pasižvalgę po muziejus. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose yra XIX a. pab. skiautinys iš Palangos – jis kažkieno namuose kabojo ant sienos prie lovos. Tik skiautiniai galbūt nebuvo tokie populiarūs kaip audimas ir jų nėra išlikusių tiek daug. Tačiau jie visais laikais buvo siuvami ir iš taupumo, ir įgimto noro dailinti savo aplinką. Be to, skiautiniai yra lengvai prieinama ir nebrangi priemonė mokyti vaikus siuvimo, siuvinėjimo, spalvų derinimo, komponavimo pradmenų. Tik gaila, kad šiuolaikinės technologijos ir įvairių daiktų gausa vis labiau užgožia norą kurti rankdarbius.

Dabar stebime savotišką skiautinių atgimimą. Įvairiuose Lietuvos miestuose yra susikūrę skiautinių klubai, socialiniuose tinkluose galima rasti daug skiautinių mėgėjų grupių tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, todėl yra daug galimybių bendrauti, semtis idėjų ir patirties.

Skiautinių kūrėjos (iš dešinės) Irena Gačionienė, Audronė Baronienė ir Leonora Griciuvienė

– Ar skiautiniai turi savo braižą pagal regionus. Tarkim, pajūrio krašto moterų darbai skiriasi nuo kitų etnografinių regionų?

– Skiautiniai, skirtingai negu audiniai ar tautinis kostiumas, neturi savo braižo pagal Lietuvos etnografinius regionus. Senieji skiautiniai, kuriuos matome muziejuose, sukurti pagal populiarias schemas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose kaimyninėse ir tolimose šalyse: tai vadinamoji „Trobelė“ arba „Šulinys“, „Ananasas“ arba „Kankorėžis“. Lietuvoje buvo ypač populiarus siuvimas kartono gabalėlius aptraukiant medžiaga. Muziejinis eksponatas iš Palangos sukurtas būtent apsiuvant kartonėlius.

– Kas sudaro jūsų ir jūsų bendraminčių skiautinių kūrybinį pagrindą, iš kur semiatės idėjų?

– Man ir mano kolegėms labai svarbus ekologinis aspektas. Šiais greitosios mados ir begalinės gausos laikais pasaulis dūsta nuo tekstilės pertekliaus. Todėl mes stengiamės kuo labiau naudoti dėvėtų drabužių audinius, atraižas, likusias nuo kitų siuvinių. Tokiu būdu galima sukurti labai brangų prisiminimų prasme skiautinį – sudėti į jį savo šeimos narių dėvėtų drabužių audinius ir perduoti jį ateinančioms kartoms kaip šeimos relikviją.

O idėjos ateina iš visur: iš parodų lankymo, bendravimo su kolegomis, interneto platybių, kelionių. Kartais vien pamačius audinį būna aišku, kaip jį panaudoti, o kartais sprendimą rasti būna labai sunku.

– Ar sunku kurti skiautinius? Ir apskritai – kuo jie yra žavūs ir verti mūsų dėmesio?

– Skiautiniai turi didžiulį traukos lauką, ir tiems, kas jais susidomi ir pradeda siūti, tai tampa tikra atgaiva ir pomėgiu. Skiautinius nėra sunku kurti mokant naudotis adata ar turint minimaliausius pradmenis siuvant mašina. Tačiau reikia didelio kruopštumo ir milžiniškos kantrybės, nes vieno užkloto ar lovatiesės siuvimas gali užtrukti mėnesį ir ilgiau.

Šiemet ši skiautinių paroda pirmoji. Prieš metus kelių autorių skiautinių paroda vyko Dovilų etninės kultūros centre, o maždaug prieš pusantrų metų – kolektyvinė paroda Palangos bibliotekoje. Joje kelių autorių skiautinių paroda planuojama kitų metų sausį–vasarį.

• Rašyti komentarą (0)