![]() |
![]() |
|
Ukrainoje žuvusio latvio motinai prie kapo tenka girdėti patyčias
„Kai iš rusakalbių girdžiu įžeidžiančius žodžius, nesistebiu, bet, kai žeminančius komentarus tenka išgirsti ir iš latvių, tampa labai apmaudu, nes sūnus buvo didžiulis tėvynės patriotas, o Ukrainos ginti išvyko norėdamas, kad karas nepersimestų pas mus”, – tvirtino Sandra Onckulė. Su šia moterimi, kurios 28 metų sūnus iš pirmos santuokos Vitalijus Smirnovas prieš kiek daugiau nei metus žuvo Ukrainoje, telefonu susisiekiau, norėdamas paklausti, kodėl Vitalijaus laidotuvės buvo slaptos ir, kodėl ji pati ilgai slėpė savo veidą nuo žiniasklaidos. Mat, prieš mėnesį Ukrainoje žuvusio antro latvių savanorio 41 metų rygiečio Edgaro Platonovo artimieji irgi atsisakė viešų laidotuvių ir nepanoro bendrauti su Rygos žiniasklaida. Kad toks nenoras gali būti susijęs su tuo, jog Latvijoje beveik pusė gyventojų yra rusakalbiai, o dalis jų neigiamai žiūri į paramą Ukrainai ir gali kokiu nors būdu kenkti kovotojų artimiesiems, prasitarė Charkivo regione kariaujantis latvis. Su juo prieš kelis mėnesius buvau rengęs interviu, tačiau kitą dieną latvis persigalvojo ir paprašė pokalbio neskelbti spaudoje, nes pabijojo dėl artimųjų saugumo. Karys priminė, kad Latvijoje rusakalbiai kai kuriose vietovėse dominuoja, o dalis jų tebetiki Maskvos propaganda ir neigiamai vertina paramą Kyjivui. „Liūdna, kad žuvo dar vienas tautietis. Aš E. Platonovo nepažinojau, bet prieš kokius du–tris mėnesius mus pasiekė žinia, kad yra atvykęs vaikinas iš Rygos. Mūsų, latvių, Užsieniečių legione nėra daug, vos keliolika, tad pradžiugau, kai buvo pranešta, jog po apmokymų stovyklos jis atvyks į mano dalinį. Tačiau jis pateko į kitą dalinį ir greitai žuvo. O prieš metus kritusį Vitalijų pažinojau neblogai, teko kartu kariauti, o kai sužeistas gulėjau ligoninėje, jis mane ne kartą lankė. Buvo tikras profesionalas, bebaimis, eidavo į pačias rizikingiausias užduotis”, – pasakojo pašnekovas, paprašęs dėl saugumo neviešinti jo vardo ir pavardės. Apie E. Platonovo žūtį Latvijos gynybos ministerija pranešė sausio 11 d. Tada, kai į Rygą atėjo oficialus patvirtinimas iš Kyjivo, jog rasti gruodžio 25 d. mūšyje netoli Novoiechorivkos gyvenvietės Luchansko regione be žinios dingusio kario palaikai, o tyrimai paliudijo, kad tai E. Platonovas, Latvijos spauda parašė, kad žuvusysis Rygos universitete buvo baigęs finansų studijas, dirbo bankuose konsultantu. Jį pažinoję asmenys karį apibūdino kaip gerą, nuoširdų ir pozityvų žmogų, kuris visada buvo ištikimas savo principams.
Prieš metus žuvusio 28 metų V. Smirnovo mama Sandra Onckulė tik po kiek laiko nusprendė nebesislapstyti. Pareiškė, kad nenori, jog sūnus nugrimztų nežinion, ir išskirtiniuose dvejuose interviu Latvijos radijui atskleidė tiesą apie sūnų ir savo šeimą. Moteris išdavė, jog sūnus pats nenorėjo, kad apie jo išvykimą ginti Ukrainą būtų žinoma Latvijoje, nes tokiu būdu norėjo apsaugoti savo artimuosius nuo galimų nemalonumų. Per pirmą interviu S. Onckule slėpė savo veidą, ir nutylėjo gyvenamą vietovę, tačiau po kiek laiko per vėlesnį pasisakymą moteris nebesimaskavo, nors prisipažino, jog tenka išgirsti keiksmų ir net buvo išvadinta nacisto mama bei naciste. S. Onckulė papasakojo, kad gyvena provincijoje, be Vitalijaus turi dar vieną sūnų ir tris dukras. Vitalijus buvo vyriausias, jo tėvas rusas mirė, kai berniukui buvo trys metai. Vitalijus mamai labai daug padėjo tiek buityje, tiek auginant brolį bei seseris. „Jis buvo labai pareigingas, drausmingas ir kartu labai geros širdies, mylėjo gyvūnus, negalėjo praeiti pro šunį ar katę jų nepaglostęs”, – prisiminė mama. Dar mokydamasis penktoje klasėje berniukas pareiškė, kad užaugęs bus kariu. Mokykloje Vitalijus įstojo į šaulių organizacijos „Zemesargi” jaunimo padalinį, vėliau į suaugusių, o galų gale į karo mokyklą bei tapo profesionaliu kariūnu. Kai 2022-aisiais Rusija užpuolė Ukrainą, Vitalijus kelis mėnesius labai įdėmiai sekė įvykius žiniasklaidoje, o po to atsistatydino iš pareigų Latvijos armijoje ir motinai pasakė – važiuosiu padėti kovoti su okupantais. Į mamos priekaištą – kodėl, sūnus atsakė: kovosiu ten todėl, kad čia nereikėtų jums patirti to, ką patiria ukrainiečiai. Sandra labai dažnai atsimena Vitalijų tada įspėjusi, kad jis gali žūti, o sūnus atsakęs – žinau. Mama labai nenorėjo išleisti mylimo sūnaus į karą, ir pareiškė, jog vyks kartu su juo. Į nustebusio Vitalijaus klausimą, ką tu ten veiksi, juk nieko nemoki, mama atsakė: galiu tapti fronto medike, gaminti valgį, viską, ką lieps, darysiu ir būsiu šalia. Sūnus tada apkabino mamą ir pasakė, jog ją labai myli, tačiau šios pareiga yra rūpintis mažesniais vaikais, iš jų yra keli – dar tik paaugliai. Tačiau Sandra iki šiol negali pamiršti šio pokalbio, mano, jei jaunesnius vaikus būtų patikėjusi vyriausiai dukrai ir vykusi kartu su Vitalijumi, šis gal būtų likęs gyvas. Vitalijus žuvo kartu su dar trimis Užsieniečių legiono kariais, kai antrą valandą nakties į jų gyvenamą namą Donecko regione netoli Limano pataikė priešo dronas. Spėjama: arba grįžtančius iš užduoties karius slapta iš aukštai sekė priešas, arba kažkas iš kaimelio gyventojų pranešė priešui, kur miega gynėjai, ir maskvėnai nutaikė dvi sprogmenimis pakrautas skraidykles. Viena iš jų smogė šalia namo, o kita pataikė tiesiai į tą kambarį, kuriame apsistojo kariai. Jie buvo vos prieš 15 minučių grįžę iš mūšio ir ruošėsi eiti miegoti. Kartu su latviu žuvo Estijos, JAV, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiai. Sunkiai sužeistas išgyveno tik vienas amerikietis, sprogimo metu buvęs lauke.
Tos dienos, kai iš Ukrainos paskambino pranešdami apie sūnaus žūtį, S. Onckulė labai nemėgsta prisiminti. Ji neatsiliepė telefonu, nes sūnui patarus į nežinomų numerių skambučius neatsakydavo. Po kelių minučių motinai perskambino savarankiškai gyvenanti vyriausia dukra Evija, kuri kūkčiodama sulemeno, jog Vitalijaus nebėra. „Aš tos žinios nepriėmiau, vyliausi, kad kažką sumaišė, kad įsivėlė klaida, o Vitalijus netrukus paskambins, nes su juo susirašydavome dažnai, kalbėdavomės savaitgaliais. Aš jo labai ilgėjausi ir išgyvendavau, tad, jei savaitgalį nepaskambindavo, susukdavau dalinio vado numerį. Šis mane ramindavo, sakydavo turėkit kantrybės, susisieks, bet aš neklausydavau, ieškodavau sūnaus”, – pasakojo S. Onckulė. Iš sūnaus nebegaudama žinučių ir jam nebeskambinant, motina palengva įsisąmonino, kad Vitalijaus tikrai nebėra. Iš pradžių vylėsi, kad jis pateko ligoninėn, nes Vitalijus tris kartus buvo sužeistas ir gydėsi. Kovos lauke iš viso išbuvo dešimt mėnesių, buvo paaukštintas į seržantus, užsitarnavo du apdovanojimus. Antras buvo įteiktas po mirties, o pirmąjį gavo už tai, jog sužeidus būrio vadą, jį pavadavo ir, priėmęs ryžtingą sprendimą atsitraukti iš mūšio lauko, sėkmingai išvedė karius. „Nuvykęs į Ukrainą sūnus neslėpė, kad fronte yra sunku, kad rusai turi daugiau technikos ir karių, kad pirmus keturis mėnesius baiminosi žūties, o vėliau su tokia likimo galimybe susitaikė, nors dauguma ten nuvykusių kariauti latvių, pajutę karo baisumus, persigalvojo ir išvyko atgal“, – kalbėjo S. Onckulė. Ji didžiuojuosi sūnumi ir ignoruoja niekingas apkalbas, nors dėl jų jai ir yra labai skaudu. Į akis moteriai rečiau kas drįsta sūnų dergti, bet aplinkiniai girdi tokias kalbas ir perpasakoja. Kai kurie rusakalbiai niršta dėl to, jog Vitalijaus tėvas buvo rusas, ir sako – kaip rusas galėjo kovoti išvien su nacistais prieš Maskvą. Kartą jai gatvėje vienas vyriškis priekaištavo, kad eina puošti nacisto kapą. „Vitalijus buvo Latvijos patriotas, jis vyko į Ukrainą tam, kad mums nereiktų kariauti čia“, – atrėmė motina.
Moteriai buvo pikta girdėti ir parduotuvės kasininkės žodžius – jei ne valstybės skiriama parama Ukrainai, latviai gyventų geriau. Pikta todėl, kad pati renka ir veža paramą į Ukrainą Vitalijaus bendražygiams, to ėmėsi po sūnaus žūties. S. Onckulė neatsistebi, kad Latvijoje vis dar yra žmonių, kurie nė karto per tris karo metus nepaaukojo Ukrainai, net kelių eurų – tiek, kiek kainuoja kavos puodelis restorane. Nesusimąsto, jei rusai nugalės Ukrainą, karas ateis ir į Latviją. „Karas parodo, kas yra ko vertas, nes taikos metu lengva apsimesti patriotu, nors iš tikrųjų, atėjus priešui, dėtų į kojas. Manau. kad laukiančių Rusijos atėjimo Latvijoje yra nemažai, nes kaip galima kalbėti, kad sūnus gynė „banderovcus“, kad nenusipelnė pagarbos, o mūsų šeima yra fašistai. Manau, kad dalis Ukrainos kritikų toliau žiūri Rusijos televiziją ir tiki Maskvos propaganda. Jie nepasikeis, tokie ir numirs”, – kalbėjo S. Onckulė. Vitalijus kūrė gyvenimo planus, tačiau jiems nebuvo lemta išsipildyti. Motina didžiuojuosi juo, žuvusiu dėl tėvynės saugumo. „Palaidotas yra šalia senelio, kuris žuvo būdamas partizanas ir 1945 metais kovodamas su rusų okupantais. Abu buvo tikri, o ne apsimetėliai šalies patriotai”, – kalbėjo S. Onckulė.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Kyjivo, Ukraina
|