|
|
|
Kretingos dvaro parko kūrėjas Johanas Larasas
Prieš 140 metų grafas Juozapas Tiškevičius baigė įrengti savo šeimos nuolatinės rezidencijos Kretingos dvare reprezentacinius vasaros ir žiemos sodus, netrukus išgarsėjusius ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Ilgą laiką neturėjome patikimų šaltinių, pasakojančių apie šios nuostabios žmogaus rankomis sukurtos gamtos oazės projektuotojus ir kūrėjus. Žinojome, kad Kretingos dvaro parką ir žiemos sodą kūrė grafo Juozapo Tiškevičiaus dvariškiai. Kretingos muziejuje saugomi brėžiniai ir dvaro kasos išlaidų knygos liudija, kad parko tvenkinius, juos vandeniu maitinantį Grykšių kanalą bei fontanų vandentiekio sistemą 1878–1880 m. projektavo grafo matininkas Jonas Šostakas. Jis su kitu dvaro pareigūnu techniku Jonu Keturausku 1883 m. vadovavo tvenkinių kasimo, užtvankų supylimo, vandentiekio tiesimo, kaskados ir jos kanalo įrengimo darbams. Apželdinti tvenkinių aplinka, įrengti prancūziškąjį (geometrinį) parką ir žiemos sodą 1883 m. rūpinosi dvaro vyriausiasis daržininkas Liudvikas Haidukas. Turimus duomenis prieš dešimtmetį papildė Olštyno valstybiniame archyve Lenkijoje aptikti brėžiniai, kurie liudija, kad Kretingos dvaro parko ir žiemos sodo idėjos autoriumi reikėtų laikyti vokiečių kraštovaizdžio architektą Johaną Larasą. Enciklopediniai leidiniai skelbia, kad Johanas Larasas (Johann Larass) gimė 1820 m. rugpjūčio 5 d. Prūsijos karalystės Saksonijos žemėje, netoli Bauceno esančio Nešvico žemvaldžių šeimoje. Manoma, kad pirmuosius profesinius įgūdžius įgijo besimokydamas Bauceno sodininkystės mokykloje. Vėliau siekė universitetinio išsilavinimo, o parkų projektuotojo kvalifikaciją įgijo netoli Berlyno veikusioje Potsdamo karališkųjų sodininkų mokykloje, vadovaujamoje žymaus klasicizmo epochos Prūsijos kraštovaizdžio architekto Peterio Jozefo Lenė (Peter Joseph Lenné).
Pradėjęs profesinę veiklą, nuo XIX a. 6-ojo dešimtmečio pradžios Johanas Larasas darbavosi Prūsijoje. Iš pradžių gyveno Rytų Prūsijoje, Karaliaučiuje, o apie 1864 m. persikėlė į Vakarų Prūsijai priklausiusį Brombergą – dabartinį Bydgoščių (Lenkija). Čia apsigyveno šalia miesto pagražinimo draugijos būstinės įsigytame name, todėl kai kurie tyrinėtojai mano, kad savo darbais jau išgarsėjusį kraštovaizdžio ir želdynų meno meistrą pasikvietė ši draugija. Tokiu būdu Johanas Larasas likusią savo gyvenimo dalį susiejo su Brombergu (Bydgoščiumi), kuriame 1893 m. rugpjūčio 15 d. mirė. Jis buvo vedęs Augustine Ochelrit, su kuria susilaukė septynių vaikų. Johanas Larasas projektavo parkus, kitaip vadintus vasaros sodais, vadovavo projektų įgyvendinimui bei pagal juos įkurtų parkų-vasaros sodų tolesnei priežiūrai. Be to, jis mėgo projektuoti mažosios architektūros statinius: medines ir mūrines altanas, pergoles, sodininkų namus, šeimynines kriptas. Tėvo pramintais takais žengė sūnūs Georgas (1855–1885) ir Ernstas (1866–1942) Larasai. Georgas padėdavo matuodamas parkui (vasaros sodui) skirtą plotą, parengdamas jo eskizus, o pagrindinį projektą ruošdavo tėvas. O kraštovaizdžio architekto įgūdžių įgijęs sūnus Ernstas ėmėsi savarankiško verslo, projektavo ne tik parkus, bet ir sporto aikštynus, skverus su žaidimų aikštelėmis. Kartu su tėvu jis 1879–1893 m. sukūrė vieną žymiausių jųdviejų kūrinių – netoli garsiojo Žalgirio mūšio lauko esantį Dilevo (vok. Döhlau) dvaro parką. Tai buvo peizažinis parkas su tvenkiniais, įvairiomis medžių rūšimis, parko architektūra: tiltais, tuneliu, grota, apžvalgos aikštelėmis, pavėsinėmis.
Šio dvaro savininkas Francas fon Rozė garsėjo kaip meno mecenatas ir kolekcininkas. Jo kvietimu Dileve apsilankė iš Milano atvykęs italų skulptorius Adolfas Viltas (Adolfo Wildt), kuris parką papuošė meno kūriniais: marmurinėmis ir granito skulptūromis. Tarp jų buvo ir tvenkinio saloje pastatytas granito sienelėje įkomponuotas parko pagrindinio kūrėjo, kraštovaizdžio architekto Johano Laraso marmurinis portretinis horeljefas, pavadintas „Sodininko galva“. Jo užrašas skelbė: „Dem Meister der Gartenbaukunst Doehlau. Ostpr. 1879–1893 / A. Wildt“ (Dilevo parko įkūrimo meistrui. Rytų Prūsija, 1879–1893 / A. Viltas). Pokariu, prijungus vietovę prie Lenkijos Liaudies Respublikos, parkas buvo apleistas, nemaža dalis meno kūrinių nuversta. Išverstas buvo ir Johano Laraso portretinis horeljefas, kuris 2001 m. lapkričio 3 d. pavogtas. Tai vienintelis mums žinomas iki šių dienų išlikęs žymaus kraštovaizdžio architekto atvaizdas, kurį šiandien mena keletas horeljefo nuotraukų. Johano Laraso kūrybinė veikla neliko nepastebėta. Jam įsikūrus Bromberge, už meninius kraštovaizdžio sprendimus kūrėjas pelnė pirmąjį apdovanojimą 1865 m. Štetine (dabar – Ščecinas, Lenkija) surengtame konkurse, o po poros metų buvo apdovanotas Prancūzijos sostinėje Paryžiuje 1867 m. vykusioje parodoje.
Jo suprojektuoti parkai buvo XIX a. antrajai pusei būdingo kraštovaizdžio architektūros stiliaus, kuriuose siekiama pritaikyti arba minimaliai pertvarkyti kraštovaizdį pagal užsakovo reikmes, išlaikant kuriamų dirbtinių elementų ir gamtos pusiausvyrą, priartinant parko lankytojus kuo arčiau prie gamtos. Jie būdingi vokiškajai kraštovaizdžio architektūros tradicijai, kurios puoselėtojus siejo glaudūs ryšiai su jau minėtu seniausios Vokietijoje sodininkystės mokyklos įkūrėju ir vadovu Peteriu Jozefu Lenė. Iš viso kraštovaizdžio architektas sukūrė kelis šimtus parkų ir sodų projektų, o ankstyviausieji Pomeranijoje sukurti eskizai datuojami 1852 m. Lenkijos archyvuose išliko 408 vnt. jo projektinių eskizų, iš kurių 211 vnt. planų saugoma Bydgoščiaus, o 197 vnt. – Olštyno valstybiniuose archyvuose. Tarp Olštyno valstybiniame archyve esančių brėžinių yra ketvertas eskizų, susijusių su Palangos ir Kretingos dvarais bei jų savininko grafo Juozapo Tiškevičiaus užmojais pagražinti paveldėtąją Palangą ir įrengti įsigytoje Kretingoje nuolatinę savo šeimos rezidenciją. Tai 1879 m. liepos mėn. parengti du Kretingos dvaro geometrinio (prancūziškojo) parko fragmentų su fontanais, takais ir gėlynais eskizai, Palangos skvero tarp senosios bažnyčios ir progimnazijos brėžinys bei 1880 m. rugpjūčio mėn. paruoštas grafų Tiškevičių Kretingos rūmų žiemos sodo, vadinamo Palmių namu (vok. Palmenhaus), interjero projektinis brėžinys. Šie eskiziniai brėžiniai liudija, kad žymus vokiečių parkų architektas 1879–1883 m. svariai prisidėjo prie Kretingos dvaro parko įkūrimo.
Pagal projektinius eskizus, kiekvieną priešais rūmų parterį rengiamo prancūziškojo (geometrinio) parko želdyną kirto iš visų keturių pusių centrine dalimi nuo liepų alėjų pareinantys tiesūs takai, vedantys viduryje įrengto fontano link. Fontaną juosė du žiediniai apžvalgos takai, tarp kurių buvo numatyta pasodinti gėlynus, sudarančius ornamentines klombas. Už išorinio žiedinio tako buvo suplanuota sodinti dekoratyvinius krūmus ir medžius, šalia kurių prie tako ties kiekvienu želdyno kampu suformuotos keturios poilsio aikštelės su suoliukais. Šiaurės vakarinio želdyno kampuose aikštelių kraštuose už suoliukų buvo numatyta pastatyti dar ir po skulptūrą. Eskizai liudija, kad fontanų dekoratyvinių baseinų formos skyrėsi. Šiaurės rytinio želdyno centre planuojamo Gnomo (Nykštuko) fontano baseinas turėjo būti pailgas šiaurės – pietų kryptimi, 16 x 11 m dydžio, savo forma primenantis stačiakampį, kurio abiejų šoninių kraštinių ir galų sienelės gerokai puslankiu išgaubtos į išorę. Šiaurės vakarinio želdyno fontano baseinas planuotas perpus mažesnis, 8 x 8 m dydžio, sudėtingesnės formos. Jį sudarė pagal pasaulio dalis orientuotos keturios tiesios sienelės, kurias ties baseino kampais jungė puslankiu išlenktos trumpos sienelės. Likę du prancūziškojo (geometrinio) parko želdynai turėjo būti įrenginėjami pagal tuos pačius eskizus.
Bromberge (Bydgoščiuje) 1880 m. parengtas žiemos sodo interjero projektas smarkokai skiriasi nuo to, ką matome šiandien. Jame kaskadą (krioklį) buvo numatyta įrengti rytinio rūmų korpuso pusėje, o dabar esančio krioklio vietoje turėjo būti erdvi pavėsinė pageidaujantiems žiemos sode pailsėti, nuo suoliuko apžvelgti jo augmeniją ir želdinius. Pagal Johano Laraso projektą tapo įrengta tik vakarinėje žiemos sodo pusėje iki šių dienų išlikusi grota (koralais puošta ola) ir pietinės dalies centre esantis fontanas. Visas iš šiltųjų kraštų atvežtas palmes ir augmeniją planuota išdėlioti septyniose, upokšnių juosiamose įvairių formų ir dydžio salelėse, o palei stiklinę statinio sieną buvo numatyta įrengti ilgą ir siaurą, puslankiu nutįsusią rabatę – augmenijos lysvę. Fontano dekoratyvinį baseiną turėjo supti keturios gėlių klombos. Prie įėjimo į žiemos sodą iš lauko pusės buvo numatyta įrengti prieangį, saugantį augalus nuo skersvėjų ir šalto oro, ko šiandien nėra. Žiemos sodą projektavęs kraštovaizdžio architektūrą puikiai išmanantis Johanas Larasas turėjo būti ir peizažinės Kretingos dvaro parko dalies – vasaros sodo, autorius, nors tai patvirtinančių archyvinių dokumentų kol kas nerasta. Manome, kad jo siūlymu 1879 m. grafas Juozapas Tiškevičius įpareigojo matininką Joną Šostaką pakoreguoti prieš metus parengtą tvenkinių projektą, numatant jame praplėsti naujai kasamą antrąjį tvenkinį bei dar grafų Zubovų valdymo laikais dvaro galvijų bandai ganiavos sezono metu girdyti iškastą trečiąjį tvenkinį. Prie senojo, šalia rūmų tyvuliuojančio pirmojo tvenkinio, kitame jo krante buvo sumanyta įrengti kaskadą – akmens pakopomis krentantį krioklį, su antruoju tvenkiniu sujungtą atviru kanalu, išgrįstu akmenimis. Antrojo tvenkinio pietinėje dalyje buvusi suformuota sala, atsiradusi perkasus kanalu aukštumos kraštą. Johano Laraso projektuotiems parkams būdingos apžvalgos aikštelės, pavėsinės ir kiti mažosios architektūros statiniai. Kretingos dvaro parke buvo įrengtos dvi tokios apžvalgos aikštelės. Viena buvusi į rytus nuo rūmų, pirmojo tvenkinio kairiajame krante, aukštumos pakraštyje. Ją žymėjo grybo pavidalo medinė pavėsinė, o nuo aikštelės aukštumos šlaitu link tvenkinio leidosi takas, išlikęs iki mūsų dienų, tik nenaudojamas. Antroji apžvalgos aikštelė iškilo kitapus tvenkinio, šalia Salantų kelio ir orkestrantų namo. Čia specialiai supiltos pilkapio pavidalo kalvelės viršūnėje stovėjo medinė altana, kurios link nuo tvenkinio vedė spirale kalvos šlaitu kylantis takelis. Pagrindiniai parko, vadinamo vasaros sodu, įrengimo darbai vyko 1883 m., o buvo baigti lapkričio mėnesį, užsodinus tvenkinių pakrantes iš dvaro miškų parvežtais medžių sodinukais ir jau ūgtelėjusiais medžiais. Žiemos sodo interjeras baigtas tvarkyti iki 1884 m. pavasario, kai dvaro staliaus Jono Prėdės vadovaujami darbininkai per žiemą išklijavo statinio vidaus sienas atvežtiniais koralais.
Šiandien sunku pasakyti, ar Johanas Larasas, pasinėręs į Dilevo parko kūrimą, dažnai atvykdavo stebėti, kaip įgyvendinamos jo idėjos Kretingos dvare, ar apsiribojo tik raštiškais patarimais ir nurodymais. Manau, kad jis pasitikėjo grafo Juozapo Tiškevičiaus suburta specialistų komanda, ypač sodininko-planuotojo amato paslapčių Habsburgų dinastijos Šionbruno rezidencijoje prie Vienos išmokusio dvaro vyriausiojo daržininko Liudviko Haiduko profesionalumu. Olštyne įsikūrusio Varmijos Mozūrų universiteto Kraštovaizdžio architektūros katedros, Olštyno bei Bydgoščiaus valstybinių archyvų ir Varmijos Mozūrų Lenkijos kraštovaizdžio architektų sąjungos 2016 m. pabaigoje surengtoje parodoje apie Johano Laraso kūrybą buvo rašoma: „Larasas meistriškai panaudojo kuriamuose parkuose esančius ežerus, tvenkinius ar upelius. Dažnai pakeisdavo jų kranto liniją, sukurdavo dirbtines salas, todėl vietovė tapdavo įdomesnė ir atsirasdavo galimybės kurti įvairias salų sąsajas su sausuma. Savo projektuose jis ypatingą dėmesį skyrė ne tik augalams parinkti, bet ir kuo geriau juos parodyti. Jo parkams būdingos vaizdų sąsajos, dėl kurių jis vadinamas „peizažo tapytoju“. Kretingos dvaro vasaros ir žiemos sodai yra vienintelis Lietuvoje žymaus Prūsijos (Vokietijos) kraštovaizdžio architekto Johano Laraso kūrinys. Vasaros sodas išsiskyrė sudėtingu išplanavimu, gausybe parke esančių vertingų medžių rūšių, vaizdingais tvenkiniais su salele, nuo antrojo tvenkinio kaskados (krioklio) link vedančiu akmenimis grįstu kanalu, taip pat originaliais parko architektūros kūriniais: mažiausiai 4 altanomis, rotonda, tilteliu virš kaskados kanalo. Nors XX a. parkas ir žiemos sodas ne sykį keitė savo išvaizdą ir turinį, tačiau jame tebėra išlikę ryškūs žymaus parkų architekto sumanymų pėdsakai: apleista sala, apgriuvusi kaskada, nenaudojamos apžvalgos aikštelės, užmiršta geometrinio parko dalis su atkasto Gnomo fontano liekanomis.
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|
|
