![]() |
![]() |
|
Tai, ko nepastebi akys, pamato širdis
Kretingos rajono M. Valančiaus viešosios bibliotekos parodų erdvėje sausio pradžioje parodą „Praskleidus uždangą“ pristačiusi, Panevėžyje gyvenanti Angelė Šimoliūnienė pasidžiaugė, kad per gana trumpą laikotarpį nuo 2022 metų su savo tapytais paveikslais jai pavyko apvažiuoti ne tik kone visą Lietuvą, bet ir dalyvauti ne vienoje užsienio parodoje, konkurse ar eksponuoti juos galerijose. Romantikė, jautusi trauką literatūrai, menui, medicinai Pasvalyje gimusi ir augusi Angelė piešė nuo vaikystės. Jos talentą buvo pastebėję Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogai, kurie anuomet mėgino įkalbėti jaunos merginos tėvus leisti mokytis pas juos, bet tėvai nesutiko. „Buvau romantikė, man patiko literatūra, poezija, tad Vilniuje nusprendžiau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbdama Panevėžio „Vyturio“ vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dar įstojau mokytis į Klaipėdos muzikos akademiją režisūros. Turėjau dramos studiją, pastačiau 32 spektaklius. Už indėlį į Lietuvos kultūrą Lietuvos kultūros ministerijos buvau įvertinta medaliu. 22-jus metus išdirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, 16-ka metų režisiere ir, išėjusi iš mokyklos, vidumi jaučiau, kad kažkas nauja turi prasidėti mano gyvenime“, – pasakojo A. Šimoliūnienė, atvertusi naują gyvenimo lapą. Pašnekovė, turinti medicinos sesers diplomą, nusprendė medicinines žinias pagilinti Rytų medicinoje. Tam įtakos turėjo pirmojo sutuoktino gana ankstyva mirtis, paskatinusi domėtis ir studijuoti kinų mediciną, Ajurvedos akademijoje, pasimokyti Indijoje. Supratusi, kad Rytų medicina į žmogų žiūri kaip į visumą, ne tik kaip į kūną, bet ir į nematomus, dvasinius, psichologinius aspektus, pašnekovė baigė art-terapijos kursą, neuroedukaciją pas Mariją Mendelę-Leliugienę, vėliau Mykolo Riomerio universitete studijavo dailės terapijos mokymus ir psichiatriją dėstomą psichoterapeuto E. Laurinaičio, paskui genetikos kursą pas profesorių D. Serapiną. Taip pat mokėsi Naujų technologijų ir koučingo institute psichologinio konsultavimo taikant dailės terapijos metodus. Ketverius metus gilino vakarų medicinos žinias, holistinį požiūrį į žmogų Vilniaus sveikatos universiteto medicinos fakultete. Pirštų pagalvėlėmis piešiamų paveikslų svarba „Piešiu tuomet, kai man užkaista rankos, pasiruošiu akrilo dažus, pastoviu prie popieriaus lapo ir, paėmusi teptuką, intuityviai imu piešti. Taip piešdama supratau, kad ranką valdo pasąmonė. Besimokydama dailės terapijos daug važinėjau po įvairias pasaulines konferencijas, kur žymūs profesoriai pasakojo, kad, piešiant rankų pirštais, iš pasąmonės įmanoma sustabdyti ne vieną ligą, išvengti operacijų, išgyti. Mūsų pasąmonėje nuo pat vaikystės yra susikaupusios įvairios nuoskaudos, kurios glūdi giliai it kokie maži taškeliai ir, jei nutinka gyvenime kokia nors problema, kuri jau buvo kažkada jį paveikusi, tai per tą taip vadinamą taškelį smogiama silpniausiam organui, kuris tuo metu serga, taip sužadinant onkologinę ligą,“ – pasakojo A. Šimoliūnienė, pridurdama, kad piešiant pirštų pagalvėlėmis, po 20-ties minučių įsijungia pasąmonė ir nutrūksta tų, taip vadinamų taškelių, griaunamasis ryšis su sergančiais organais, dėl ko organai ima sveikti. Išgirdusi apie šios piešimo technikos galią, pašnekovė susigundė tai išmėginti ir, kasdien piešdama pirštais po valandą ir daugiau, po pusantro mėnesio pajuto tarsi kažką atsiveriant iš labai gilių, vaikystėje patirtų nuoskaudų. „Prieš mano akis atsivėrė tarytum kino juosta, ėmiau matyti žmones, kurie kažkada vaikystėje mane negražiai pavadino, įžeidė, įskaudino, ėmiau juos matyti, ėjo vardai, pavardės ir jutau, kaip mano vidus valosi. Tuo metu supratau, apie ką iš tiesų kalbėjo tie profesoriai“, – sakė menininkė, pajutusi tokio vidinio išsivalymo svarbą ir reikalingumą. Moteris, praskleidusi nutylėtų paslapčių šydą „Šiame gyvenime jaučiuosi gyvenanti trečią gyvenimą, pasirodo, jei nori, viskas įmanoma. Ką bedirbčiau, menas visuomet buvo manyje. Dirbant lietuvių kalbos mokytoja, ėmė trūkti erdvės, su vaikais pradėjome statyti spektaklius, o žinių – nėra, tad mokiausi režisūros. Esu darboholikė, supratusi, kad bet kurioje profesijoje, kur esi, norėdamas sulaukti rezultato, turi atiduoti save visą. Niekada neskaičiuodavau darbo valandų, dirbau laisvalaikiu, savaitgaliais. Visada siekiau ir siekiu geriausio rezultato. Abu su vyru buvome paskendę darbuose, jis versle, aš – mokykloje, spektakliuose, vienas kitam visiškai netrukdėme, pritardami vienas kito veikloms, sumanymams. Po vyro mirties, kuomet medikai negalėjo atpažinti ligos, ėmiau suvokti, kad kažkas ne taip, todėl nėriau į alternatyvios medicinos paieškas, studijas ir į finansų sritį, nes reikėjo perimti verslą,“ – pasakojo A. Šimoliūnienė, kuri studijuodama mediciną sutiko antrą būsimą vyrą, medicinos mokslų daktarą Igorį, kuris padėjo suvokti ryšį tarp vakarų, kinų, indų medicinos, praskleisdamas nutylėtų paslapčių šydą. Pašnekovė dirbdama šalia jo ir jam asistuodama įgijo neįkainojamos patirties. Supratusi, kad žmogui vien vaistais nepadėsi, A. Šimoliūnienė ėmė studijuoti psichologiją, taip atsirado dailės terapija, žinios apie eterinius aliejus, jų receptūros, chemija, medicina. „Visada stengiausi studijuoti ir mokytis pas tikrus savo srities specialistus, pradininkus, o ne pas tuos, kurie, gavę žinių, jas perduoda per kažkelintas rankas. Visada ieškojau to pradinio šaltinio ir stengiausi pakliūti pas tos srities profesionalus“, – kalbėjo moteris, patvirtinusi turinti stiprią valią, užsispyrimą ir užsibrėžto tikslo siekimą. Į tarptautinį pripažinimą atsivėrę keliai Art akademijoje menininkė mokėsi meno istorijos, nes suprato, kad reikia meno žinių ir pažinties su visomis meno kryptimis, srovėmis ir jų autoriais. A. Šimoliūnienė 10 metų piešia mandalas, paveikslus. Šiuo metu jos arsenale yra per 300 parodoms skirtų darbų. Moteris yra surengusi daugybę parodų, jos darbai eksponuojami daugelyje užsienio šalių. „Į kai kurias parodas vykstu pati, kai kur siunčiu darbus, dar kitur mano darbų nuotraukos rodomos ekranuose. Iš pradžių tapiau tik sau, nedrįsdama niekam rodyti, bet vėliau, vienos dalininkės įkvėpta, ryžausi juos parodyti visuomenei. Nesu Dailininkų sąjungos narė, bet išdrįsau sudalyvauti vienoje, kitoje parodoje Lietuvoje, vėliau, radusi informacijos apie Londone vykstantį Auksinių talentų (Golden Time Talent) konkursą, kur darbai vertinami nuo 0 iki 100 balų, išsiunčiau paveikslų nuotraukas, buvau paskatinta užpildyti dalyvio anketą. Tame konkurse užėmiau III vietą ir gavau 68 balus. Po tokio įvertinimo įgijau pasitikėjimo ir atvykau su paveikslais į Londoną, kur scenoje pasirodžiau su Lietuvos vėliava“, – pirmuoju žingsniu džiaugėsi A. Šimoliūnienė, o po jo laukė sunkus darbas pripažinimo link. „Prasimušti užsienyje, kad tave pastebėtų ir įvertintų, ne taip lengva“, – tvirtino menininkė, po Londono sudalyvavusi Amerikos pasaulio konkurse, kur užėmė prizinę VI vietą. Po pergalės atsivėrė keliai į prestižinius konkursus, parodas, expoparodas ir bienales. Lietuvoje pristatytos jau 55 personalinės menininkės tapybos parodos, ji aktyvi tarptautinių parodų, konkursų dalyvė, jos paveikslai įvertinami prizinėmis vietomis. A. Šimoliūnienė yra įtraukta į 2023 metų geriausių pasaulyje abstrakcijų menininkų sąrašą, į 2024 metų geriausių dailininkų sąrašą. „Kol nesi žinomas, niekas su tavimi net nekalbės, todėl turi dalyvauti parodose, atstovauti galerijose. Po truputį tas ratas įsisuko ir dabar su manimi jau dirba agentūros, kurios man atstovauja įvairiose šalyse, organizuoja mano paveikslų parodas, rūpinasi viešinimu, įtraukia į pasaulinius menininkų katalogus, meno žurnalus“, – kalbėjo A. Šimoliūnienė, savo paveikslais siekianti atskleisti tai, ko nemato akys ir parodyti gerumą tokį, koks jis turėtų būti kiekvieno sieloje.
|