|
|
|
Europos momentas: kaip ES Trampo klaidą dėl Ukrainos gali paversti strategine pergale
Donaldas Trampas manė, kad suregzė spąstus. Vietoje to, jis pats į juos pateko. Tai, kas turėjo tapti žeminančiu galios demonstravimu prieš Volodymyrą Zelenskį, virto JAV prezidentui gėdingu fiasko – jo siūlytas „mineralai už pinigus“ sandoris su Ukraina žlugo tiesiog akimirksniu. Užuot izoliavęs Kyjivą, Trampo grubus bandymas primesti savo sąlygas sukėlė ryžtingą Vakarų ir NATO lyderių reakciją, dar kartą atskleisdamas jo polinkį į trumpalaikius sandorius vietoj ilgalaikio strateginio stabilumo. Tačiau šis spektaklis buvo daugiau negu dar vienas chaotiškas Trampo išpuolis – tai buvo įspėjimas. Jungtinės Amerikos Valstijos, vadovaujamos jo, dar kartą įrodo esąs neprognozuojamas ir nepatikimas partneris. Tikrasis klausimas dabar – ar Europa pasiruošusi veikti? Ukraina turi vienus didžiausių dar neišnaudotų retųjų žemių elementų ir kritinių mineralų išteklių Europoje – tai ištekliai, būtini žaliajai ir skaitmeninei transformacijai, pažangioms gynybos technologijoms ir visai aukštųjų technologijų pramonei XXI amžiuje. Trampas suprato šių medžiagų strateginę svarbą, todėl jo administracija mėgino priversti Ukrainą pasirašyti vienašališką sutartį, kuri būtų perdavusi JAV kontrolę jų išgavimui ir tiekimo grandinėms. Tačiau kadangi jo bandymas žlugo, Europa turi unikalią galimybę perimti iniciatyvą, užsitikrinti prieigą prie šių esminių išteklių ir užmegzti tikrą partnerystę su Ukraina – tokią, kuri būtų naudinga abiem pusėms, o ne traktuotų Kyjivą kaip jaunesnįjį partnerį sandoryje, paremtame grynai komerciniais sumetimais. Strateginė Europos galimybė Europos Sąjunga turėtų nedelsdama pasiūlyti strateginių mineralų partnerystę su Ukraina, kuri ne tik užtikrintų ES prieigą prie šių gyvybiškai svarbių išteklių, bet ir garantuotų, kad pati Ukraina gauna visą naudą iš savo gamtos turtų. Skirtingai negu Trumpo išnaudotojiškas modelis, Europos požiūris turi būti grindžiamas bendra investicija, tvarumu ir ilgalaikiu ekonominiu bendradarbiavimu. Tai ne tik apie išteklių įsigijimą – tai apie pramonės infrastruktūros plėtrą, tiekimo grandinių saugumą ir Europos ekonominį suverenitetą. Šios iniciatyvos pagrindu turėtų tapti Europos investicijų banko (EIB) obligacijų emisija, skirta būtent Ukrainos retųjų žemių ir kritinių mineralų sektoriui. Šios Ukrainos retųjų mineralų obligacijos būtų atviros vyriausybėms, korporacijoms ir privatiems investuotojams, pritraukiant milijardus eurų, reikalingų: *Ukrainos kasybos ir perdirbimo pajėgumų plėtrai, užtikrinant stabilų, ilgalaikį tiekimą Europos pramonei. *Ukrainos atstatymo fondui, kad pajamos iš šių išteklių būtų investuojamos į infrastruktūrą, ekonomikos atgaivinimą ir pramonės vystymą. *Tiesioginėms pramonės partnerystėms tarp Ukrainos ir Europos įmonių, pereinant nuo žaliavų eksporto prie pridėtinės vertės gamybos Ukrainoje. Šis modelis atkartotų sėkmingas ES atkūrimo obligacijas, užtikrindamas plačią dalyvavimo galimybę ir stiprindamas Ukrainos ekonominį savarankiškumą. Tai taip pat būtų aiškus signalas, kad Europa ne tik reaguoja į JAV nesėkmes, bet ir aktyviai formuoja savo strateginių industrijų ateitį. Ekonominis pagrįstumas: faktai, skaičiai ir skubumas Šios iniciatyvos poreikis nėra vien politinis – tai ekonominė ir pramoninė būtinybė. Ukraina turi 22 iš 30 kritinių žaliavų, kurias Europos Komisija įvardija kaip esmines ES pramonės konkurencingumui. Ukrainos titano, ličio ir retųjų žemių ištekliai yra vieni didžiausių Europoje. Jų bendra neišnaudota vertė viršija 10 trilijonų eurų, o tai gali paversti šalį pasaulinės tiekimo grandinės milžine. Šiuo metu 98 proc. ES retųjų žemių importuojama iš Kinijos, o tai daro Europą priklausomą nuo vieno geopolitinio konkurento. Kinija jau įrodė, kad yra pasiruošusi paversti mineralų tiekimą geopolitiniu ginklu, apribodama galio ir germanio eksportą kaip atsaką į Vakarų technologinius apribojimus. ES Kritinių žaliavų aktas numato sumažinti šią priklausomybę, siekiant iki 2030 m. išgauti bent 10 proc. retųjų žemių pačiai ES – partnerystė su Ukraina būtų esminė šio tikslo dalis. Pasaulinė retųjų žemių rinka iki 2030 m. turėtų siekti 20 mlrd. JAV dolerių, o jos augimą skatins paklausa elektromobilių baterijoms, puslaidininkiams ir gynybos technologijoms. ES Žaliojo kurso pramonės planas jau numatęs 250 mlrd. eurų strateginių industrijų stiprinimui – dalį šių lėšų nukreipus į Ukrainos mineralų sektorių, būtų sukurta tvari, ilgalaikė alternatyva Europai. Trumpo nesėkmė – Europos galimybė Jeigu Trampo mineralų sandoris būtų pavykęs, Ukraina būtų atsidūrusi pažeidžiamoje padėtyje – įkalinta vienašališkame susitarime su Vašingtonu, neturėdama realios kontrolės savo ištekliams. Tačiau šįkart taktika nepavyko. Trampo bandymas primesti savo sąlygas per politinį spaudimą baigėsi jo administracijos pažeminimu ir atvėrė duris Europai. Dabar ES turi šansą perimti iniciatyvą – ne tik išgelbėti situaciją, bet ir įrodyti, kad ji pajėgi veikti kaip pasaulinė galia. Veikti reikia dabar ES turi visas priemones šiai strategijai įgyvendinti. Europos investicijų bankas gali išleisti stambias obligacijas, o ES prekybos ir pramonės politika jau dabar teikia prioritetą kritinėms žaliavoms. Trūksta tik vieno – ryžto veikti nedelsiant. Trampo nesėkmė suteikė Europai retą strateginę galimybę. Atėjo laikas išeiti iš krizės valdymo režimo ir aktyviai formuoti savo ekonominę ateitį. ES-Ukrainos strateginių mineralų partnerystė turi būti pradėta be jokio delsimo. Tai ne tik apie Ukrainą – tai apie tai, kas formuos XXI amžių: tie, kurie investuoja į ilgalaikį stabilumą, ar tie, kurie valdo per chaosą ir politinį šou. Trampo nesėkmė suteikė Europai progą. Klausimas tik vienas: ar mes ja pasinaudosime?
|
|
