Kretingos rajono medikės, baigusios pediatrijos studijas, bendrystei susitinka kasmet: aptaria svarbias datas, atšvenčia jubiliejus, prisimena iškeliavusias koleges. Šiemet jų susirinko dešimt.

Kretingos rajone dirbančios buvusios ir esamos vaikų gydytojos šėjusius kolegas. Šiemet jos paminėjo pernai, rugsėjo 6-ąją, iškeliavusios kretingiškės pediatrės Danutės Miščikienės mirties metines, taip pat ir kitą joms svarbią datą – kai 1944 m. tuometinėje Kretingos ligoninėje, Kęstučio gatvėje, prieš 80 metų buvo įkurtas Vaikų skyriaus, o jam vadovauti ėmėsi šviesuolė Aleksandra Krikščiūnienė.

Išlaiko ilgametes tradicijas

„Šįsyk susirinkome dešimt gydytojų: vienos tebedirba pediatrėmis, bet dauguma persikvalifikavusios į šeimos gydytojas. Mūsų gretos kasmet retėja – kai kurios negalėjo dalyvauti, ilgametė gydytoja Janina Rapalienė išvyko gyventi į Vilnių, bet su ja palaikome ryšį“, – kalbėjo šio pediatrių sambūrio organizatorė Kretingos rajono ligoninės, šiemet taip pat mininčios 105 metų veiklos sukaktį, Vaikų skyriaus vedėja Laima Valantiejienė.

Nepriklausomoje Lietuvoje įvykdžius medicinos reformą, po įvairius medicinos centrus persikvalifikavusios į šeimos gydytojas pasklidusios pediatrės pasidalijo šiltais prisiminimais apie buvusius kolegas, su kuriais sykiu dirbo ne vieną dešimtmetį. Kretingos medikai taip pat tęsia kitą kasmetinę tradiciją – Šv. Luko, gydytojų ir ligonių globėjų dieną, kuri minima spalio 18-ąją, aplankyti mirusių kolegų kapus Kretingos ir Palangos kapinėse – tokių jau yra per 20.

Ypač šiltai pediatrės prisimena pirmąją savo „šefę“ – Kretingos ligoninės Vaikų ligų skyriaus įkūrėją ir jos vadovę A. Krikščiūnienę, kurios 115-ąsias gimimo metines šiemet jos taip pat paminėjo. Jaunosios kolegės daktarę Aleksandrą vadino ir savo drauge, vyriausia seserimi, ir mama, ir patarėja.

Susitikimo įspūdis – dukart

Kaip tikino buvusi kolegė 84-erių Zofija Mikelskienė, jai net dukart teko patirti susitikimo su daktare A. Krikščiūniene įspūdį: pirmąkart jai esant dar pradinuke, o antrąkart – jauna specialiste, sugrįžusia į Kretingą dirbti.

„Pokariu lankiau Pryšmančių pradžios mokyklą – tą, medinę, kuri ir dabar dar pakeliui į Palangą tebestovi. Atvyko mus, mokinukus, tikrinti daktarė su seselėmis – apžiūrėjo nagus, galvas, lyg ir paskiepijo nuo kažko. O kitas susitikimas buvo, atmenu, 1966-ųjų rugpjūčio 1 d., kai Kretingoje pradėjau dirbti gydytoja. Daktarė Krikščiūnienė buvo ypač ryški asmenybė, kaunietė, smetoniško auklėjimo, inteligentė. Puikiai skaitė vokiečių, lenkų kalbomis, jai parūpindavo užsienietiškų žurnalų, susikviesdavo mus, jaunuosius kolegas, į savo namus, į dabartinio Kęstučio g. 13 namo palėpę, ir supažindindavo su visomis naujienomis. Kolegos ją vadindavo vaikščiojančia enciklopedija. Turėjo gausią grožinės literatūros biblioteką, mėgo keliauti. Tobulindama profesines žinias, važinėjo po Sovietų sąjungą“, – kalbėjo Z. Mikelskienė, kartu su A. Krikščiūniene dirbusi, ligi šios mirties 1980-aisiais.

Daktarė Aleksandra Krikščiūnienė: jos pirmieji darbo metai Kretingoje.

Kretingai atidavė 40 metų

A. Krikščiūnienė gimė 1909 m. Archangelsko gubernijoje, Kem mieste. Grįžusi su tėvais į Lietuvą, gyveno ir mokėsi Kaune „Saulės“ gimnazijoje, studijavo Kauno universiteto Medicinos fakultete.

Dirbti pediatre į Kretingą ji atvyko 1940 m. Tuomet ligoninė buvo įsikūrusi mediniame pastate Kęstučio gatvėje, stovėjusiame dabartinių daugiabučių Nr. 18–20 vietoje, kur daktaras Feliksas Janušis dar 1919-aisiais įsteigė pirmąją Kretingos ligoninę.

1944-aisiais joje atidarytas Vaikų ligų skyrius, kurio vedėja ir tapo A. Krikščiūnienė. Jos iniciatyva buvo įdiegti nauji gydymo metodai, įkurta pieno mišinių virtuvė.

Bičiulių ir namiškių Sonia vadintos Aleksandros vyras taip pat buvo medikas – jis dirbo gydytoju Palangoje. Besibaigiant karui ir artėjant frontui, Krikščiūnai rengėsi išvykti į Vakarus. Tačiau tai nebuvo lemta: Kretingos geležinkelio stotyje, sprogus bombai, A. Krikščiūnienės vyras žuvo.

„Jai pagelbėjo kaimynystėje gyvenusi dabartinio Seimo nario Antano Vinkaus motina: parūpino patalynės, daiktų. Netekusi savo šeimos, daktarė taip ir pasiliko dirbti Kretingoje ligi savo mirties 1980 metais“, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo dar prieš 15 metų, A. Krikščiūnienės gimimo 100-mečio proga, kalbinta jos bičiulė, jau taip pat šviesaus atminimo sanitarijos gydytoja Jadvyga Pipinienė.

Pacientai ir medikai tapo šeima

Medikai ir pacientai tapo A. Krikščiūnienės šeima, kuriai ji pašventė savo gyvenimą. Kolegos ligi šiol gydytoją atmena kaip iniciatyvią, pilną gerų sumanymų ir gebėjimų juos realizuoti, didelės erudicijos ir inteligencijos asmenybę, mokėjusią suburti kolektyvą ir išlaikyti jame šiltą atmosferą. Likusi vieniša A.Krikščiūnienė gyveno kartu su senyvo amžiaus slaugytoja, medikų švelniai Antosėle vadinta. „Jųdviejų namai buvo iščiustyti, iškrakmolyti, kvepėdavo Antosėlės pyragais. Juose visuomet buvai laukiamas. Su Antosėle galėdavai pasidalinti kulinarijos gudrybėmis, o su daktare – naujausiomis žiniomis“, – prisiminė Z. Mikelskienė.

„Kai 1960 m. atvykau dirbti į Kretingą, pamenu, gydytoja mane pasitikdama apsikabino ir apsuko aplink save, kad sulaukė antros pediatrės, – prisiminimais prieš 15 metų su „Pajūrio naujienomis“ pasidalijo dabar taip pat garbaus amžiaus kretingiškių su meile prisimenama gydytoja J. Rapalienė. – Nors daktarė Aleksandra jau buvo brandaus amžiaus, bet mano atmintyje ji išliko itin žavi, jaunatviška. Inteligentiškos išvaizdos ir visuomet pasitempusi, sakyčiau, kažkokia monumentali.“

Su kolegomis: centre – A. Krikščiūnienė.

Vienišų šviesuolių kapai – Savivaldybės rūpestis?

„Daktarė buvo labai taktiška: mokėjo gražiai bendrauti su motinomis, švelniai vadindavo jas mamutėmis. Nors kūdikių mirčių ir sunkių ligų anuomet buvo gerokai daugiau negu dabar, tačiau aš neatmenu, kad būtų kilę kokių konfliktų su tėvais. Daktarė mokėjo paprastai ir žmogiškai jautriai bendrauti – ir su pacientais, ir su kolegomis. Ji tarsi motina po gimdymo globojo ir mus, jaunas gydytojas. Dar ir šiandien išsaugojome jos dovanas ta proga – kam žaislą, kam šaukštelį atnešdavo“, – šiltai A. Krikščiūnienę prisiminė Z. Mikelskienė.

Apie save jaunosioms kolegėms A. Krikščiūnienė nebuvo linkusi daug pasakoti. „Buvo toks metas – saugumas įtarinėjo, kad daktarės vyras nėra žuvęs, o pabėgęs į Ameriką. Tik vėliau sužinojome, kad jos sesuo gyveno užsienyje. Gal dėl nepalankios praeities sovietų valdžia daktarę ignoravo, aplenkdavo apdovanojimais“, – pasvarstė buvusi bendradarbė.

Ji prisiminė, kad A. Krikščiūnienė iškeliavo iš šio gyvenimo dėl ligos, būdama 71-erių: „Kaip dabar atsimenu, buvo šeštadienis, kai sulaukėme liūdnos žinios iš Klaipėdos ligoninės. Tai nuskambėjo tarsi didelė tragedija. Aleksandra buvo gydytoja iš didžiosios raidės, žmogus – šviesulys. Aplankome jos kapą didžiosiose Kretingos kapinėse. Guli sau viena, nes nei artimųjų šiame krašte, nei palikuonių ji neturėjo. Prižiūrime jos kapą sykiu su kolege Birute Ramoniene, bet pačios esame jau garbaus amžiaus. Manome, kad tokių didžių žmonių, kokia buvo daktarė Krikščiūnienė, kapais, jų priežiūra turėtų pasirūpinti Savivaldybė“, – samprotavo Z. Mikelskienė.

• Rašyti komentarą (2)