Viena pagrindinių XVII–XVIII a. veikusio Kretingos, arba Karolštato, miesto magistrato (savivaldybės tarybos) pareigų buvo užtikrinti mieste teisės aktuose įtvirtintą teisingumą, miesto piliečių teises, turto apsaugą, žmonių tarpusavio elgesio taisyklių laikymąsi. Todėl magistrato teismas turėjo nemažai darbo kovodamas su neišvengiamu bet kurios istorinės epochos negatyviu, socialinės sistemos tinkamą funkcionavimą pažeidžiančiu reiškiniu – nusikalstamumu.

Turgaus aikštės šiaurinė dalis, kurioje priešais dešiniau stovėjusią rotušę buvo vykdomos magistrato teismo nustatytos bausmės. Fot. Paulina Mongirdaitė, XX a. 2 deš. Kretingos muziejaus rinkinys

Nuo XVI a. Kretingos apylinkių gyventojai priklausė dvaro jurisdikcijai, kurią, vadovaujantis Lietuvos Statutais, Kretingos dvarui pavaldžiame valsčiuje organizavo dvaro savininkas arba jo paskirtas vietininkas. Dvarininkas arba vietininkas keliems kaimams iš valstiečių arba kaime gyvenusių bajorų skirdavo vaitą, kuris tapdavo tarpininku tarp dvaro ir valstiečių, atsakė už viešosios tvarkos palaikymą kaimuose bei dvaro administracijos nurodymų vykdymą, atstovavo valstiečiams teisme ar ginče su dvaru. Vaitui talkino iš valstiečių skiriami suolininkai, tirdavę kivirčų aplinkybes.

Jonui Karoliui Chodkevičiui 1609 m. sausio 23 d. Kretingai suteikus Magdeburgo teisę, šalia Kretingos kaimo ir bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno naujai pastatytas Kretingos, arba Karolštato, miestas XVII–XVIII a. gyveno pagal Magdeburgo teisę. Tai buvo viena labiausiai Europoje paplitusių miestų teisės sistemų, suteikianti miesto piliečiams administracinę ir teisminę savivaldą, garantavusi dalinę nepriklausomybę nuo dvaro jurisdikcijos.

Hipotetinis Kretingos miesto turgaus aikštės su viduryje stovinčia rotuše vaizdas iš XVIII a. graviūros. Autoriai: grafikas J. Nordbergas, raižytojas J. Haasas. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinys

Nuo 1609 m. Kretingos, arba Karolštato, miestiečius teisė, jų ginčus ir skundus nagrinėjo magistrato teismas, sudarytas iš savarankiškai veikusių vaito ir burmistro teismų. Vaitas, kuris buvo magistrato vadovas, su aštuoniais suolininkais sprendė baudžiamąsias bylas ir turėjo teisę nusikaltėlius bausti mirties bausme. Burmistras su dviem tarėjais nagrinėjo civilines bylas. Labai svarbios ir sudėtingos bylos nagrinėtos pirmadieniais bendrame magistrato teismo posėdyje. Visų posėdžių protokolus rašydavo raštininkas. Protokolą jis pasirašydavo ir duodavo antspauduoti vaitui. Pagal Magdeburgo teisę ir miesto valdymo nuostatus, vaito teismo nutarimas buvo neapskundžiamas, o burmistro teismo nutarimą galima buvo apskųsti dvaro savininkui arba vietininkui. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad XVII a. antroje pusėje ir XVIII a. dvaras atidžiai susipažindavo ir su vaito teismo bylomis, duodamas kartais nurodymą peržiūrėti jo priimtus sprendimus ar sušvelnindamas bausmę.

Vaitą skirdavo dvaro savininkas, o burmistrą, suolininkus ir tarėjus kiekvienų metų pradžioje rinkdavo miesto piliečiai, kurių akivaizdoje išrinktieji magistrato nariai duodavo viešą priesaiką sąžiningai vykdyti jiems patikėtas pareigas. Raštininkas būdavo naujai perrenkamas jeigu šias pareigas einantis asmuo mirdavo arba jų atsisakydavo. Magistrato teismas posėdžiavo turgavietės (miesto aikštės) viduryje stovėjusios rotušės antrajame aukšte įrengtoje erdvioje salėje, kurioje vykdavo ir magistrato narių rinkimai, miesto piliečių susirinkimai. Patvirtintą magistrato teismo sprendimą šauklys paskelbdavo aikštėje priešais rotušę turgaus dieną susirinkusiems miesto piliečiams. Čia pat – turgaus aikštėje prie rotušės visų miestiečių ir miesto svečių akivaizdoje būdavo viešai vykdomos bausmės už padarytus nusikaltimus. Magistratą ir rotušę teismų dienomis saugojo ir viešąją tvarką turgavietėje palaikė vachmistras su keturiais uniformuotais sargybiniais.

Karolštato, arba Kretingos, miesto XVII a. II pusės–XVIII a. 2 deš. pab. antspaudas, kuriuo vaitas patvirtindavo raštininko pasirašytus magistrato teismo sprendimus. Kretingos muziejus rinkinys

Magistratas privalėjo užtikrinti mieste teisingumą, teisiškai tvirtino miestiečių sandėrius, turto paveldėjimą. XVIII a. magdeburgijos knygos mena, kad 1719 m. vesdamas antrąją žmoną miesto pilietis A. Druktis užrašė jai pusę testamentu iš pirmosios žmonos gauto ūkio, o kitą pusę pirmoji žmona buvo palikusi dviem jo dukterims. Kitoje turto paveldėjimo byloje, kurioje buvo nagrinėjamas Andrikio Hondzenio ieškinys dėl pamotei užrašytos motinos dalies grąžinimo ir palikimo teisės iš tėvo atėmimo, magistrato teismas 1720 m. atėmė paveldėjimą iš A. Hondzenio tėvo, pusę motinos sklypo ir dalį pastatų paskyrė jos vaikams, o kitą pusę turto paliko vaikams iš tėvo antrųjų vedybų.

Magistrate taip pat buvo teisiškai registruojamos meistrų amatininkų sutartys su jų mokiniais. 1717 m. siuvėjas Juozas Grigaravičius priėmė amato mokytis jaunuolį Kazimierą Urbonavičių. Mokinys pasižadėjo sąžiningai mokytis ir tarnauti meistrui, o šis įsipareigojo po trejų mokslo metų jį tinkamai aprengti, aprūpinti darbo įrankiais ir išleisti savarankiškai verstis siuvėjo amatu.

Vilniaus budelio kalavijas. Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinys

Magistrato knygos liudija, kad mieste kasmet įvykdavo nemažai nusikaltimų, kurių didžiąją daugumą sudarė smulkios buitinės vagystės, muštynės, piktžodžiavimai, girtavimas. Rečiau pasitaikydavo prie sunkių nusikaltimų priskiriamos stambios turto vagystės, miestiečių turto sunaikinimas padegus ar kitu būdu. Pasitaikydavo ir ypač sunkių nusikaltimų – nužudymų. Su visais šiais negatyviais reiškiniais magistrato teismas nesitaikstė ir už padarytus nusikaltimus skirdavo pelnytas bausmes.

Budelis su tradiciniais drabužiais ir bausmės vykdymo priemonėmis. Krokuvos (Lenkija) budelio muziejus

Baudžiamoji magdeburginė teisė buvo griežta nusikaltėliams – už ypač sunkius nusikaltimus pripažino mirties bausmę nusikaltėlį nukirsdinant arba sudeginant gyvą. 1727 m. kovo 14 d. magistrato teismas bendrame posėdyje, dalyvaujant vaitui Samueliui Stanislovui Drozdui, kviestajam asesoriui Kazimierui Novomeiskiui bei magistrato nariams Petrui Moncevičiui, Steponui Grinevičiui ir Stanislovui Moncevičiui, nagrinėjo sudėtingą bylą, kurioje net dvylika ieškovų kaltino Pranciškų Jasevičių padegus jų namus ir kitą turtą, linų ir galvijų vagystėmis. Nusikaltėlis buvo sugautas nusikaltimo vietoje per jo paties sukeltą gaisrą, įkalintas kalėjime, o į teismą atvestas sargybos. Jis prisipažino, kad iš ieškovų Jokūbo ir Petro Šaulinskių pavogė karves, iš Andrejaus Valtavičiaus – pinigus, iš Mykolo Gudo – linus, o naktį iš kovo trečiosios į ketvirtąją, pakišdamas po šiaudiniu stogu degantį pypkės dagtį, padegė Baltramiejaus Varkojo namą, nuo kurio persimetusi ugnis supleškino ieškovų Mykolo Isakavičiaus, Povilo Leškevičiaus, Simono Tolvinskio, Kazimiero Rusinavičiaus, Andrikio Hondzenio ir Stanislovo Volasevičiaus namus. Išklausęs prisipažinimo, teismas nutarė Pranciškų Jasevičių, kaip aiškų padegėją ir visuomenės kenkėją, gyvą sudeginti ant laužo. Atsižvelgiant į tai, kad piktadarys dėl visko prisipažino, bausmę nutarta sušvelninti: nusikaltėliui nukirsti galvą ir sudeginti lavoną. Egzekuciją nuspręsta atlikti 1727 m. kovo 21 d.

Sudeginimas ant laužo. Šlt: Wikimedia Commons

Mirties bausmei vykdyti magistratas privalėjo turėti miesto budelį. Be šio pareigūno taip pat nebuvo galima atlikti baudžiamojo proceso veiksmų: tardyti ir kankinti nusikaltėlį, siekiant išgauti iš jo parodymus ir prisipažinimą įvykdžius nusikaltimą. Miesto budelį Lietuvoje turėjo Skuodas, Kėdainiai, Kaunas, Vilnius. Deja, apie Kretingos, arba Karolštato, budelį rašytiniuose šaltiniuose duomenų rasti kol kas nepavyko, todėl manoma, kad mieste nuolatinio budelio nebuvo, nes mirties bausmės retai buvo skiriamos. Todėl sulaikius sunkų nusikaltimą padariusį nusikaltėlį parodymams ir prisipažinimui išgauti bei mirties ar kitai fizinei bausmei žalojant žmogaus kūną įvykdyti budelis galėjo būti kviečiamas iš kitų magdeburginių miestų, turinčių nuolatinį budelį.

Nusikaltėlio plakimas. Iš: Andrzej Łykaj. Dawne narzędzie kar i tortur. Kraków, 1998

Budelis būdavo gerai treniruotas asmuo, kuris turėjo taip pat išmanyti žmogaus anatomiją, kad sklandžiai nukirstų galvą ar profesionaliai sužalotų žmogaus kūną. Mirties bausmei vykdyti jis turėjo kalaviją arba plačiaašmenį kirvį, o sužalojimo bausmėms – specialius peilius ir kitus kankinimo įrankius. Paprastai budelis vilkėjo specialius rūbus su kauke arba be jos.

Budelio kalavijas skyrėsi nuo kovinių kalavijų. Išlikę Vilniaus ir Skuodo budelių kalavijai liudija, kad jie buvo atvežti iš Vokietijos. Tradicinio budelio kalavijo geležtė buvusi aukštos kokybės plieno, be briaunų, su išilginiu grioveliu ties viduriu, aštriais ašmenimis, 1 m ilgio ir vienodo per visą ilgį 5 cm pločio, be smaigalio – užsibaigianti buku galu. Tokio kalavijo rankena paprastai ilgesnė – dvirankė, kad ginklą galima būtų paimti abiem rankomis. Budelio kalavijų geležtės turėjo įrašus ir simbolius, rodžiusius tokių ginklų baudžiamąją paskirtį. Ant Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomo mūsų kaimynų skuodiškių budelio kalavijo geležtės abiejų pusių vokiškai įrašyta: „Dievo malonė ir ištikimybė kiekvieną rytą [ateina] nauja, kai aš pakeliu kalaviją padėdamas nusidėjėliui [žengti] į amžinąjį gyvenimą“. Tarp užrašo ir galo iškaltas ženklas: trišakis, stiebeliu sujungtas su aštuonių stipinų ratuku.

Budelis Francas Šmitas įvykdo mirties bausmę Hansui Friošeliui. XVI a. (1591 m.) piešinys. Niurnbergo (Vokietija) valstybinis archyvas

Ilgiau nesant mieste budelio, magistratas susidurdavo su dideliais iššūkiais, nes persipildydavo kalėjimas, nebūdavo tardomi sulaikyti nusikaltėliai, nevykdavo viešos mirties bausmės egzekucijos.

Už pasikartojančias stambias privataus turto vagystes taip pat grėsė mirties bausmė arba nusikaltėlis su gėdos ženklu galėjo būti teismo sprendimu išvarytas iš miesto be teisės kada nors sugrįžti. 1715 m. magistratas net du kartus teisė miestietį Sebastijoną Šmitą. Pirmąkart jis buvo pagautas vagiant iš Mykolo Isakavičiaus tvarto avį, o antrąkart – plėšiant malūnininko Mykolo Vagnerio pinigų skrynią. Kadangi nusikaltėlis buvo pagautas nusikaltimo vietoje ir savo kaltę pripažino, magistrato teismas dovanojo jam gyvybę, tačiau nutarė, kad jis „turi būti išvarytas iš miesto, už Prūsijos sienos, su nusikaltėlio ženklu – ant kaklo parišta virve, ir daugiau negali pasirodyti nei mieste, nei valsčiuje. Jeigu kuris nors miesto pilietis ar kitas miestietis išdrįstų priimti ir priglausti tokį nusikaltėlį, turėtų sumokėti miesto iždui 5 kapas grašių, o jeigu tai padarytų valstietis – tiek pat grašių dvaro iždui.“

Magistrato teismo akiratyje atsidurdavo ir vogto turto supirkėjai. 1726 m. Jurgis Liauba, Andrikis Hondzenis ir kiti miestiečiai pas žydą Saliamoną Mauševičių rado iš jų pavogtus daiktus. Teismo sprendimu už svetimo turto pasisavinimą žydas turėjo būti išplaktas pririštas rankomis ir kojomis prie kopėčių 100 rykščių ir su virve ant kaklo išvarytas iš miesto be teisės sugrįžti. Prieš tai jis privalėjo sumokėti 15 timpų baudą, o teismo nuosprendžio vykdymo laukti kalėjime.

Dažniausiai teismui teko nagrinėti smulkias buitines vagystes. 1724 m. vasario 19 d. smuklininko Andrikio Hondzenio žmona atvedė į magistratą apsivogusį jaunuolį Danielių Opą, kuris pas neseniai mirusį pirmąjį jos vyrą Frydrichą Tycą mokėsi gintaro apdirbimo amato, o vėliau liko gyventi ir tarnauti pas šeimininkę. Naujajam šeimininkės vyrui išvykus iš Kretingos į Lietuvos gilumą parsivežti apynių, vasario 13 d. vaikinas apsivogė: paėmęs iš po šeimininkės pagalvės raktą, pavogė skrynioje saugotus pinigus, o iš jos sijono kišenės ištraukė smulkias monetas. Išėjęs iš namų, jis iki paryčių girtavo pas Motiejų Songailą, o dieną grįžęs į šeimininkų namus nuėjo lyg niekur nieko miegoti. Deja, apie magistrato teismo skirtą bausmę jaunuoliui duomenų neišliko.

Ilgapirščių būta ir tarp moterų. Kretingos žydas Irša Aronovičius 1715 m. apskundė magistratui evangelikų liuteronų tikėjimo samdinę Urtę, kad ji per Dievo Kūno šventę (Devintines) pavogė iš Laukžemės miestelio žydo Kilio Abramovičiaus dvi poras kurpių. Už padarytą nusikaltimą magistrato teismas nuteisė merginą išplakti 50 rykščių, o jai atstovaujantis evangelikas liuteronas Jonas Kairys sumokėjo žydui 3 muštinius talerius ir teismo išlaidas.

Netoleruojami buvo mušeikos, šmeižikai ir piktžodžiautojai. Susipešę miestiečiai Jurgis Čelnis ir Jonas Lekstutis 1715 m. teisme susitaikė, tačiau magistrato teismas nutarė: jeigu kuris nors iš jų „vėl išprovokuos muštynes, turės sumokėti rotušei 5 kapas grašių“. 1720 m. bausmės už muštynes ir šmeižtą susilaukė Motiejus Dirmeitis, Juozapas Grigaravičius ir jų žmonos. Teismo metu „abi pusės pademonstravo kruvinas žaizdas ir, nekreipdami dėmesio į teisėjus, vienas kaišiojo špygas į panosę, o kitas mušėsi.“ Teisėjai nuteisė Motiejų Dirmeitį ir Juozapą Grigaravičių „amžinai tylėti“ ir pasodino 3 paroms į kalėjimą. O Grigaravičienė privalėjo artimiausią turgaus dieną viešai prie rotušės „atšaukti savo nepagarbius žodžius“, Dirmeitienė – „atsistoti prie rotušės su akmeniu rankoje ir suloti savo nepagarbius žodžius.“

1750 m. lapkričio 13 d. teismas sprendė bylą, kurioje miesto gyventojas Juozapas Gaudutis buvo apkaltintas viešai piktžodžiavęs prieš dvaro vietininką, miesto vaitą ir magistratą. Už tai šis buvo nubaustas sumokėti 5 prūsiškus talerius ir dvi savaites kalėti rotušėje veikusiame kalėjime. Nuteistasis dar nebuvo tapęs miesto piliečiu ir prisiekęs pagal Magdeburgo teisę. Todėl magistrato teismas jam ir jo įpėdiniams atėmė galimybę ateityje tai padaryti. Tačiau Juozapui Gaudučiui pateikus apeliaciją Kretingos dvarui, vietininkas iš gailestingumo magistrato teismo sprendimą panaikino ir neprieštaravo, kad apeliaciją pateikęs asmuo taptų miesto piliečiu.

1765 m. rugsėjo 21 d. teismas nutarė viešu nuplakimu nubausti Mortą Pipiraitę, kuri buvo kaltinama Kazimiero Sakavičiaus šmeižtu. Ji privalėjo turgaus dieną rimbu plakama eiti keliais akmenimis grįsta turgaus aikšte aplinkui rotušę ir garsiai šaukdama apie savo nusikaltimą atsiprašyti, o po to apmokėti teismo ir bausmės vykdymo išlaidas.

Magistrato teismui teko nagrinėti ir smulkius buitinius nusižengimus, kilusius dėl miestiečių tarpusavio nesutarimų. 1764 m. balandžio 30 d. prieš teismą stojo miesto pilietis, trimitininkas Motiejus Stakanis. Jis buvo kaltinamas, kad per Šv. Velykų pamaldas Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčioje apspjovė ieškovo Juozapo Kristinkevičiaus galvą, o po to dar tyčia ant jo galvos ir rūbų išpylė iš trimito seiles. Magistratas nutarė, kad Motiejus Stakanis privalo teismo salėje viešai atsiprašyti Juozapą Kristinkevičių, sugrąžinti jam teismo išlaidas ir tuojau pat sėsti 3 valandoms į kalėjimą.

Šaltame rūsyje po rotušės bokštu įrengtame kalėjime teismo dienos laukti ar teismo skirtą bausmę atlikti teko ne vienam kretingiškiui. Jame už neteisėtas statybas trims paroms 1768 m. rugpjūčio 29 d. buvo įkalinti Dovydas Paulauskas ir Mykolas Sakavičius.

Nemažai problemų teisėsaugos pareigūnams kėlė azartiniai lošimai kortomis, kurie mieste buvo uždrausti. Gavus piliečio skundą, 1764 m. lapkričio mėnesį Jurgio Smulkevičiaus namuose buvo sučiupti iš pinigų lošiantys šeimininkas, kuris ne kartą už tai jau buvęs įspėtas, Steponas Sakavičius, Antanas Narmontas ir Antanas Valutis. Pirmieji trys stojo prieš magistrato teismą. Jurgiui Smulkevičiui buvo priteista sumokėti 4 auksinų baudą ir atsėdėti dvi savaites kalėjime, o Steponui Sakavičiui ir Antanui Narmontui – po 1 auksiną baudos ir savaitę kalėjimo. Teismo išlaidas padengti privalėjo Jurgis Smulkevičius ir Antanas Valutis, sumokėję po auksiną.

Teismo skirta vieša bausmė nesudrausmino azartinių lošėjų kortomis ir nepaskatino mesti draudžiamą pomėgį. 1765 m. kovo 11 d. magistrato teisme buvo sprendžiama nauja kortų lošėjų byla. Joje ieškovas Simonas Koncevičius skundėsi, kad miesto jaunimas – Motiejus Stakanis, Antanas ir Mikalojus Narmontai, Pranciškus Paukštys, Liudvikas Okuličius, Pranciškus Vaičekauskas ir Antanas Valutis naktimis susirinkę jo namuose lošdavo kortomis iš pinigų. Tai sužinojęs teismo instigatorius Antanas Gaižauskas apie viešosios tvarkos pažeidimą informavo burmistrą, kuris su vachmistru ir sargybiniu Andriumi Bucevičiumi atvyko sučiupti pažeidėjų. Jaunuoliai užpūtė žvakę ir užsirakino kamaros duris apsimesdami, kad patalpoje nieko nėra, o vachmistrui su sargybiniu pradėjus laužti duris, paspruko pro išmuštą langą. Išnagrinėjęs bylą teismas nusprendė, kad lošėjai turi sumokėti miesto iždui po 1 auksiną baudos, o lošėjus priėmęs ir lošime dalyvavęs Simonas Koncevičius – praleisti savaitę kalėjime. Nuostolius už išlaužtas duris ir išdaužtą langą privalėjo padengti per pusę lošėjai ir Simonas Koncevičius.

Be paminėtų bausmių, priklausomai nuo nusikaltimo pavojingumo kituose magdeburginiuose miestuose nusikaltėlis galėjo būti prirakinamas grandine kuriam laikui prie rotušės arba miesto aikštėje pastatyto gėdos stulpo, kankinamas ant kankinimo kopėčių, jo kūnas deginamas ugnimi, laužomas užkėlus ant rato ar ketvirčiuojamas ant pakylos ir pan. Patvirtinimų, kad tokio pobūdžio bausmės vykdytos ir Kretingoje, kol kas neturime.

XVIII a. pabaigoje carinei Rusijai užėmus kraštą, Kretinga neteko Magdeburgo teisės, o teisingumas mieste buvo pradėtas vykdyti pagal Rusijos imperijos teisinę sistemą. Nelikus magistrato, savo funkcijas prarado rotušė, kuri, likusi nenaudojama ir neremontuojama, netrukus buvo nugriauta. Apie čia vykdytas bausmes dar ilgai priminė akmenimis grįsta turgaus aikštė, kurioje iki XX a. viešai kartais buvo išplakami miestiečiai už įvykdytus smulkius nusikaltimus.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus

• Rašyti komentarą (6)