Pajūrio naujienos
Help
2024 Lapkritis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se3101724
Apklausa

Ar jums svarbūs JAV prezidento rinkimų rezultatai?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kretingos burmistras (1934–1940 m.) Tomas Dambrauskas. 1938 m.

Prie Kretingos plėtros prisidėjo ir ryškų pėdsaką miesto istorijoje paliko nemažas būrys asmenybių, kilusių iš kitų regionų. Tarp jų buvo prieš 125 metus Suvalkijoje savo gyvenimo kelią pradėjęs antrasis tarpukario Kretingos miesto burmistras Tomas Dambrauskas.

Tomas Dambrauskas pagal tuo metu Rusijos imperijoje naudotą Julijaus kalendorių gimė 1899 m. spalio 2 d., o pagal šių dienų Grigaliaus kalendorių – spalio 14 d., Kauno gubernijos Vilkaviškio apskrities Gižų valsčiaus Rūdos kaimo žemdirbių Magdalenos Danilevičiūtės ir Tomo Dambrausko šeimoje. Šis kaimas, kurį vietos gyventojai nuo seno iki šiol vadina Šilkalniu, stūkso pora kilometrų į vakarus nuo Gižų, prie nedidelio Rūdos ežerėlio ir Pilviškių–Marijampolės kelio, į šiaurę nuo jo kryžkelės su keliu Marijampolė–Kybartai–Karaliaučius.

Kaip ir visi kaimo vaikai, augo padėdamas tėvams darbuotis ūkyje, su bendraamžiais berniukais lankė rusišką valdinę Gižų pradžios mokyklą. Dambrauskų šeimoje jis buvo ne pirmas vaikas. Todėl rūpindamiesi sūnaus ateitimi ir ruošdami savarankiškam gyvenimui, smalsų paauglį tėvai leido toliau mokytis į Marijampolės gimnaziją. Ši keturmetė bendrojo lavinimo vidurinė mokykla tuo metu buvo vienu svarbiausių lietuvių nacionalinio judėjimo ir kultūros centrų. Prasidėjus Pirmojo pasaulinio karo veiksmams Lietuvos teritorijoje, 1915 m. gimnazija su pedagogais ir moksleiviais buvo evakuota į Rusijos imperijos gilumą – į Jaroslavlį.

Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs į Lietuvą, dvidešimtmetis jaunuolis pajuto žurnalisto pašaukimą ir 1920 m. ėmėsi žurnalistinio darbo. 1922–1923 m. jis buvo „Lietuvos žinių“ karo korespondentas, savo rašiniuose pranešdavo naujienas apie Lietuvos karių kovas dėl nepriklausomybės su Lenkijos kariuomenės generolo Liucijono Želigovskio vadovaujamais legionieriais. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, 1924–1927 m. bendradarbiavo Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kaune leistame politikos, ekonomikos ir kultūros dienraštyje „Rytas“, Latvijos lietuvių savaitraštyje „Rygos balsas“, Niujorko lietuvių išeivijos demokratinės pakraipos laikraštyje „Vienybė“. Pasirašinėjo slapyvardžiu P. A. Rūstusis.

Tomo Dambrausko asmeninis parašas. 1938 m.

Apie 1924 m. sukūrė šeimą: vedė Mariją Magdaleną Aleksandravičiūtę, su kuria netrukus, 1925 m., susilaukė pirmagimio sūnaus Liudviko, o 1928 m. – Romualdo.

Vis dėlto žurnalistika liko pomėgiu, o pagrindiniu Tomo Dambrausko pragyvenimo šaltiniu tapo valstybinė tarnyba, kurios karjeros laiptais pradėjo sparčiai kopti po 1926 m. perversmo. Vidurinį išsilavinimą ir puikius bendravimo įgūdžius turintis tarnautojas buvo paskirtas dirbti Šiaulių miesto policijos įstaigoje. Čia jis dalyvavo visuomeninėje veikloje, o toliau tobulindamas žurnalisto įgūdžius bendradarbiavo Šiauliuose leidžiamame visuomenės, kultūros ir politikos savaitraštyje „Šiaulietis“, 1928 m. faktiškai jį redagavo, nagrinėjo Šiaulių krašto ekonomikos, kultūros, švietimo, socialinius klausimus, informavo skaitytojus apie įvykius Lietuvoje ir pasaulyje.

Svarbiu tolesnei valstybės tarnautojo karjerai tapo 1930 m. tarnybinis paskyrimas, kai vidaus reikalų ministro įsakymu buvo perkeltas į Kretingą ir paskirtas miesto valdybos sekretoriumi. Tuo metu Kretingos miesto savivaldybę sudarė miesto taryba, miesto valdyba ir burmistras. Per savivaldybių rinkimus miestiečių išrinkta 9 narių taryba savo posėdyje išsirinkdavo burmistrą ir miesto valdybą, į kurią savo atstovą per apskrities viršininką deleguodavo savivaldybių veiklą kuravusi Vidaus reikalų ministerija. Pirmuoju tarpukario Kretingos burmistru 1924 m. tapo nepartinis Jonas Paulauskas, kilęs iš Platelių valsčiaus Mačiūkių kaimo. Burmistras vadovavo savivaldybės veiklai ir buvo aukščiausias miesto valdžios atstovas. Jam pavaldžioje miesto valdyboje svarbiausias vaidmuo teko valdybos sekretoriui, kuris tvarkė savivaldybės dokumentaciją ir administracinius reikalus, buvo dešiniąja burmistro ranka.

Apie 1938–1944 m. naudotas Kretingos miesto burmistro herbinis antspaudas, kuriame vietoje Vyčio pavaizduotas tuometinis miesto herbas.

Naujai paskirtasis Kretingos miesto valdybos sekretorius neapsiribojo vien tarnybine veikla. Jis dalyvavo Lietuvių tautininkų sąjungos skyriaus ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ rajono veikloje, priklausė Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos rinktinei, 1931 m. buvo išrinktas Kretingos šaulių būrio valdybos pirmininku.

Naujos veiklos gairės atsirado ir žurnalistikoje. Suvokdamas didžiulį Kretingos apskričiai priklausančio Palangos kurorto vaidmenį visai Lietuvai per vasaros sezoną, 1931 m. organizavo ir ėmėsi redaguoti iliustruotą informacinį kurorto laikraštį „Palangos pajūris“, kurį leido Kostas Gasiūnas, o spausdino Klaipėdos spaustuvė „Lituania“. Šio laikraščio leidyba buvo tęsiama 1933 m. ir 1935 m., o pirmasis 1935 m. numeris išėjo Kretingoje. Leidinys informavo skaitytojus apie įvykius pajūrio vietovėse, spausdino patarimus, skelbimus poilsiautojams, pasakojo apie Palangos ir Kretingos praeitį.

Neetatinio žurnalisto veiklą Tomas Dambrauskas tęsė šalies žiniasklaidoje: 1934 m. buvo valstybės laikraščio „Lietuvos aidas“ korespondentu Kretingoje, bendradarbiavo Lietuvos šaulių sąjungos savaitiniame žurnale „Trimitas“, Klaipėdoje leistame visuomeniniame politiniame laikraštyje „Lietuvos keleivis“. 1934 m. jis buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

Kretingos herbas su liūto atvaizdu, kabėjęs burmistro Tomo Dambrausko darbo kabinete.

Autorius – skulptorius Antanas Aleksandravičius. 1937 m.

Aktyvus tarnautojas ir visuomenininkas miesto valdybos sekretoriaus ir burmistro padėjėjo kėdėje ilgai neužsisėdėjo, 1934 m. buvo išrinktas antruoju tarpukario Kretingos burmistru, pakeisdamas 10-ties metų kadenciją baigusį Joną Paulauską. Be tiesioginių burmistro pareigų, jis atstovavo miesto savivaldybei Kretingos apskrities taryboje, nuo 1935 m. buvo renkamas apskrities tarybos pirmininku.

Jam vadovaujant, 1936 m. prie miesto buvo prijungta didesnioji dešiniajame Akmenos upės krante buvusio Kretingos kaimo, neoficialiai vadinamo Kretingsodžiu, teritorijos dalis su Penkininkais, Kretingos geležinkelio stotimi, Klaipėdos, Palangos ir Stoties gatvėmis ir naujai besiformuojančia J. Basanavičiaus gatve. Rūpindamasi miesto gerove, burmistro Tomo Dambrausko iniciatyva, miesto savivaldybė 1936 m. iš koncesininko Abramo Anoliko, kuriam nuo 1927 m. Kretingoje priklausė elektros tiekimo monopolis, nupirko Kęstučio gatvėje stovėjusią dyzelinę elektrinę, tuo metu aptarnavusią per 200 abonentų. Perėmusi iš monopolininko į savo rankas miesto elektros ūkį, savivaldybė modernizavo elektrinę, atnaujino jos įrenginius ir elektros tiekimo linijas miestui apšviesti.

Nuo 1936 m. burmistras daug dėmesio skyrė miesto gatvėms tvarkyti, nes senieji akmenų grindiniai buvo duobėti, o miesto aikštėje ir pagrindinėse gatvėse pavasarį, po vasaros ir rudens liūčių telkšojo balos. Pirmiausia akmenų grindinys 1936 m. pradėtas kloti naujojoje Gargždų gatvėje. 1937 m. buvo išgrįsta važiuojamoji Viešosios (dab. Rotušės) aikštės dalis nuo Vilniaus iki Vytauto gatvių, 1938 m. – pietinė aikštės dalis, o 1939 m. pradėta grįsti Šaulių (dab. Žemaitės) alėja. Gatves grindė iš Zarasų krašto atvykę grindėjai broliai Izidorius, Andrejus ir Anatolijus Boronovai. Šalia aikštės ir gatvių grindinių buvo tiesiami šaligatviai, kuriems pakloti naudotos betoninės trinkelės arba asfaltas.

Kretingos apskrities savivaldybininkai Viešojoje aikštėje prie Laisvės (Nepriklausomybės) paminklo. Pirmoje eilėje (iš kairės sėdi): 1) notaras Martynas Bernotas, 2) inžinierius Vytautas Rimgaila, 3) I (Kretingos) rajono pradžios mokyklų inspektorius Juozas Žilvitis, 5) Platelių valsčiaus viršaitis Kikilas, 6) Lietuvos Respublikos IV Seimo ir apskrities valdybos narys Kipras (Ciprijonas) Stankūnas, 7) Kretingos miesto burmistras Tomas Dambrauskas, 8) apskrities viršininkas Juozas Vaišnys, 9) apskrities valdybos narys Kazimieras Tiškevičius, 10) agronomas Petras Navickas. 1938 m.

Kitas svarbus burmistro veiklos baras buvo priešgaisrinė apsauga. Aikštėje priešais evangelikų liuteronų bažnyčią stovėjusi sandėlio tipo medinė gaisrinė buvo fiziškai ir moraliai pasenusi. Todėl iš ugniagesybos reikalams renkamų mokesčių miesto savivaldybė ėmėsi kaupti lėšas naujos gaisrinės statybai.

Miesto savivaldybės įsigytame elektrinės sklype 1937–1938 m. tarp elektros stoties pastato ir Kęstučio gatvės iškilo modernios architektūros tinkuoto mūro dviejų aukštų su stebėjimo bokštu pastatas, kurio pirmajame aukšte buvo įrengtas apšildomas garažas ugniagesių automobiliams ir pagalbinės-buitinės patalpos ugniagesiams.

Antrajame gaisrinės pastato aukšte Tomo Dambrausko sumanymu įsikūrė savivaldybės būstinė, nes nuo savivaldybės įsteigimo 1924 m. ji neturėjo savo patalpų, buvo priversta jas nuomotis privačiuose namuose prie turgaus aikštės. Naujoje būstinėje buvo įrengta miesto tarybos posėdžių salė, priimamasis, burmistro ir jo padėjėjo kabinetai. Naująjį burmistro kabinetą papuošė miesto herbo raižinys, kurį Tomo Dambrausko užsakymu 1937 m. sukūrė žinomas Lietuvos skulptorius, burmistro žmonos Marijos Magdalenos Aleksandravičiūtės-Dambrauskienės giminaitis Antanas Aleksandravičius. Jame vaizduojamas sidabro spalvos skyde ant žalio pagrindo stovintis išdidus rudas liūtas. Šis miesto simbolis nuo 1938–1939 m. iki 1944 m. naudotas ir Kretingos burmistro antspaude.

Grindžiama Viešosios (Rotušės) aikštės važiuojamoji dalis tarp Vytauto ir Vilniaus gatvių.

Stasio Vaitkevičiaus nuotr. 1937 m.

Burmistro pareiga buvo rūpintis mieste veikusių trijų valdinių pradžios mokyklų pastatų eksploatacija ir išlaikymu. Kretingos II (žydų) ir Kretingos III (Kretingsodžio) pradžios mokykloms savivaldybė nuomojosi patalpas iš privačių savininkų J. Basanavičiaus ir Akmenės gatvėse. Tik Kretingos I pradžios mokykla turėjo savivaldybei priklausantį 1809 m. statytą medinį pastatą Vilniaus gatvėje priešais bažnyčią, šalia parapijos namų – dabartinės „Špitolės“.

Vyriausybei pertvarkius Kretingos I pradžios mokyklą iš keturmetės (keturių skyrių) į šešiametę (šešių skyrių), 1937 m. naujai įsteigti V ir VI skyriai nebetilpo senajame pastate, todėl naujoms klasėms miesto savivaldybei teko nuomotis kambarius pas privatininkus. Patalpų trūkumo problemą pavyko išspręsti po poros metų, kai apskrities ir miesto savivaldybių lėšomis Vilniaus gatvės ir Šaulių (dab. Žemaitės) alėjos kampe 1937–1938 m. buvo pastatyta nauja, moderniai įrengta Kretingos I pradžios mokykla, kainavusi 250 tūkst. litų. Joje buvo įruoštos erdvios klasės ir 500 vietų aktų salė, įvestas centrinis šildymas, kanalizacija ir vandentiekis. Į naujuosius namus moksleiviai persikėlė 1939 m. po Užgavėnių atostogų. Naujosios mokyklos aktų salė netrukus tapo miesto kultūros židiniu: joje vyko kultūriniai renginiai, konferencijos, suvažiavimai, spektaklius vaidindavo į gastroles atvykusio profesionalaus Šiaulių teatro artistai.

Kretingos II pradžios mokyklos pastatas, pastatytas 1937–1938 m. miesto ir apskrities savivaldybių lėšomis. XX a. 6 deš.

Tapęs burmistru, Tomas Dambrauskas neapleido visuomeninės veiklos. Jis 1935–1940 m. buvo renkamas Lietuvių tautinio jaunimo „Jaunoji Lietuva“ sąjungos Kretingos rajono valdybos spaudos ir propagandos vadovu ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos Kretingos skyriaus revizijos komisijos nariu, 1938 m. – Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio minėjimo šventės Kretingos komiteto pirmininku. Išlikdamas aktyviu šauliu, 1938 m. vasario 2 d. organizavo Kretingos šaulių saviveiklininkų programą Valstybės radiofono Klaipėdos programų skyriuje, buvo šio pasirodymo vedėjas. 1939 m. buvo išrinktas Lietuvių tautininkų sąjungos Kretingos miesto apylinkės valdybos nariu.

Kartu su Kretingos apskrities I (Kretingos) rajono pradžios mokyklų inspektoriumi Juozu Žilvičiu burmistras 1934–1935 m. aktyviai dalyvavo steigiant Kretingos kraštotyros draugiją ir jos išlaikomą muziejų. Savivaldybės būstinėje, veikusioje linų pirklio Leibos Mendelovičiaus namuose prie Viešosios (dab. Rotušės) aikštės, suteikė patalpas, kuriose 1935 m. liepos 12 d. duris atvėrė Kretingos muziejus. Tomas Dambrauskas buvo Kretingos muziejaus komiteto vicepirmininkas, prisidėjo prie muziejaus veiklos organizavimo ir jo įsikūrimo 1936 m. apskrities savivaldybės ilgalaikiam naudojimui iš Antano Vilko išsinuomotame name Kęstučio gatvėje netoli žvyrduobės.

Kretingos savanorių ugniagesių komanda gaisrinės kieme prie miesto elektrinės pastato. 1938 m.

Tomas Dambrauskas atidžiai analizavo augančius Kretingos miesto ir aplinkinių apskrities miestelių energetinius poreikius. Ekonomikos studijų draugijos Kaune leistame ekonomikos žurnale „Tautos ūkis“ bei Telšių vyskupijos ir Telšių katalikų veikimo skyriaus valdybos savaitraštyje „Žemaičių prietelius“ 1940 m. paskelbtose publikacijose jis siūlė šalia Kretingos, Tenžės upės slėnyje veikusiame Pryšmančių durpyne, pastatyti šiluminę elektrinę, kuri elektros energiją tiektų Kretingai, Palangai ir Šventajai.

Augant Palangos miestui ir prasidėjus Šventosios uosto statyboms, Kretingai 1939 m. iškilo grėsmė netekti apskrities centro statuso, nes Palangos miesto taryba pasiūlė Lietuvos vyriausybei apskrities centrą perkelti į Palangą – Lietuvos vasaros sostinę. Siekdamas išsaugoti Kretingos pozicijas, burmistras Tomas Dambrauskas inicijavo apskrities savivaldybės tarybos ir visuomeninių organizacijų protestus dėl Ministrų taryboje aptarinėjamo Palangos miesto tarybos pasiūlymo.

Miesto savivaldybės ir miestiečių lėšomis Kęstučio gatvėje 1937–1938 m. pastatytas gaisrinės ir miesto savivaldybės būstinės pastatas. XX a. 7 deš.

Burmistro šeima nuosavo namo Kretingoje taip ir neįsigijo, o gyveno išsinuomotame būste Vytauto gatvėje. Po 1940 m. birželio 14 d. sovietų okupacijos naujoji komunistinė valdžia Tomą Dambrauską atleido iš burmistro pareigų. Jis su šeima persikėlė į Palangą, tačiau liepos 14 d., kaip ir daugelis kitų tarpukario Kretingos valstybės ir savivaldybių įstaigų vadovaujančių tarnautojų, enkavedistų buvo sulaikytas ir uždarytas į Šv. Antano namelyje įrengtą NKVD Kretingos areštinę. Oficialiai areštuotas buvo po poros savaičių, Valstybės saugumo policijos Kretingos rajono viršininko Jono Stakučio 1940 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 151 paskelbus jį pavojingu valstybės saugumui ir išsiuntus į Telšių kalėjimą, kur jam buvo užvesta kalinio knyga Nr. 236. Šioje knygoje nurodoma, kad išleistas iš kalėjimo suimtasis numato apsigyventi Vilkaviškyje.

Telšių kalėjimo politinis kalinys Tomas Dambrauskas. 1940 m.

Deja, iš sovietų kalėjimo ištrūkti jam nebuvo lemta. Iš Telšių kalinys buvo perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, o vėliau į Lukiškių kalėjimą Vilniuje, kuriame SSRS NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariato) Ypatingojo pasitarimo 1941 m. kovo 1 d. nuteistas 8-riems metams lagerio. Vykdant nutarimą, 1941 m. birželio mėnesį iš Lukiškių jis buvo išvežtas priverčiamiems darbams į Vorkutpečlago lagerius Komijoje (Rusijos Federacija), kur 1943 m. balandžio 21 d. savo gyvenimo kelią užbaigė kankinio mirtimi.

Po vyro arešto, žmona Marija Magdalena Dambrauskienė su vaikais, siekdami išvengti galimų sovietų jėgos struktūrų represijų, išvyko iš Kretingos apskrities. Žmona mirė Kaune. Vyresnysis sūnus Liudvikas Dambrauskas 1940 m. apsigyveno Suvalkijoje. Jaunėlis Romualdas Dambrauskas pasitraukė į Vokietiją, iš kurios vėliau emigravo į Australiją.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus

Iliustracijos iš Kretingos muziejaus ir Klaipėdos regioninio valstybės archyvo rinkinių


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas