|
|
|
Eilėraščiai patys pasiprašė knygos
Gruodžio 17 d. 16 val. Jurga Braukylienė, „Pajūrio naujienų“ korespondentė, poetinio žodžio mėgėjus kviečia į arbatinę „Špitolė“, kur pristatys trečiąjį savo leidinį – poezijos knygą „Pasislėpusi balta“. Eilėraščius autorė pasirašo slapyvardžiu Jurga Valery, kurį jai tarsi davė jos antrasis vardas Valerija. „Antrąjį vardą pradėjau jaukintis tik paauglystėje, o naujai jis suskambo jau suaugus ir susižavėjus Prancūzija, kurios dvasią lyg ir atliepia tas mano slapyvardis, – prisipažino kūrėja. Pirmasis Jurgos Valery leidinys „Pasilabinsiu“ pasirodė 2002-aisiais metais, antrasis – „Marso mergaitė“ – 2022-aisiais, tai yra po 20 metų. Ir štai – spaustuvės dažais jau kvepia „Pasislėpusi balta“. „Aš visada galvojau, kad išleisti knygą labai sudėtinga. Bet mane labai skatino tie žmonės, kurie žinojo apie mano pomėgį raišyti eiles. „Pasilabinsiu“ buvo pirmasis bandymas, o „Marso mergaitė“ prakalbo kitais žodžiais ir spalvomis – man ir pačiai patinka ta knyga. Kalbant apie trečiąją knygą – jos nė negalvojau leisti, kadangi šiuo metu jau sėdau prie naujo projekto – mistinio romano. Bet parašytieji eilėraščiai kažkaip manęs vis nepaleido, toks jausmas, kad patys pasiprašė knygos“, – atviravo J. Valery, eiliuoti pradėjusi dar vaikystėje, mėgusi deklamuoti, nes sekdavosi labai greitai įsiminti eilėraščių tekstus. Knygos autorė gimė ir užaugo Vilniuje, vasaras leisdavo Molėtų rajone, Kulundžių kaime, kur gyveno tėvo mama. „Močiutė, turėjusi bajoriškų šaknų, man padarė didžiulę įtaką savo apsiskaitymu, tvarka, mokėjusi daug pasakojimų, legendų, pažinojusi vaistinius augalus. Buvo aristokratiškos laikysenos, net kasdienius darbus dirbdavo tvarkingai apsirengusi ir maistą patiekdavo ne bet kaip“, – prisiminimais pasidalino Jurga, akcentuodama, kad močiutė jai atvėrė žvilgsnį į gamtą, į metų laikus ir į Kūrėją, iš jos greičiausiai ir bus paveldėjusi kūrybiškumą, kuris dažniausiai ir atsiskleidžia stebint aplinką, džiaugiantis medžiais, jūra ar pamačius asfalte prasikalusią žolę... „Prisipažinsiu, kad vaikystėje eiliuodavau visokias „blevyzgas“, o iš esmės man paprasčiau kalbėti eilėmis negu proza, – prisipažino J. Valery, jaunystėje pasirinkusi mokytis medicinos seserų mokykloje, o ją baigusi dirbo sveikatos įstaigose. – Svajojau būti darželio auklėtoja, medicina – mamos svajonė, kurią aš ir įgyvendinau. Bet ir medicina yra savotiška kūryba, kai gali gydyti ne tik procedūromis ar kitais medicinos veiksmais, bet ir žodžiu.“ Savo eilėmis J. Valery siekia išsaugoti akimirką, tai, ką tuo metu pagavo žvilgsnis, kokia emocija nusėdo mintyse. Kadangi rašo daug, eilėraščiai supanašėja, ir to išvengti neįmanoma. Tačiau naujajai knygai „Pasislėpusi balta“ ji pasistengė eilėraščius labai kruopščiai atrinkti, nevengdama publikuoti ir labai asmeniškų, tėvui, motinai skirtų eilių. „Gal žmonės, skaitydami tokias eiles, pamąstys apie savo artimuosius, juos išgirs“, – pasvarstė Jurga, kuri, nepabijojusi atvirumo per savo eiles, yra ir knygos viršelio autorė. Be jos pačios eilių, knygoje publikuojamos ir proza užrašytos mintys, jos dukters 5-metės Rugilės piešiniai, kretingiškio kompozitoriaus Aloyzo Žilio sukurtos dainos J. Valery žodžiais. „Knyga kelių sluoksnių, turinti ir viršelio atsiradimo istoriją, susapnavus Egiptą ir supratus, kad reikia nupiešti Sacharos dykumoje esančią akį, kurioje giliai giliai yra pasislėpusi ta balta, kuri slypi ir tamsiausioje naktyje, ir liūdniausiose gyvenimo situacijose, ir juodžiausių minčių turinčiame žmoguje – tereikia tai žinoti ir įžvelgti“, – filosofiškai kalbėjo knygos autorė, neslėpdama, kad per susitikimą „Špitolėje“ ji tikisi jaukaus šilto vakaro, pasikalbėjimo apie gyvenimą, likimus ir kaip žodis veikia žmogų. ---
Jurgos Valery eilės iš knygos „Pasislėpusi balta“SNIEGAS Tarsi iš niekur jis ateina, nuklojęs žolę ir asfaltą, niūniuodamas močiutės dainą, sukėlęs sieloj pūgą baltą... Tarsi iš niekur nusileidžia, sukibęs tūkstančiais kristalų, namai savus stogus užleidžia, kaimynai kviečiasi prie stalo... Tarsi iš niekur gimsta laikas, skaičiuojantis pėdas už lango ir vienplaukis, išdykęs vaikas, šypsodamasis laiko jį ant rankų... Skambės dangus, vėl virš bažnyčių aidas, miške prie laužo susirinks išėję ir Angelai, virš Žemės nusileidę, šypsosis sniego vėl prisėję... --- TILTAS Smėliu į jūrą bangų pasitikti, vėjui pamoti, žuvėdrą sutikti, įžiebti žibintą, kai vakaras moja, kai saulė įkrinta, kai naktys po kojom... Nubėgusiam vaikui padus pakutenti, senoliui, it laikui, barzdą kedenti, lyg deivę nužvelgti moters siluetą, pasiūlyti vyrui rytmetį lėtą, klausytis tylos ir aido nuo kranto, visus apkabinti mylinčiom rankom... --- xxx Tarp Žemės ir dangaus nuo debesies lig kranto širdies gelmėj žmogaus tikėjimas vis brenda... Ištirps nakties tamsa, Kūrėjas žvelgs į širdį, akimirka basa visus žodžius nutildys... Ir nuaidės žinia per sniegą ligi kranto – širdies gelmėj žmogaus tikėjimas vis brenda.
|
|
