VDA Telšių fakulteto profesorė Laima Kėrienė, pristatydama turtingą į amžinybę iškeliavusios kolegės Adelės Genovaitės Zinkevičiūtės darbų kolekciją, ragino žmones saugoti senuosius kalvystės paminklus.

Kretingos muziejuje atidaryta paroda „IŠSAUGOTA. A. G. Zinkevičiūtės Žemaitijos kalvystės tyrinėjimai: PAMINKLINIAI KRYŽIAI“, pasakojanti apie savitą mūsų krašto paveldą ir skatinanti fiksuoti senuosius kryžius, išlikusius kapinėse, kitose sakraliose vietovėse, siekiant atkurti ir išsaugoti juos kaip unikalius tautodailės paminklus.

Parodoje – šviesaus atminimo menotyrininkės, metalo dailininkės, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakulteto dėstytojos Adelės Genovaitės Zinkevičiūtės (1933–2022), kuri apie 60 metų tyrinėjo kaldintus Žemaitijos kryžius, medžiaga – nuotraukos, studentų piešiniai, dokumentiniai aprašai – iš jos sukaupto gausaus archyvo.

„Adelė Genovaitė Zinkevičiūtė studijavo sovietmečiu, grįžusi iš tremties, išgyvenusi pažeminimą ir  didžiulę neteisybę savasties atžvilgiu. Patyrusi gilų vidinį skausmą, nėrė į lietuvių tautinės sąmonės gelmes, tyrinėdama sakralųjį paveldą, kaldintų kryžių simbolius, jų prasmes. Ir tai ji tęsė visą gyvenimą. Mokslininkės tyrimai įsibėgėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1998 metais įkūrus VDA Telšių fakultetą.

Tuomet paveldo praktikų dėstytoja į ekspedicijas kvietėsi studentus, fotografus, prašė gabiausių studentų fiksuoti, skaitmeninti atrastus sakraliosios kalvystės objektus – geležinius paminklinius ir viršūninius kryžius, vartus, jų kalviškas dalis“, – taip mokslininkės veiklą pristatė jos darbų tęsėja VDA Telšių fakulteto profesorė Laima Kėrienė.

Parodos siekis – skleisti žinią apie dar vienur kitur išlikusius, bet sparčiai nykstančius ir naikinamus Žemaitijos kalviškus kryžius. O juk lietuvių kryždirbystė yra pripažinta UNESCO pasaulio mastu! 2023 metais parodos surengtos Telšiuose, Plungėje, taip pat ir ir Biržuose – A. G. Zinkevičiūtės gimtinėje, kur prasmingą menininkės ir tyrinėtojos pusę amžiaus trukusį darbą pagerbė kraštiečiai. 2024 metais paroda rodyta Gargžduose, dabar vyksta Kretingoje, bus Rietave ir Mažeikiuose.

A. G. Zinkevičiūtė sukaupė itin gausios tyrinėjimų medžiagos, kurią ketino publikuoti savo knygoje, tačiau nebespėjo to padaryti. Todėl L. Kėrienė išvien su kolega dizaineriu Tomu Vaičaičiu ėmėsi didžiulio darbo: sumanė išleisti solidžią albumų trilogiją apie Žemaitijos 19 a. pabaigos – 20 a. pirmos pusės kalviškąją kryždirbystę – kiekviename jų atskirai publikuoti paminklinių ir viršūninių kryžių nuotraukas bei piešinius, o taip pat užbaigti pačios mokslininkės pradėtą rengti leidinį apie šventorių, kapinių vartus, jame bus gausu brėžinių ir nuotraukų.

Tokie geležiniai kryžiai buvo būdingi mūsų krašto meistrų kūrybai.

Šiandieną kalvystės dirbiniai, menantys šimtametį amatą bei krašto gyvensenos kultūrą, nyksta, tačiau dalį jų vis dar galima rasti, pažinti ir išsaugoti. „Pasijutome tarsi gaisre: rengiant knygas iš naujo apvažiavome A. G. Zinkevičiūtės tyrinėtas vietoves ir pamatėme, kad didelės dalies jos užfiksuotų kryžių nebėra – jie naikinami, kapinėse vietoj jų klojamos akmeninės plokštės. Kaimų kapinėse išsaugotų kaldintų kryžių ažūras – tarsi evangelinis augančio, žydinčio medžio atvaizdas, apčiuopiamas gyvybės, Kristaus prisikėlimo ir vilties simbolis, liudijantis mūsų senolių tikėjimą. Tie kaldinti kryžiai perteikia būtent gyvybės prasmę, kai šiuolaikinis akmeninis kryžius lieka vien ženklu“, – kaldintų kryžių svarbą akcentavo profesorė.  

Siekdami pratęsti ir įprasminti A. G. Zinkevičiūtės veiklą, VDA Telšių fakulteto dėstytojai su studentais  vykdo įvairiapusę projektinę veiklą: be keliaujančios parodos, jie dar imasi tvarkyti ir konservuoti apleistus senuosius kaldintus kryžius, šiais metais - apie 150 kryžių. Klaipėdos rajono Judrėnų, Veiviržėnų ir Gargždų kapinėse sutvarkyta apie 60 geležinių kryžių.

Profesorė L. Kėrienė prašo miestelių gyventojų išsaugoti tai, kas unikalu, kas kuria vietovės savitumą, o ir iš pagarbos protėviams – nenugriauti senųjų kryžių, bet restauruoti juos, įkomponuoti į naujus paminklus. „Kai kur taip ir padaryta, kapavietė atrodo autentiška, matyti šeimos kartos. Ten, kur nebėra kapavietės savininkų, senuoju kalvystės paveldu reikėtų pasirūpinti žmonėms, perėmusiems kapų priežiūrą arba seniūnijoms, – įsitikinusi pašnekovė.

---

„Kodėl svarbu išsaugoti senuosius kalvių paminklinius darbus? Tai – mūsų kultūros dalis, atskleidžianti tuometinių miestelių ir kaimų kalvių meistriškumą, kūrybiškumą. Mokslų nekrimtę kaimų kalvių darbai liudija ne tik mūsų tautodailei būdingą simbolinio mąstymo specifiką, bet ir paminklo visumos, jo proporcijų pojūtį, saikingumą naudojant dekoro motyvus. Tai – ir religinės pajautos liudytojai, atskleidžiantys ne tik kryžiaus kaip krikščioniškojo simbolio reikšmę, bet ir jo prasmę to meto žmonėms artimais, kasdieniame gyvenime tautodailės raštuose, gyvenamojoje aplinkoje matomais gamtinės gyvybės elementais – augalų žiedais, lapeliais, pumpurais. Paminklų dekoro stilistika ir bendru kompozicijos pojūčiu, Lietuvos, o ypač Žemaitijos kaltiniai paminkliniai kryžiai išsiskiria savitumu iš kitų šalių, todėl labai svarbu šią tradiciją išsaugoti ir tęsti“, – akcentavo menotyrininkė Jolanta Zabulytė.

• Rašyti komentarą (0)