Alexandre KRAUSS Patarėjas Europos Sąjungos ir gynybos klausimais Europos Parlamente

Per ilgai Europa gyveno iliuzijoje, leisdama krizei po krizės mus užklupti nepasiruošusius ir patikėdama savo saugumą vis mažiau patikimam partneriui anapus Atlanto. Miuncheno saugumo konferencijos įvykiai atskleidė skaudžią tiesą: Jungtinės Valstijos ne tik tolsta nuo Europos – jos aktyviai griauna mūsų saugumo pamatus.

Viceprezidento JD Vance’o kalba nebuvo atsitiktinė klaida – tai buvo tyčinis išpuolis prieš Europos vertybes, kai buvo suabejota pačia demokratijos esme ir tuo pačiu pataikaujama kraštutinei dešinei. Dar blogiau – Trumpo administracija šalina Europą iš esminių saugumo derybų ir mėgina užkulisiuose priimti sprendimus dėl Ukrainos ateities be mūsų dalyvavimo. Jei dabar neatsibusime, liksime paprasčiausi stebėtojai savo pačių žemyne.

Visi įspėjamieji ženklai jau seniai buvo aiškūs. Trumpo panieka NATO niekada nebuvo vien žodžiai – jo administracija aiškiai parodė, kad, jei Europa nesutiks žaisti pagal Vašingtono taisykles, JAV tiesiog pasitrauks. Jo patarėjai net atvirai svarstė apie Amerikos karių skaičiaus mažinimą Europoje, elgdamiesi su mūsų saugumu kaip su preke, o ne bendra atsakomybe. O JAV spaudimas didinti Europos gynybos išlaidas nėra siekis stiprinti Aljansą – tai mėginimas priversti Europos šalis pirkti daugiau amerikietiškos ginkluotės, nukreipiant milijardus dolerių JAV gynybos pramonei mūsų strateginio savarankiškumo sąskaita.

Gana. Europa nebegali sau leisti likti geopolitiniu stebėtoju. Atėjo laikas iš esmės permąstyti, kaip giname save ir kokį vaidmenį atliekame globaliame saugume. Turime pereiti nuo pasyvios priklausomybės prie aktyvios lyderystės – ir pradėti nuo Ukrainos, karo, kuris šiandien lemia mūsų ateitį.

Prezidentas Volodymyras Zelenskis ragina sukurti Europos kariuomenę – ir jis yra teisus. Jau trejus metus Ukraina krauju gina ne tik savo suverenitetą, bet ir vertybes, kurias Europa teigia ginanti. Mes teikėme paramą, ginklus, diplomatinę pagalbą – bet per mažai, per lėtai ir be aiškios strategijos. Dabartinis karinės paramos srautas nesugeba pakeisti padėties mūšio lauke. Jei rimtai vertiname Ukrainos išlikimą ir Europos saugumą, turime žengti kitą žingsnį: pradėti masinį ginklavimosi procesą ir, taip, svarstyti Europos karių dislokavimą Ukrainoje.

Daugeliui tai bus nepatogi tiesa, bet alternatyva yra nepalyginamai blogesnė. Jei Ukraina kris, Rusija nesustos ties jos sienomis. Po to seks Moldova, Baltijos šalys, galbūt net Lenkija. Rusijos pergalė reikštų Europos pokarinės tvarkos žlugimą, saugumo garantijų sunaikinimą ir sugrįžimą į pasaulį, kuriame sienos perbraižomos jėga, o autokratai diktuoja demokratijoms.

Ši realybė niekur nesimato aiškiau negu Lietuvoje – valstybėje, kuri jau dabar yra akivaizdžiame egzistenciniame pavojuje, o Europos lyderiai atsisako tai pripažinti rimtai. Rusija jau vykdo hibridinį karą: kibernetinės atakos, provokacijos prie sienos, karinės pratybos, modeliuojančios Suvalkų koridoriaus okupaciją, ir vis labiau agresyvi dezinformacijos kampanija, skirta susilpninti Lietuvą iš vidaus. Vilnius yra vienas aktyviausių Ukrainos rėmėjų, nes Lietuva supranta geriau negu bet kas kitas – Putino ambicijos nesibaigia Kijeve. Kremlius vis dažniau kalba apie „istorines Rusijos žemes“ Baltijos regione, o branduolinių ginklų dislokavimas Baltarusijoje Lietuvą palieka pažeidžiamą kaip niekada anksčiau.

Jei Europos lyderiai dels, jei jie nesugebės apsiginkluoti, veikti ir nubrėžti aiškių raudonų linijų, už kurių stovės reali jėga, mes tapsime dar vienos suverenios Europos tautos ištrynimo liudininkais. Ar tokį palikimą pasirengę priimti mūsų politikai?

Mums reikia gynybos pramonės strategijos, kuri atitiktų šios akimirkos skubumą. Negalime ir toliau pasikliauti susiskaidžiusia nacionalinių pirkimų sistema, kuri mus daro lėtais ir pažeidžiamais. Europa turi sukurti bendrą ginklų gamybos sistemą, kuri prioritetą teiktų Europos pramonei – kad mūsų kariuomenės būtų aprūpintos moderniausiomis technologijomis, pagamintomis Europoje ir Europai. Macronas jau seniai perspėjo, kad Europa turi pati tvarkyti savo likimą. Jis buvo teisus tada, ir dar labiau teisus dabar.

Pakankamai buvo delsimų, pakankamai buvo tuščių pareiškimų. Vokietija, Prancūzija ir Europos Sąjunga turi pagaliau priimti sprendimus, kurie realiai pakeis situaciją. Europos karių dislokavimas Ukrainoje – tai būtų mokymai, logistika ar aktyvi gynyba – privalo būti svarstomas. Iki šiol buvome neaiškūs, dviprasmiški, bet mūsų priešai mato šį neryžtingumą kaip silpnumą. O silpnumas provokuoja agresiją.

Jungtinės Valstijos aiškiai parodė: jos veiks pagal savo interesus, net jei tai reikštų apleisti Europą. Mums nebeliko teisės būti naiviems. Jei tikime savo vertybėmis – demokratija, suverenitetu, tautų teise pačioms spręsti savo ateitį – turime būti pasirengę jas ginti ne vien žodžiais.

Tai mūsų lemiama akimirka. Europa turi viską, ko reikia, kad taptų tikru geopolitiniu veikėju: ekonominę galią, technologinį pranašumą ir politinį svorį. Bet galia nieko nereiškia, jei jos nenaudojame. Pusinės priemonės jau nebetinka. Jei neveiksime dabar, istorija nepasigailės tų, kurie nepakilo kovoti, kai to labiausiai reikėjo.

• Rašyti komentarą (40)