Itin iškalbingas ir kūrybingas Palangos senosios gimnazijos būsimasis abiturientas Linas Daukšas mėgsta kurti poeziją, imasi ir kitokio žanro kūrybos, bet, kaip pats sako, dar pats ieško, kas jam tinka ir patinka. Svarbiausia, kad rašymas jam padeda išsakyti susikaupusias emocijas.

„Poeziją rašyti pradėjau tiesiog tuomet, kai vakarais ėmiau jausti, kad nieko nebesinori daryti, kad galvoje pilna visokių emocijų ir minčių nuotrupų, kurios neleisdavo susikaupti kokiai nors tikslingai veiklai“, – sakė Linas.

Atrodė nemaloni procedūra

Kaip pasakojo Linas, jis nuo mažens jautė trauką kūrybai, vis pabandydavo ką nors parašyti, bet didesnis poreikis atsirado kiek vėliau.

„Retkarčiais ir vaikystėje ką nors pabandydavau parašyti, tačiau daugiau kurti ėmiau tik prieš porą metų. Daugmaž tuomet ir susivokiau, kad rašyti man patinka. Vaikystėje daug svajodavau, neretai išskrisdavau kur nors toli toli mintimis, tik nelabai norėdavosi rašyti apie tai, nes rašymas labai jau asocijuodavosi su šabloniškais, pernelyg griežtos struktūros ir nenuoširdaus turinio rašiniais, kuriuos tekdavo rašyti mokyklai. Be to, jausmus ir savo mintis atskleisti atrodė labai nemaloni procedūra, kurios metu daugybė įvairaus charakterio ir pažiūrų personažų dantisto uniformomis gali pasiknaisioti tavo galvoje“, – sakė Linas.

Jis teigė, kad tokios mintys kartais apninka, kai kur nors viešai paskelbiama jo kūryba. „Tačiau dabar turbūt esu truputį labiau pripratęs tiek prie dantistų, tiek prie kitų nuomonės apie tai, ką rašau“, – šypsojosi pašnekovas.

Padeda panagrinėti savo vidų

Jis pripažino, kad pastaraisiais metais jam geriausiai sekasi rašyti poeziją, tačiau, jo nuomone, jis yra kiek per jaunas ir per mažai patyręs (tiek rašyme, tiek apskritai gyvenime), kad galėtų aiškiai apibūdinti savo mėgstamiausią žanrą.

„Manau, kad vis dar esu ieškojimo fazėje ir bandau skirtingus žanrus, kurie leistų mano mintims geriau atsiskleisti popieriuje. Laisvalaikiu bandau rašyti tai, kas rašosi. Jei rezultatas manęs netenkina, pabandau ką nors naujo, o jei tenkina, tęsiu eksperimentus su tuo pačiu žanru. Galbūt kiek kitaip yra tik su poezija. Joje kartais man svarbesnis jausmo raiškos procesas per ritmą ir rimą, kurio metu pats pertvarkau savo mintis ir panagrinėju savo paties vidų, kurį gana lengva pamiršti, užmestą po visomis kaukėmis, be kurių tiesiog neįmanoma apsieiti šiuolaikiniame pasaulyje. Juk tenka elgtis mandagiai net su žmonėmis, kurie tau nekelia jokios simpatijos, tenka ir kai ką nutylėti, kad nebūtum nesuprastas, žodžiu, dažnai tenka vaidinti tą save, kurį sutinki parodyti kitiems. Kartais man atrodo, kad geriau būtų viską drėbti tiesiai į akis, tačiau puikiai suprantu, kad vieša kaukė daugiau saugo mane nuo mano paties klaidų, nei kitus nuo mano nuomonės. Kai ateina laikas, tai, kas prisikaupia viduje, aš ir išrašau viena ar kita forma“, – atskleidė būsimasis abiturientas.

Tuštumai užpildyti

Pasiteiravus, ar turi kokių kūrybinių planų, Linas atsakė, jog aiškių planų kūrybai dar neturi, bet yra įsitikinęs, kad vienokia ar kitokia kūrybos forma visuomet bus jo gyvenime. „Kalbant tik apie rašymą, daugiausiai kuriu savo malonumui, o tik kai kuriuos kūrinius paskui leidžiu skaityti kitiems, todėl nebūtinai siesiu gyvenimą išskirtinai su rašymu. Galų gale eksperimentuoju ne tik rašyme, bet ir stengiuosi gerai mokytis, kartais skiriu laiko ir grojimui, piešimui. Taigi dar tiksliai negaliu pasakyti, kokią vietą mano gyvenime užims rašymas“, – pasvarstė vaikinas.

Jis pripažino, kad jam poezija yra savotiškas meditacijos ir savęs ieškojimo būdas. „Gal nuskambės kiek kvailai, bet poeziją rašyti pradėjau tiesiog tuomet, kai vakarais ėmiau jausti, kad nieko nebesinori daryti, kad galvoje pilna visokių emocijų ir minčių nuotrupų, kurios neleisdavo susikaupti kokiai nors tikslingai veiklai. Pabandydavau išvalyti tas minčių nuolaužas, bet tada kažkodėl pasijusdavau labai tuščias. Tuomet poezija ir padėdavo. Į ją ir sudėdavau visas nuotrupas ir sulipdydavau ką nors tuštumai užkimšti. Mane tikrai paskatino ir literatūros mokytoja Jūratė Galinauskienė, siūlydama dalyvauti konkursuose ir patardama, kurias vietas verta patobulinti mano kūryboje, ir draugai, su kuriais dalindavomės savo kūryba, ir, žinoma, sesuo, kuri visuomet aiškiai išsako savo nuomonę“, – pasidalino apie poezijos svarbą Linas.

Jis papasakojo, kad būtent sesuo yra artimiausias jam kuriantis žmogus. Ji dažniau rašydavo esė ir noveles, kai dar mokėsi mokykloje, yra laimėjusi ir jaunųjų filologų konkurse, o dabar studijuoja klasikinę filologiją Vilniaus universitete. „Ji neretai man yra pavyzdys, kai ką nors imu kurti“, – pripažino Linas.

Konkursai ir jų patirtys

Šiais metais kūrybingas jaunuolis dalyvavo Lietuvos mokinių jaunųjų poetų kūrybos konkurse „Raktažolė“, moksleivių renginyje „Poezijos ruduo“ Palangoje, poezijos konkurse „Haiku Palangai“, akrostichų konkurse „Vienybė Težydi“, kuriame buvo vienas laureatų, o visų didžiausias iššūkis, kaip pats sakė, jam šiais metais buvo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursas, kuriame nelaimėjo prizinių vietų, bet gavo patarimų, kritikos ir naudingos patirties, idėjų. Būtent filologų konkursas jam ir paliko didžiausią įspūdį šiais metais.

Nors Linui itin sekasi rašyti, mokykloje sekasi ir visi kiti dalykai. „Tačiau, savaime suprantama, dalis jų reikalauja mažiau pastangų, teikia daugiau malonumo ar yra įdomesni už kitus. Kartais tai priklauso nuo nuotaikos, bet apskritai mokykloje labiau patinka mokytis gamtos mokslus ir matematiką, kiek mažiau mėgstu užsienio kalbas, tačiau jokiu būdu negaliu teigti, kad jos man neįdomios. Tiesiog man gana sunku mokytis užsienio kalbos neturint daug ta kalba kalbančių bendraamžių draugų“, – sakė jis.

Patinka diskusijos

Iškalbingam jaunuoliui nesunku dėlioti mintis ir spontaniškai, diskutuoti įvairiomis temomis prireikus, bet apie viešąjį kalbėjimą, kurį teko patirti praėjusių metų vienuoliktokams, jis irgi turi savo nuomonę.

„Nematau prasmės tokio patikrinimo, nes viešam taisyklingam kalbėjimui niekas nesiruošia per kelias minutes. Buvo labai nelygios sąlygos, skyrėsi temos, tekstų sudėtingumas. Nors man ir pavyko surinkti maksimalų taškų skaičių, manau, kad toks patikrinimas neobjektyvus ir nereikalingas. Galų gale, tai, kad žmogus sutrinka žodžiu nagrinėdamas kokią nors specifinę temą, pateiktą filosofiniame tekste, neparodo nei jo gebėjimų susikalbėti su kitais žmonėmis, nei taisyklingos kalbos žinių. Manau, kad tikrai užtenka ir tokio egzamino, koks būdavo anksčiau. Man pačiam kai kurios temos tokio tipo kalbėjimui nėra lengvos, o turint tik dvidešimt pasiruošimo minučių, esi priverstas per daug nemąstyti, tiesiog į tam tikrą struktūrą sumesti gerai neapgalvotas mintis, kurios daugmaž turėtų atitikti galimus vertintojų lūkesčius, ir rimtu veidu tą menkavertį turinį išsakyti. Man iš principo nepatinka toks nenuoširdaus, beprasmiško, griežtos struktūros turinio bendravimo praktikavimas“, – savo nuomonę išsakė vaikinas.

Jis patikino, kad jam įdomu būtų diskutuoti apie daug ką, svarbu, kad žmonės, su kuriais tenka diskutuoti, turėtų ką pasakyti ir nebūtų labai kategoriški, stengtųsi argumentuoti, nebijotų kitokių nuomonių. „Iki šiol turbūt įdomiausias diskusijas turėjau su tikinčiaisiais, nes pats netikiu, bet man visada įdomu sužinoti, kaip jie suvokia pasaulį. Taigi, jei tektų rinktis, turbūt rinkčiausi kurios nors religijos vienuolius“, – mintimis pasidalino pašnekovas.

Ateities variantai

Būsimasis abiturientas jau pagalvoja ir apie savo ateitį, profesiją, kurią norėtų rinktis. „Dar nesu galutinai apsisprendęs. Manau, imsiuosi kokių nors studijų, susijusių su gamtos mokslais, medicina arba inžinerija, o gal stosiu į menus. Esu apgalvojęs keletą studijų variantų, bet iš jų dar rinksiuosi tinkamiausius šiais mokslo metais“, – sakė jis.

Pasiteiravus, ar įsivaizduoja, koks jis bus po penkerių metų, jis nusijuokė: „Sunku nuspėti. Žinau, kad tikrai tapsiu dar penkeriais metais vyresnis ir labai tikiuosi, kad būsiu dar penkerių metų vertą gyvenimo patirtį sukaupęs, penkeriais metais išmintingesnis. Manau, kad vis tiek vienokia ar kitokia meno šaka, bent jau laisvalaikiu, tai tikrai užsiimsiu. O kur būsiu ar kuo dirbsiu, dar tikrai negaliu pasakyti. Žinau, kad mane darbas turi artinti prie mano tikslų, o ne būti mano tikslas.“

Vasarą jis leido taip pat turiningai. Liepos mėnesį buvo SLI vasaros tarptautinėje stovykloje LCC universitete, nes nusprendė, kad kelios savaitės su užsieniečiais iš įvairių šalių padės pagerinti anglų ir rusų kalbų žinias. O likusias atostogas leido sodyboje pas senelius. Jis papasakojo, kad laisvalaikiu mėgsta rašyti, piešti, groti ir šiaip veikti, kas tuo momentu atrodo įdomu ir naudinga jo paties tobulėjimui. „Nors mokslo metais būna savaičių, kai pramiegu didžiąją dalį laisvalaikio“, – nusijuokė Linas.

Gabrielė KAIRYTĖ

• Rašyti komentarą (0)