|
|
|
Supratimas ateina mokantis
Baigėsi prezidento rinkimai JAV ir Seimo rinkimai Lietuvoje. Natūralu, kad mums įdomiausia žinoti tai, ką išrinktieji Lietuvos Seiman veikia, sukūrę koalicijas, aptardami būsimus ministrus ir ruošdamiesi jų kandidatūras teikti Prezidentui, žinoma, prieš tai patys prisiekę laikytis Konstitucijos ir išsirinkę Seimo valdžią. Darbų ir emocijų – per akis. Apie rinkimų rezultatus nekalbėsiu, nes jie yra tokie, kokie yra, bet kalba vis dėlto bus apie rinkimus. Kažkas protingas yra tarstelėjęs, kad, pasibaigus rinkimams, rinkimai prasideda. Tikra tiesa. Politikams tai truks ketverius metus, o rinkėjams? Jiems taip pat nėra kada ilsėtis, reikia ruoštis. Bet kaip pasiruošti, jei apie tai mažai kas kalba ir rašo, rinkėjų tuo domėtis visiškai neragina. Mūsiškiai rinkėjai dažnai yra visiškai „žali“, mažai ką žinantys, o kartais ir žinoti nenorintys. Va dėl šių priežasčių, visiškai neįžeidinėjant rinkėjų, ir reikalingas tam tikras pradžiamokslis, apie kurį norisi plačiau ir savaip pakalbėti. Tegul tie, kuriems iš tikro viskas aišku arba galvojantieji kitaip, nesupyksta. Lietuvoje numatyta mišri rinkimų į Seimą sistema: 70 Seimo narių išrenkame pagal proporcinį atstovavimą, o likusius 71-ą – absoliučios daugumos būdu. Trumpai apie abejas sistemas, jų teigiamas ir neigiamas puses. Proporcinis atstovavimas – kai partijos, jų koalicijos ar judėjimai gauna tam tikrą procentą rinkėjų balsų ir pagal tai – tam tikrą mandatų skaičių. Šioje sistemoje gerai tai, kad rinkėjas, analizuodamas partijų programas, mato, ko šioks sieks ir kaip to pasieks, ir gali stebėti, ar tie pažadai vykdomi. Blogoji šios sistemos pusė ta, kad ne visi pasirinktame sąraše esantys politikai rinkėjams patinka asmeniškai. Šią neigiamą pusę sušvelnina galimybė sąrašą reitinguoti. Trumpai tariant, rinkėjas renkasi partiją, o toje partijoje – jos narius. Reikia pripažinti, kad tai veikia ir patinka rinkėjams. Jų valia kai kurie politikai iš sąrašo dugno būna „išskraidinami“ į priekines linijas. Kita vertus, gaila, bet ne visi rinkėjai domisi partijų programomis, balsuoja pagal tik jiems žinomas taisykles arba po rinkimų iš išrinktųjų reikalauja jau to, ko šie nė nebuvo žadėję. Kartais girdžiu savo aplinkos žmones sakant, kad jie norėtų galimybės atiduoti savo balsą už kelis kandidatus iš skirtingų partijų sąrašų. Toks noras – gerbtinas, tik išsakytas nepagalvojus, kaip tada jų išrinktieji susitars dėl šaliai svarbių dalykų, jei net į Seimą išrinktos partijos ir judėjimai kartais nesugeba to padaryti.
Kad bent šiek tiek būtų tenkinamos rinkėjų užgaidos, dalis kandidatų į Seimą išrenkami absoliučios daugumo būdu. Va, čia ir pamatome, kaip realizuojasi tie rinkėjų siekiai. Nesunku numatyti, kas atsitiktų, jei rinkėjams į 71-ą Seimo mandatą būtų pateikta 18 kino, teatro ir televizijos „žvaigždžių“, 20 verslininkų, 10 niekam nežinomų žmonių kandidatūrų bei po truputį tų, kurie tik kalba ir meluoja, kurie buvo teisti arba dar teismo rankos nepasiekti, bankrutavę ir taip bandantys išsiplauti savo „mundurą“, taip pat vienas kitas, rytų link traukiantis. Tikriausia aišku, kas ateity lauktų tokio Seimo. Ačiū Dievui, kad šitą kelią užkerta tos pačios visų keikiamos ar jau prakeiktos partijos. Tiesa, ir jų vienmandatėse apygardose keliamose kandidatūrose pasitaiko vienas kitas, jau užsitarnavęs populiarumą toje apygardoje. Tą rodo ir paskutinių rinkimų vienmandatėse rezultatai. Argi Plungėje, Klaipėdoje, Šilalėje ir dar daug kur buvo balsuojama už pirmo ryškumo „žvaigždę“? Greičiau priešingai: balsuota už socialdemokratus, „Nemuno aušrą“ ir kitus judėjimus arba prieš konservatorius. Tai kur čia matome balsavimą už asmenybes? Greičiau tai dar vienas balsavimas už partijas. Žmonės patys save už nosies vedžioja. Dažnas ir reiškinys, kai antrame rinkimų ture dalyvauja žmogus, jau išrinktas į Seimą pagal partijos sąrašą. Tada iš varžovų girdime nelogiškai logišką mėginimą aiškinti, kad, jei tas žmogus bus išrinktas, jo vietą užims kitas partinio sąrašo narys. Žinoma, tai tiesa. Vis dėlto turime suprasti, kad ir kitas tos partijos narys laikysis partijos programos nuostatų. Todėl aklai atiduoti balsą už varžovą arba specialiai balsuoti už blogesnį nėra gerai. Vienmandatininkas nėra Savivaldybės reikalų sprendėjas. Jis turi rūpintis Valstybės interesais. Pagal kokias sistemas bebūtų renkami Seimo nariai, visada atsiranda dvi grupės rinkėjų: neinantys balsuoti arba galvojantys, kad rinkimų rezultatai yra klastojami. Tikiu, kad pirmi neina ir į teatrą, į sporto bei kitus renginius, o antri nėra susipažinę su rinkimų organizavimo sistema, nieko nežino ir apie rinkimų stebėtojus, policijos, rinkimų komisijų darbo ypatumus. Matyt, tokie piliečiai yra arti Šveicarijos rinkėjų – šie taip pat negausiai balsuoja. Bet bent jau žino, kad jų šalyje viskas bus gerai. Na, o pas mus? Domėjimąsi politika ir rinkimais neretai „užmuša“ ir patys politikai, vieną dieną šaukdami, kad su tais ar anais neis į koaliciją, o kitą jau „katiniškai“ glaustydamiesi prie tų ar anų, kad tik būtų pakviesti prie rinkimus laimėjusios jėgos. Kas tą mato, balsuoja atsakingai, savo pasirinkimu remdami ne tik konkrečią partiją ar jos narį, bet ir valstybę, jos struktūras.
Rimantas GENTVILAS
„Žemaitis“
|
|
