Aleksandras Jakštas per šventes tarsi įsikūnydavo į Palangos Juzę.

Taip apibūdinamas šviesaus atminimo palangiškis sodininkas tautodailininkas Aleksandras Jakštas (1921–2007), kurio gyvenimas žemėje šiemet būtų skaičiavęs 104-uosius gyvenimo metus. Apie šią kūrybingą asmenybę prisimena jo aplinka, o taip pat išlikę drožti medžio darbai patriotine tema – bareljefai, skulptūros, aktualūs ir šiuo laikmečiu, nes skirti svarbioms mūsų tautos progoms – Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai.

Gyveno lietuvybe ir jai skyrė darbus

Didieji Lietuvos kunigaikščiai. Lietuviškų legendų ir pasakų herojai. Keturių darbų kompozicija, vaizduojanti lietuvių tautos okupaciją ir nepriklausomybės atkūrimą: viename bareljefe ironiškai vaizduojama, kaip Stalinas smaugia Lietuvą, kitame – kaip Gorbačiovas kalbasi su lietuvaite, dar kituose – Molotovo-Ribentropo pakto motyvai ir Vytis, arba išreikštas Kovo 11-osios džiaugsmas. Tokias temos, iškaltos bareljefuose, atspindi ir paties kūrėjo jausmus, gyvenimo sampratą ir jo itin plačią visuomeninę veiklą.

Apie tėvą, save vadinusį tikru palangiškiu, nes Palangoje praleido per 50 savo gyvenimo metų, nors ilgus dešimtmečius dirbo gėlininku-daržininku Vydmantų tarybiniame ūkyje, papasakojo jo dukterys 70-metė Aleksandra Galinienė ir 75-erių Nijolė Štrupkienė. Abi dukterys taip pat gyvena Palangoje, tačiau Aleksandra vasaras leidžia Kretingoje, „Draugystės“ sodininkų bendrijoje, kur ir įkurdinta didžiuma anūkams ir proanūkiams paliktų jos tėvo drožinių.

Tautodailininkas A. Jakštas dar buvo pynėjas, pynęs savita senovine technika – iš eglės šaknų, o tam reikėdavo susirasti išgriuvusių eglių, kad jų šaknys būtų prieinamos nukirsti.

Buvo atgijęs Palangos Juzė

„Kada tėvas pradėjo drožinėti, nė neatsimename – vasarą vis dirbtuvėse, o žiemą bute drožinėdavo, pindavo įvairius krepšius, vazas, dėžes. Atsimenu, jo paprašė, kad kino teatrui „Naglis“ išdrožtų masyvų bareljefą ant sienos, vaizduojantį legendinius personažus – Naglį ir Neringą. Ilgai jis ten kabėjo, eidavome pasigrožėti. Jau tuomet tėtis buvo žinomas meistras, bendraudavo su kitais krašto tautodailininkais“, – prisiminė A. Galinienė.

Palangiškė etnokultūros specialistė, kraštotyrininkė, ansamblio „Mėguva“ įkūrėja ir jo vadovė nuo 1988-ųjų Zita Baniulaitytė A. Jakštą prisimena buvus itin aktyvų kultūros veikėją, visuomenininką, ypatingos charizmos žmogų, turėjusį turtingų idėjų, gebėjusį aplink save burti kitus. Aleksandras vaidino, dainavo, šoko pagyvenusių žmonių kolektyve „Bočiai“, pats rengė etnografines programas. Ilgus metus jis įsikūnydavo į garsųjį Motiejaus Valančiaus personažą – Palangos Juzę ir per Palangos miesto šventes organizuodavo teatrališkas grupes.

„Išsidrožė masyvias žirkles, turėjo šiaudinę skrybėlę, iš kažkur susiradęs surdutą. Greta jo būdavo ir Domicelė, abu rengdavo vaidinimus. Subūręs savo mėgėjų grupę, vaidindavo Užgavėnėse – pats parūpindavo kaukes, priderindavo rūbus, aksesuarus – kokie įspūdingi velniai, raganos pasipildavo į gatves. Per Palangos atidarymo šventę eidavo kitokie karnavalai – Aleksandras sugalvodavo, kaip aprengti saulės, pavasario, vasaros personažus. Jo grupę kviesdavo į Rumšiškių Užgavėnes, Sartų lenktynes. Jį filmuodavo, medžiaga yra saugoma ir Nacionaliniame liaudies kultūros centre“, – kalbėjo Z. Baniulaitytė.

Tautodailininko Aleksandro Jakšto drožti ir pinti darbai.

Bandė įveisti mėlynąją rožę

A. Jakštas vaidino ir garsiojoje A. Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“, o duktė Aleksandra atsimena, kad žiūrėti spektaklį buvo atvykęs ir tuomet populiarus rašytojas Juozas Baltušis, su kuriuo jų šeima buvo susitikusi keliskart.

Pasak Z. Baniulaitytės, A. Jakštas buvęs labai svetingas: priimdavo ir bendraudavo su krašto tautodailininkais, dalyvaudavo bendrose jų parodose. Jo sodas Draugystės take Palangoje stebino įvairių augalų gausa, vasarą – rožių spalvomis, namie turėjo savą rožių kolekciją.

„Kai tėvas dirbo Vydmantų tarybiniame ūkyje, prišnekino tuometinį direktorių Liudą Gūžę įrengti šiltnamį, kuriame augino per 100 rūšių rožių, pats jas skiepydavo, kaip ir vaismedžius. Ligi tol niekas rožių žiemą neaugino – suskindavo, griežtai suskaičiuodavo ir lėktuvu išgabendavo į Vilnių. Dėl to net per šventes tėvas rožių mums nedovanojo. Jis buvo obelų veisėjo Ipolito Štaro mokinys, įveisė naujų rožių. Buvo tikras svajoklis – vis bandė įveisti mėlynąją rožę, už tai jį buvo net rožių karaliumi praminę“, – pasakojo A. Galinienė.

Aleksandro žmona Irena Jakštienė palaikė vyro pomėgius, nes ir pati buvo linkusi į grožį – ji mėgo siuvinėti.

Jakštų šeima kone prieš 70 metų: (iš dešinės) Aleksandras, močiutė Marija ir Irena ant kelių laiko dukrą Aleksandrą, smuiku grojo duktė Nijolė.

Dramatiška šeimos istorija

Nijolės ir Aleksandros motinos Irenos tėvai – Marija ir Feliksas Vitkevičiai – buvo kilę iš Kauno. Pašnekovių žodžiais, jų senelis F. Vitkevičius anksčiau gyveno Maskvoje, sugrįžo kurti nepriklausomą Lietuvą, dirbo valstybės departamente, nepritarė Smetonos perversmui. Močiutė Marija audė puikius gobelenus. Valstybės kūrimo, lietuvybės idėjos buvo gyvos kasdieniniame šeimos, kurioje augo Irena, gyvenime.

Vėliau Vitkevičiai nusipirko sodybą Tenenių kaime Šilalės rajone ir ten apsigyveno. „Senelių šeima buvo ištremta į Sibirą: senelis Feliksas ten ir mirė, o senelė Marija su Irena pabėgo iš tremties, senelę suėmė ir grąžino, o motina spėjo ištekėti už mūsų tėvo – ji pakeitė pavardę į Jakštienę ir jos nebelietė. Tėtis, ūkininkų sūnus, baigė Saugų mokyklą, dirbo daržininku-sodininku. Mūsų mamą jis pažinojo nuo vaikystės, o kai ji, ištekėjusi atvyko kartu gyventi į Venckų kaimą Priekulėje, aplinkiniai sakė, kad ji atvežė į kaimą šviesą“, – šeimos istoriją praskleidė duktė Aleksandra.

Į kūrybą ir menus pagal senelių ir tėvų liniją palinko ir abi dukterys: Nijolė dirbo dailės mokytoja, Aleksandra – kultūros srityje. Aleksandro Jakšto kūrybinis palikimas šiandieną saugomas 7 anūkų, 11 proanūkio ir 1 proproanūkio.

• Rašyti komentarą (0)