|
Knygos vaikams ne tik supažindina su gyvenimu
Palangoje gyvenanti, tačiau daug laiko gamtos apsuptyje sodyboje Plungėje praleidžianti buvusi pedagogė Adelė Daukantaitė savo kūrybos kraitę papildė devintąja knyga – „Sidabrinė varlytė“. Pasakos-detektyvai yra ketvirta jos knyga vaikams ir skirta ne tik supažindinti su gyvenimu, bet ir saviugdai – padeda suvokti filosofinį gėrio, meilės pradą savyje ir aplinkoje. „Kad galėčiau, pailginčiau dieną“, – buvusi pradinių klasių mokytoja sakė, kad šiuo metu ji rašo knygas vaikams ir suaugusiesiems, veda žemaičių kalbos edukacijas vaikams, dalyvauja visuomeninėje veikloje. „Šį rudenį kartu su Plungės miesto biblioteka įkūrėme Mažąją žemaičių kalbos akademiją, o šią savaitę Plungės miesto bibliotekoje organizavau Vaikų knygos savaitę, kurioje dalyvauja ir Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ poetė Alma Viskontienė. Dalyvaudama visuomeninėje veikloje tuo pačiu pristatau ir savo kūrybą“, – kalbėjo A. Daukantaitė, pati gimusi ir augusi Mažojoje Lietuvoje, šalia Kretingos – Kretingalės miestelyje. Poezijos ir prozos kūrėja yra išleidusi devynias knygas: du romanus, dvi poezijos knygas, viena – „Obuolys vakarienei“ – skirta filosofinėms miniatiūroms, paeiliavimams, minties blyksniams. Dvi iš vaikams parašytų knygų – žemaičių kalba: „Žemaitėška kninga vākams“ ir „Žaidėmā, pasakas ė...katėnā“, dar dvi – „Gaidys Pypkė“ ir „Sidabrinė varlytė“. „Spalvinimo knygutės nepriskaičiuoju, – teigė kūrėja. – Tai mano knygų dailininkės Agnės Dragūnaitės idėja, kuri labai patinka vaikams, – skaityti ir spalvinti.“ Moteris neslėpė, kad abi pastarosios knygos skirtos ne tik pažinimui, bet ir saviugdai: supažindina vaiką su gyvenimu – tikru, tokiu, koks yra, ir tuo pačiu padeda vaikui suvokti tą filosofinį gėrio, pagarbos, meilės pradą savyje, aplinkoje. Ypač tai ryšku knygutėje „Sidabrinė varlytė“, kurioje kalbama apie baimę, patyčias, drąsą, dėkojimo reikšmę, meilę gimtajai kalbai, draugiškumo, sąžiningumo, pagarbos svarbą ir dar daug kitų gerųjų savybių.
„Knygą iš leidyklos parsivežiau tik prieš kelias dienas, bet ji jau randa savo smalsųjį skaitytoją. Kodėl? Todėl, kad tai – ne tik pasakos, bet pasakos-detektyvai. Veiksmas vyksta net Italijoje...“ – intrigavo knygų autorė, pasidalinusi įžvalgomis ir apie tai, ką reikėtų daryti, kad vaikai skaitytų knygas, nebėgtų nuo jų. „Šiandien, kai telefonai ir kompiuteriai pasiima vaiko laiką, ypač svarbu bendradarbiauti su mokyklomis ir mokytojais. Nors vaiko ugdymas prasideda dar prieš gimstant ir tėvai įneša patį didžiausią vaiko ugdymosi kraitį, mokytojas yra lyg tas trintukas, kuris trina blogąsias vaiko savybes ir yra pats didžiausias menininkas, kūrėjas, kuris įneša į vaiko gyvenimą kitokio pažinimo spalvų. Jis įlieja į vaiko pasaulį šviesių spalvų, įdomių potėpių ir skatina plėtoti, vystyti savo tikrąsias – žmogaus tapimo žmogumi – savybes. Vaiką reikia aprengti kūrėjo rūbais, kad kuo ryškiau šviestų doros, gėrio, šviesos ir pažinimo spinduliai gyvenimo kely“, – įsitikinusi A. Daukantaitė. Kaip tai padaryti? Pašnekovės pastebėjimu, tik darbu, tuo nenuilstamu darbu, bendradarbiaujant bibliotekoms su mokyklomis, organizuojant įvairias menines, pažintines veiklas, įdomius susitikimus, kūrybines dirbtuves. „Bet visa tai turi būti ne chaosinio pobūdžio, bet sekant tikruoju menu ir tikrosiomis vertybes. Tai ir darome per bibliotekas“, – A. Daukantaitė pasidžiaugė, kad puikiai sekasi bendrauti su Kartenos biblioteka, kurioje vedamos žemaičių kalbos edukacijos, vaikams pristatomos naujos knygos, o štai Salantuose ne per seniausiai įvyko gražus susitikimas apie žemaičių tarmę, raštą, kūrybinius šėliojimus. Turi knygų autorė ir ateities planų: leidybai ji rengia apysaką vaikams „Trys bitės“, poezijos knygą suaugusiesiems. „Kaip tik dabar iliustruoju knygą žemaičių kalba „Saulės kelio“, skirtą ne tik vaikams, bet ir mokytojams, tėvams su žemaitiško rašto pradmenimis. Leidykla „Vitae Litera“, kurioje spausdinamos visos mano knygos, šiemet pakvietė į knygų mugę Vilniuje. Tuščiom nevažiuosi, reikia knygų. Tad kiekviena diena yra pilna visko: ir kūrybos, ir paišymų, ir renginių, susitikimų, kelionių... O kur dar jūra? Be jos gyventi jau nebegaliu... Tad svajoju kada nors išleisti marinistinės poezijos rinkinuką“, – prisipažino A. Daukantaitė.
|